Koks pilietiškumas buvo prieš 25 metus? Tikriausiai daugelis, apie tai susimąstę, iš karto pagalvos apie Sąjūdį, Baltijos kelią, Roko maršus, atbundančias jaunimo organizacijas. Tada pilietiškumas buvo geresnio, šviesesnio gyvenimo viltis ir laisvės paieškos.
Ar, prabėgus ketvirčiui amžiaus, atgavus nepriklausomybę, bet esant panašios agresijos akivaizdoje, nauja karta yra tokia pat pilietiška ir atsakinga už savo valstybę? Matyt, daugelis prunkštelės ir giliai atsidus, nes „tada viskas buvo visai kitaip“ ir tuomečio pilietiškumo lyginti su dabartiniu negalima.
Tiesa, lygybės ženklo tarp kartų ir laisvės, pilietiškumo ar patriotiškumo suvokimo dėti nereikėtų, tačiau vis dėlto yra daug panašumų, vieningumo būta tada, yra ir dabar. Ypač tai svarbu dabartiniu laikotarpiu, kai svarbių sukakčių progomis galime pasitikrinti savo pilietiškumą: rugpjūčio 23 d. Lietuva minėjo Baltijos kelio 25 metų sukaktį, o ne už kalnų ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metis.
Angonita Rupšytė, Lietuvos visuomenės veikėja, aktyvi Sąjūdžio veiklų narė ir organizatorė, pasakoja, kad jaunimas buvo pagrindinis talkininkas Sąjūdžio metu. Ji teigia, kad tada tai buvo tikrieji proveržio ir apsisprendimo metai. „Jaunimą visada turi patraukti idėja. Mus suvienijo vienas bendras tikslas atkurti nepriklausomybę, pasiekti laisvę. Tačiau nereikia visko absoliutinti. Jaunimas ir tada, ir dabar yra visoks. Kiekviena karta turi nešti savo atsakomybę“, – priduria A. Rupšytė.
Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas, pritaria, kad Sąjūdžio, nepriklausomybės atgimimo laikais jauni žmonės iš esmės buvo tokie patys, kaip ir dabar: ambicingi, ryžtingi, ieškantys naujų nuomonės ir pilietiškumo raiškos formų.
Pasak A. Rupšytės, šį laikotarpį būtų galima palyginti su laikotarpiu prieš sąjūdį, kai vienas po kito visi bandė ką nors daryti ir burti visuomenę. Taip yra ir dabar, tačiau niekada nereikia norėti, kad susitelktų visas jaunimas. „Būtina suvokti, kad yra milžiniškas skirtumas, kai tu esi laisvas, nepriklausomas žmogus ir kai turi pasirinkti kažką daryti dėl savo šalies, prisiimti atsakomybę“, − teigia moteris.
Manto Zakarkos įsitikinimu, reikia suprasti, kad pilietiškumo formos per daug metų pasikeitė ir jauni žmonės savo pilietiškumą šiuo metu supranta ir nori reikšti kiek kitokiomis formomis, nei buvo įprasta iki šiol. Daug dalykų, pvz., vis aktyvesnis jaunimo dalyvavimas rinkimuose, įsitraukimas į įvairias pilietines iniciatyvas, palaikymo akcijas, jaunimo organizacijų inicijuojami nauji pilietiškumo skatinimo projektai, tai tik patvirtina.
„Jauni žmonės ieško būdų, kaip gali prisidėti prie vienos ar kitos problemos sprendimo. Ieškojimas ir veda prie naujų pilietinių iniciatyvų formų. Natūralu, kad jų gausėjimą lemia ir įvykiai, vykstantys pasaulyje. Todėl jaunimo organizacijos, inicijuojančios įvairias akcijas, nori parodyti, kad joms ne vis vien, kas vyksta aplinkui“, – priduria M. Zakarka.
Ugdant pilietiškumą, tautinį identitetą svarbus geras istorinės atminties pažinimas. Pasak LiJOT prezidento, istorijos pamokų, kad būtų galima tinkamai perduoti istorinę atmintį, mokyklose šiuolaikiniam jaunimui nebeužtenka. Svarbu, kad valstybė palaikytų naujas pilietiškumo ir istorinės atminties saugojimo formas, nebūtų apsiribota tik oficialiais valstybinių švenčių ar kitų progų minėjimais.
Pašnekovų nuomone, šiandien visa tai reikia daryti ne trafaretiškai: jaunam žmogui reikia suteikti galimybę pajausti tikrąją bendrumo prasmę, pažinti istorinę atmintį, pajausti tų laikų dvasią.
Kaip teigia A. Rupšytė, „kas laimės istorinę atmintį, tas laimės ateitį“. Šiuo atveju turi būti sutelktos visuomenės jėgos – nei mokykla, nei šeima, nei jaunimo organizacijos vienos pačios negali parodyti istorijos pažinimo, istorinės atminties reikalingumo.
„Užtenka tik liūdėti ir gedulingai žvelgti į mūsų istoriją. Reikia ją švęsti ir kalbėti apie skirtingo laikotarpio, skirtingų žmonių, organizacijų nuveiktus darbus, kurie parodytų, kaip viskas atrodė iš tikrųjų. O tai ir skatintų didesnį jaunų žmonių pilietiškumą ir jausmą, kad Lietuva yra visų mūsų ir tik nuo mūsų priklausys jos ateitis“,− įsitikinęs M. Zakarka.
Šiuo istorijos laikotarpiu galbūt nebėra tūkstantinių minių protestų ar mitingų, tačiau jaunystei visada būdingas maksimalizmas, kuris vienokia ar kitokia forma pasireikšdamas prisideda prie pilietinės visuomenės auginimo. O ir pati istorinė atmintis byloja, kad mūsų stiprybė visada buvo, yra ir bus vienybė.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba