Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Egidijus Aleksandravičius tiki, kad sėkmingos Lietuvos ateities garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, jis turi ugdyti moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausios mūsų ateities galimybės – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.
Liberaliosios demokratijos principu, laisvosios rinkos ekonomikos našiomis savybėmis tikintis E. Aleksandravičius teigia, kad kol kas daugiau deklaruojame, jog einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip P. Vileišis, J. Šliūpas ar J. Basanavičius: „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik kūrė valstybines institucijas, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų. O būtent toks tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija pas mus dar nėra pakankamai išvystyta“, – mano E. Aleksandravičius.
Istorikai nagrinėja istorijos faktus, tačiau būna ir vizionierių. Ar turite Lietuvos viziją?
Nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Žymiai lengviau yra kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis, kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba ko nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050 m. Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiajam teks 2 pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis.
Galima pajuokauti: kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai tai nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu, – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozėse.
Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje iš šių sričių?
Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės gana liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Vadinasi, vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė gali lemti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio, nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.
Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?
Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti – keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910 m., likus ketveriems metams iki vieno iš kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausių technikos laimėjimų, džiugesio metas, ir čia pat įvyko kažkas dramatiško. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo kiek kitaip, bet irgi panašių dalykų rastume.
Taigi aš neatsiimu žodžių, lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo, tai yra jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, susiję ir mumis. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis dėl to, kas vyksta Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta kokiems nors indėnams Amazonės džiunglėse, − tai kosmopolitizmo dalis. Tai nereiškia, kad kosmopolitiškumas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų pusiausvyra. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.
Manau, kad kosmopolitai – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečiosios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus, man atrodo, tai yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šaknims, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kur įsivaizduojama, kad gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.
Patriotizmas. Ar tai įskiepijama savybė, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?
Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti: „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė.“ Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė. Ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama prieštaringai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisakytų tos Dievo ir prigimties dovanos gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo arba motiniškos tėvynės meilės negalima išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negali to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.
Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais pradeda protinti, jog per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jauni žmonės gali kažką prarasti. Arba atranda tik labai fanatizuotus nacionalistus. Įsivaizduoja, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta, ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.
Išsilavinimo nauda valstybės gerovei. Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?
Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo plačios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, kad įmanomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai artes liberales, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos, svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.
Nežinia, kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones rengti, nes pavyzdžių turime visiškai priešingų – nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę – be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.
Kokia yra sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinė sudedamoji dalis, be kurios neįsivaizduojate mūsų valstybės?
Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves. Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, jis turi ugdyti moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausios mūsų ateities galimybės – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tada ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kieno nors kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdienio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra didele dalimi atvira tokiems dalykams.
Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?
Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumo esmė – ne tie dalykai, kurie nulemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus. Nenorėčiau išskirtinumo informacinių technologijų arba medicinos sistemos srityse. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas persikelia daugiau į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums, lietuviams ar žemaičiams, yra savita, pvz., tarmės žodis, kastinys ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar koks kitas gestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumą, bet mūsų materialinio išskirtinumo aš visai nenorėčiau. Manau, kad ateitis kaip tik mažins tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.
Teksto autorė – Rimgailė Dikšaitė
Jono Petronio nuotraukos