Tikriausiai vienas seniausių patiekalų, kuriuos žmonės pradėjo valgyti, yra duona. Tik šiais laikais duona ir jos svarba dažnai pamirštamos, netgi sakoma, jog duona tik iš bado valgoma. Turbūt daugelis žino juoką, kad svečiuose valgoma be duonos – suprask, kad ji ne tokia skani ir verta dėmesio, kaip šventiniai valgiai. Tačiau tai, kad visame pasaulyje ištisus šimtmečius vasario 5 dieną švenčiama Duonos diena, arba Šv. Agotos diena, tik įrodo, jog turėtume labiau vertinti ir branginti duoną.
Papročiai, atėję iš senovės
Dar senų senovėje, baltų laikais, kai Lietuvoje vyravo pagonybė, vasario 5 d. lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, jos pirmas kepalas būdavo pažymimas kryžiaus ženklu. Taip pat namie būdavo atliekamos aukojimo Žemynai ir Žemėpačiui apeigos nupilant pirmą alaus putą ant žemės – mat ir šis gėrimas buvo gaminamas naudojant duoną. Aukojimo ritualai būdavo atliekami tam, kad pašventinta duona gelbėtų nuo gaisrų, saugotų nuo ligų ir blogos akies. Ne paslaptis, kad senovėje žmonės itin tikėjo prietarais ir jų laikėsi. Tikėta, kad ir pašventinta duona nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones, padeda gydyti akių ligas, žaizdas. Esi apsaugotas nuo gyvatės įkandimo, jeigu išėjęs į mišką kišenėje turi duonos gabalėlį.
Apsauga nuo gaisrų ir ugnies
Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį: tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Pasakojama ne viena legenda apie tai, kaip šventa duona išgelbėjo namus nuo pražūtingos ugnies. Statant trobas, šventintos duonelės būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje ir įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į jų drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad juos tai apsaugos nuo kulkų. Tikėjimas duonos šventumu ir begalinė motinos meilė padėdavo iškęsti sunkų išsiskyrimą motinoms ir sūnums, o dažnai kariai grįždavo sveiki ir gyvi namo. Kas ten sužinos, ar dėl apsaugos, ar dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių…
Nepaprasta šv. Agotos istorija
Ne paslaptis, kad į pasaulį atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė buvo sutapatinta su Šv. Agotos kankinės diena. Duona ir vanduo šią dieną pradėti šventinti bažnyčiose, iš jų patekdavo į žmonių namus.
Tikriausiai esate girdėję šv. Agotos vardą, galbūt daugmaž žinote ir jos gyvenimo istoriją, tačiau verta ją dar kartelį prisiminti. Verta iš šios drąsios merginos semtis ištvermės, tikėjimo ir skaistumo.
Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Merginos būta neeilinio grožio. Šis neliko nepastebėtas Katanijos miesto prefekto – jis ėmė primygtinai reikalauti, kad Agota už jo tekėtų. Tačiau ji nenorėjo tekėti, nes jau buvo save pažadėjusi Dievui. Ji norėjo išlikti tyra ir tarnauti Dievui, būdama vienuole. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami – Dievo išpažinėjams nebuvo taip lengva, kaip dabar. Žinant šį faktą, Agotos pasiryžimas tik dar labiau žavi.
Kadangi Agota nepakluso turčiaus prefekto norams, buvo atiduota į viešnamį. Toks pažeminimas merginos nepaskatino persigalvoti, ji žinojo, kad Dievas ją saugo. Vėliau, pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko. Tuomet įsiutęs prefektas įsakė merginą žiauriai nukankinti, be to, dar gyvai būnant nupjovė jai abi krūtis. Galiausiai Agotą buvo bandoma sudeginti ant laužo. Tačiau vos tik laužas įsiliepsnojo, šalia stūksantis ugnikalnis pradėjo veržtis. Išsigandę žmonės nukėlė Agotą nuo laužo, tačiau mergina jau buvo nebegyva ir apdegusi. Išliko tik baltas jos nuometas.
