Šią pavasariu kvepiančią savaitę turėjau ypatingą misiją – apsilankyti Kauno Pilėnų pagrindinėje mokykloje, kur pirmokų mokytojų Jūratės Ąžuolaitienės ir Birutės Žatkevičienės iniciatyva visą savaitę buvo ruošiamasi šventei ir projektui „Duonos kelias“. Buvo be galo smalsu iš arti pamatyti, kaip viskas vyksta dar iki šventės, juk dažniausiai matome tik sunkaus darbo vaisius: paruoštą nuo A iki Z renginį, viską mokančius vaikus. Šįkart atvirai papasakosiu tai, ką pamačiau, sužinojau ir patyriau dar iki šventės.
Ilgas pasiruošimas
Mokytojų, paklaustų, kiek truko surengti tokią puikią šventę, atsakymas nenustebino. Tam prireikė visos savaitės. Per lietuvių kalbos pamokas vaikai kalbėjosi ir mokėsi su duona susijusių papročių, bandė įminti mįsles apie ją, rašė rašinėlius ir skaitė, kaip kepama duona. Mokiniai sužinojo, kad duonelės kelias ne toks jau trumpas. Vaikai suprato ir tai, kad mums labai pasisekė: vos nuėję į parduotuvę duonos galime įsigyti bet kokios – kokios tik širdis geidžia. Žinoma, tik pinigėlių reikia turėti, o šie irgi nėra lengvai uždirbami.
Dailės ir darbelių pamokose vaikai įvairiomis technikomis piešė duoną, iliustravo mįsles, perkėlė rašinėlius ir juos kaip tikri dailininkai išmargino piešiniais, todėl tik atėjus į mokyklą buvo galima pajusti ypatingą atmosferą. Net ir sienos, išpuoštos plakatais su minėtais piešiniais, bylojo apie tai, kad visa praėjusi savaitė buvo skirta viskam, kas susiję su duona.
Mokytoja Jūratė Ąžuolaitienė džiaugėsi, kad pasikalbėjo su vaikais apie duonos atsiradimą: pasirodo, kad dauguma net neįsivaizdavo, kaip duona atsiranda. Jos kolegė Birutė Žatkevičienė antrino, kad vaikai dabar įpratę matyti viską gatavą: maistą, drabužius, kitus daiktus. Tai yra XXI amžiaus padarinys. Juk anksčiau žmonės viską gamindavo patys: ir duoną kepdavo, ir drabužius siūdavo. Net ir buičiai reikalingus daiktus pasidirbdavo. Būtų gaila, jeigu šie papročiai ilgainiui išnyktų. Todėl, mokytojų nuomone, tokie renginiai labai reikalingi ir prasmingi. Tiesa, jos pridūrė, kad be kitų savo kolegių pagalbos nebūtų įveikusios tokio ilgo pasiruošimo šventei etapų. Tačiau net jei ir būtų pavykę, tikriausiai renginys nebūtų buvęs toks džiugus. Juk ne veltui sakoma, kad duona sujungia žmones – šįkart ji sujungė visą mokyklos bendruomenę.
Vyko rimtas tyrimas
Pasiruošimo šventei savaitę vyko ir dar vienas svarbus įvykis – visa mokyklos bendruomenė rinko skaniausią duoną. Vasario 5 dieną, Šv. Agotos dieną, visos mokytojos, mokiniai ir direktoriaus pavaduotoja Birutė Koreivienė degustavo trijų rūšių duoną ir iš jų rinko pačią skaniausią. Dar labiau jaudinosi mokytojos Aldonos Morkūnaitės vadovaujamos III klasės mokinys Markas, kuriam buvo patikėtas ypatingas uždavinys – renginio metu (penktadienį) viešai pristatyti tyrimo rezultatus. Pakalbintas Markas sakė, jog labai džiaugiasi šia užduotimi, bet nerimauja dėl to, kad gali pamiršti žodį „respondentai“, kuris reikalingas pristatinėjant rezultatus. Tačiau mokinys prižadėjo, jog labai stengsis šį sunkų žodį įsiminti.
Šurmulys per pertraukas
Vos nuskambėjus skambučiui, mokyklos koridoriuje buvo galima pamatyti susikaupusius antrokus – jie repetavo žaidimą, kurio ketino mokyti pirmokus ir renginio svečius penktadienį. Repetuojantys mokytojos Astos Rimkevičiūtės vadovaujami antrokai atrodė be galo susirūpinę, ar viskas pavyks: ar išmoks pirmokai žaisti naują žaidimą, kuriuo vėliau galės paįvairinti savo kūno kultūros pamokas, ar jis pasirodys įdomus. Mokytoja Asta pasakojo, kad tokie mums, suaugusiesiems, lengvi ir paprasti dalykai vaikams reiškia labai daug. Visi pradinių klasių moksleiviai laukė šventės, visi turėjo savo vaidmenį ir prisidėjo prie jos rengimo.
Po skambučio
Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, mokytojos manęs paprašė trumpai palaukti, kad galėtume aptarti kitas svarbias renginio detales. Pirmokų mokytojos kaip dingo, taip dingo. Ėmiau nerimauti. Kai sugrįžo, paklausiau, kur buvo prapuolusios. Mokytojos tik susižvalgė ir nusijuokė, – pasirodo, po pamokų jų darbas nesibaigia, prasideda antras etapas: reikia aprengti savo mokinius, sužiūrėti, kad visi būtų su savo šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis, ant pečių jiems uždėti kuprines ir išlydėjus juos namo grįžti prie kitų darbų. Juk reikia ir stendus paruošti, ir plakatus suklijuoti, ir sąsiuvinius ištaisyti, ir kitos dienos pamokoms pasiruošti…
Viską, ką patyriau apsilankiusi šioje mokykloje, sunku perteikti raidėmis ir žodžiais. Visą kelią grįždama namo mąsčiau, koks kilnus ir taurus mokytojo darbas! Viliuosi, kad ir mano atžalas mokys tokios iš pašaukimo dirbančios ir mylinčios vaikus mokytojos. Dar labiau nekantraudama laukiau penktadienio ir projekto „Duonos kelias“ kulminacijos – bendruomenės šventės.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė