Vasario 16-oji labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. 1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu žmonėms vienytis ir kovoti už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.
Pirmasis pasaulinis karas palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba. Ją sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jį pasirašė visi 20 Lietuvos Tarybos narių.
Nors atkurta Lietuvos valstybė gyvavo neilgai, tačiau Nepriklausomybės Aktas turėjo didžiulę reikšmę. Po kelių dienų Akto tekstą perspausdino keli Berlyno dienraščiai, o netrukus jis buvo paviešintas ir Vokietijos parlamente. Tačiau svarbiausia tai, kad, kaip rašė istorikas Kęstutis Kasparas, šis dokumentas nebūtų turėjęs praktinės reikšmės, jeigu ne pačios lietuvių visuomenės nusiteikimas gyventi laisvoje valstybėje. Šis Aktas pažadino lietuvių viltis ir ryžtą kovoti dėl šalies nepriklausomybės.
Mus nuo šio istorinio įvykio skiria jau 103 metai. Šiandien didžiuojamės tuo, kam pamatus padėjo drąsūs ir patriotiški mūsų protėviai. Vertinkime ir puoselėkime ankstesnių kartų palikimą – laisvą Lietuvą, iš istorijos herojų semkimės stiprybės kurti gražesnį savo ir šalies rytojų.