Londono Karališkosios muzikos akademijos absolventą, akordeono virtuozą Martyną Levickį sunku pagauti Lietuvoje. Nuolatiniai koncertai, kelionės, repeticijos – toks dabar Martyno gyvenimas. Tačiau, nurimę ir susėdę jaukioje Martyno studijoje Vilniaus centre, kalbamės ne apie tarptautinę karjerą ar pasaulines scenas, o apie vietas, žmones ir įvykius, atsitikusius čia, Lietuvoje, kurie Martynui padėjo tapti tuo, kas jis yra dabar.
„Ištisas vasaras praleisdavau savo dėdės ir krikštatėvio sodyboje miškų apsuptyje Šiaulių rajone. Padėdavau skinti serbentus, užsidirbdavau savo pinigų“, – pradeda pasakojimą Martynas. Be tėvo augusį Martyną su krikštatėviu nuo pat vaikystės siejo ypač stiprus ryšys. Būtent jis Martynui padovanojo pirmąjį akordeoną. „Nuo mažens buvau linkęs į muziką, jau būdamas trejų metų barbendavau pirštais į stalą ir visiems sakiau, kad groju fortepijonu, vėliau lankiau chorą. Pirmasis mano akordeonas buvo mažytis, tarsi žaislinis, paskui krikštatėvis man nupirko jau didesnį padėvėtą akordeoną, kuriuo vis pagrodavau“, – prisiminimais dalijasi Martynas Levickis.
„Iš savo vaikystės kaip šiandien prisimenu man labai svarbų įvykį, atsitikusį krikštatėvio sodyboje, kai man buvo, atrodo, septyneri, – pasakoja. – Vieną vasaros dieną skyniau laukuose serbentus ir išgirdau, kaip kažkas namo kieme puikiai groja mano akordeonu. Iš karto nubėgau pažiūrėti, nes buvo labai smalsu, kas yra tas svečias, juk mano krikšto tėvas groti nemokėjo. Atbėgęs į kiemą radau atvykusius du tolimus krikštatėvio giminaičius, kurie, pasirodo, buvo profesionalūs muzikantai. Būtent vienas iš jų ir laikė rankose mano instrumentą. Susipažinus svečiai paprašė pagroti manęs. Tuomet grojau dar visai prastai, bet vienas iš svečių mano krikštatėviui ir mamai užtikrintai pasakė, kad manyje mato didžiulį potencialą ir kad man būtina pradėti rimtai mokytis groti akordeonu. Taip pat svečiai nurodė, kad geriausia būtų mokytis groti Šiauliuose.“
„Tuomet su mama gyvenome Tauragėje, todėl tam, kad suteiktų man galimybę mokytis, mama nusprendė persikelti gyventi į Šiaulius“, – apie gyvenimo pokyčius pasakoja garsus akordeonistas. „Mama visada mane labai palaikė, visapusiškai padėjo tiek, kiek galėjo. Esu už tai jai labai dėkingas“, – šiltai kalba Martynas.
Pasak talentingo muzikanto, būtent palaikymas ir vaiko žaidimų įvertinimas, o ne jų laikymas nesąmonėmis ar nuleidimas juokais yra pirmas žingsnis, kurį žengdami tėvai gali nužudyti arba vystyti savo vaikų talentą. „Man nuo mažens labai patikdavo perteikti įvairius charakterius. Užsimesdavau juoda paltą, balta šaliką ir vaidindavau Girdvainį iš tuomet populiaraus „Giminių“ serialo. Arba rasdavau kokią maršką ir vaidindavau laidotuvių apeigas atliekantį kunigą, o mama su teta mane tiek palaikydavo ir taip įsitraukdavo į mano surežisuotą žaidimą, kad net pagiedodavo vieną kitą laidotuvių giesmę“, – juokiasi Martynas ir pabrėžia, kad jo šeima jam visada suteikdavo erdvės saviraiškai. – Niekada nesulaukdavau komentarų, kad užsiimu nesąmonėmis, kad mano žaidimai niekur neveda. Aplinkinių tikėjimas manimi, tuo, ką darau, man labai padėjo vėliau. Taigi, norėdami užauginti savo vaikų talentus, tėvai turi leisti vaikams laisvai reikštis ir tą saviraišką skatinti“, – iš patirties kalba žinomas vyras.
„Tačiau tam tikru gyvenimo momentu tėvai savo vaikui būtinai turi padėti pasirinkti saviraiškos kryptį, – sako Martynas. – Tai man padėjo padaryti krikšto tėvas, dar vaikystėje nupirkęs akordeoną, be to, mama, persikėlusi su manimi gyventi į kitą miestą, kad tik galėčiau mokytis groti iš profesionalų.“
Trečias dalykas, kurį Martynas pataria tėvams, – mokyti savo vaikus disciplinos. „Būtina ją pabrėžti, – sako. – Man mama nuolat kartodavo, kad be sunkaus darbo gyvenime kažko pasiekti yra neįmanoma. Ir teta man net kelis kartus yra sakiusi: „Martynai, grok, nereikės mėšlo kabinti. Tai išgirsdavau tada, kai tingėdavau groti. Labai gerai prisimenu, kaip kartą tetai atsakiau, kad man mėšlą kabinti taip pat labai smagu, ir vietoje grojimo tąkart padėjau jai ravėti gėlyną. Tačiau, nepraėjus nė dešimt minučių, vėl mielai sugrįžau prie savo akordeono, nes vis dėlto grojimas man labiausiai patiko ir teikė didžiausią džiaugsmą“, – juokiasi Martynas.
„Būtent suaugusieji turi vaiką paskatinti nepamesti tos krypties, kurioje jam labiausiai sekasi“, – baigia pokalbį akordeono virtuozas.
Daugiau įdomių istorijų bei naudingų patarimų išgirsite didžiojo „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto „Už vaikystę“ metu kovo 16 d. per LNK televiziją.