Po metų ar daugiau tas pats ugnikalnis išsiveržė, ir lava buvo jau beužplūstanti miestą. Žmonės nežinojo, ko griebtis. Galiausiai kažkam šovė į galvą melstis Agotai. Kažkas atnešė jos nuometą kaip relikviją, ir ugnikalnis iškart liovėsi veržęsis. Nuo to laiko Agotai imta melstis kaip šventajai, saugančiai nuo ugnies, gaisro ir kitų nelaimių. Krikščionims šv. Agota yra ir skaistumo, stipraus tikėjimo pavyzdys.
Paveiksluose ir drožiniuose šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad buvo sudeginta ant laužo, Agota laikoma sergėtoja nuo gaisrų.
Požiūris į duoną šiais laikais
Šiuo metu gyvename patogų gyvenimą ir bet kokios duonos galime įsigyti parduotuvėje. Tačiau kol ji patenka ant žmonių stalų, nueina ilgą kelią, nors ir yra kepama naudojant technologijas: juk pirmiausia reikia išauginti grūdus, o vien tai trunka daug laiko. Ir tik išgavus miltus jau galima kepti duoną. Tiesa, neseniai buvo galima pastebėti tendenciją kepti duoną namie patiems prisimenant senąsias tradicijas. Nežinia kodėl, tačiau šiuo metu tai daro jau vis mažiau žmonių. Gal dėl laiko stokos, gal dėl to, kad pabodo… O ir pagarbos duonai rodoma vis mažiau. Tikėtina, kad dažnai mokyklose švenčiama Duonos šventė, įvairios edukacinės programos padės vaikams nepamiršti senųjų duonos kepimo tradicijų ir perduoti jas iš kartos į kartą. Pasistenkime labiau vertinti ir gerbti duoną! Juk kai jos turime, tai ir viso kito namie atsiranda.
Keletas įdomių faktų apie duoną
Kad duona ilgiau išliktų tinkama vartoti, galima ją laikyti šaldytuve arba suvyniotą sviestiniu popieriumi. Tačiau labiausiai vertinama šviežia duona, tad nereikėtų jos pirkti daug – geriau pirkti tik tiek, kiek suvalgote. Geriausia duoną laikyti medinėje sandarioje duoninėje.
Viduramžiais Vakarų Europoje duona buvo vadinama pagal paskirtį, t. y. pagal tai, kam ją kepdavo ir kas ją valgydavo: buvo dvarininkų duona, popiežiaus duona, riterių duona, stalo duona, kasdieninė duona, šventinė duona ir t. t.
Skaičiuojantiesiems kalorijas, pravartu žinoti, jog miltuose yra pakankamai cukraus, kad mielės galėtų iškilti ruošiant duonos raugą, todėl nebūtina pridėti papildomai saldiklių, cukraus ar medaus. Tik reikia šiek tiek daugiau kantrybės laukiant, kol raugas iškils.
Dar viena klaida, kurią daro žmonės kepdami duoną (dažnai ir kepyklos) – per didelis kiekis druskos. Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja skaninti duoną vienu nubrauktu arbatiniu šaukšteliu druskos 500 g miltų. O tiems, kurie rūpinasi savo svoriu ir sveika mityba, patartina jos dėti dar mažiau.
Paprastai lietuvis per metus suvartoja daugiau nei 59–60 kg duonos, neskaičiuojant skystąja duona vadinamo alaus.
Dietologai geriau vertina ruginių miltų duoną, tačiau tiek balta, tiek juoda duona turi panašų kiekį kalorijų. Beje, duona virškinama apie 20 min., o, pavyzdžiui, mėsa – 2 val., todėl didžiausia klaida daroma valgant šiuos produktus kartu. Duona netukina, jeigu valgoma su sriuba, daržovėmis ar nedideliu kiekiu sviesto. Tokiu atveju ji yra puikus energijos šaltinis!
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė