Įveikę ne vieną švietimo reformą Lietuvoje, turime situaciją, kai mokytojo profesija tapo visiškai nuvertinta: dėl menkos personalo kaitos profesinė bendruomenė pasidarė gana uždara, į mokyklas neateina jauni, naujų idėjų turintys mokytojai, o mokinių rezultatai sistemingai smunka žemyn.
Pedagogų rengimo sistema šalyje nesikeitė nuo 2003 metų, o tiek švietimo sistemoje, tiek visuomenėje įvyko nemažai pokyčių. Atsirado naujos socialumo formos, platesnės bendradarbiavimo galimybės, nulemtos tarpkultūriškumo ir tarptautiškumo, taip pat technologijomis grindžiamas mokymasis, plačiau pradėta kalbėti ir realizuoti personalizuoto ugdymo principus.
Tačiau švietimo sistema Lietuvoje pasirodė gana „atspari“ šioms tendencijoms, nes toli gražu ne visos mokyklos šalyje naudoja e. mokymosi platformas, įsirengė 3D klases, modernias medijų laboratorijas, sukūrė ar adaptavo naujus ugdymo metodus panaudodamos šiuolaikines technologijas, turi galimybę mokyti bent 3 užsienio kalbų. Spragas imta spręsti tobulinant mokytojų kvalifikaciją, tačiau pamirštant kitas sistemos dalis: atranką į pedagogines studijas, pedagogų rengimą ir profesijos patrauklumo didinimą, numatant patrauklų darbo užmokestį bei kompetencijomis grindžiamą karjeros augimą.
Pagrindiniai pokyčiai
Pirmiausia, pagal naująjį pedagogų rengimo modelį, bus tobulinama stojančiųjų į pedagogikos studijas atranka, siekiant, kad į jas patektų ne tik labiausiai motyvuoti, bet ir gabiausi studentai. Stojančiųjų balai turės būti ne žemesni nei stojančiųjų į kitas studijų programas, o motyvacijos vertinimas padės atrinkti labiausiai motyvuotus asmenis. Pavyzdžiui, Suomijoje į pedagogikos studijas po sudėtingos dviejų etapų atrankos patenka tik 5 proc. stojančiųjų.
Kita vertus, sistema išliks lanksti. Pedagogų rengimas vyks derinant nuoseklųjį ir lygiagretųjį modelius, t. y. mokytoju bus galima tapti ne tik baigus 4 metų pedagogikos bakalauro studijas, bet ir vėliau, jau turint kitos srities diplomą, o pedagogo kvalifikaciją įgyjant po vienerių metų profesinių studijų. Taip pat paliekamas ir trečias, alternatyvusis, kanalas – atėjimas į profesiją, pavyzdžiui, per programą „Renkuosi mokyti“.
Dar viena svarbi naujovė – privaloma vienerių metų pedagoginė praktika baigus studijas. Ji padės pradedančiajam mokytojui adaptuotis mokyklos bendruomenėje, perimti patyrusio pedagogo patirtį, tačiau kartu neprarasti ryšio ir su aukštąja mokykla. Pedagoginė praktika – geras kelias pritaikyti įgytas žinias ir išbandyti bei taikyti ugdymo naujoves, pavyzdžiui, organizuoti eksperimentines klases, taikyti jose naujus ugdymo metodus, taip pat skirti laiko tolesniam mokymuisi.
Bus plėtojamas ugdymo įstaigų tinklas, kuriose kompetentingi pedagogai mentoriai kuruos praktiką atliekančius studentus, o vėliau padės įsitvirtinti pradedantiesiems. Mentoriai taps pagrindiniais dėstytojų partneriais.
Pedagogų rengimo sistemos pertvarką skatina tiek įvykę reikšmingi mūsų gyvenimo pokyčiai, tiek naujų kartų atėjimas, tiek poreikis reaguoti į šių dienų iššūkius: būtinybė bendrauti kitomis kalbomis, atvirumas pasauliui ir mobilumas, individualizuotas ugdymas, kokybiško švietimo prieinamumas. Šiandieninei ir ateities mokyklai reikia mokytojo, kuris būtų plataus ir nestandartinio mąstymo, išsilavinusio ne tik siauroje savo dalyko srityje, gebančio integruoti kitų mokslų žinias. Pedagogo profesija turėtų būti šiuolaikiška ir dinamiška, leidžianti jaunam žmogui realizuoti savo galimybes.
Tačiau siekdami, kad, taikydami aukštus reikalavimus būsimiems mokytojams nepritrūktume jaunuolių, būtina užtikrinti ir kitas dedamąsias: socialines ir ekonomines sąlygas pedagogams. Asmuo, kuris renkasi pedagogo profesiją, turi būti motyvuotas ir karjeros augimu, ir jo kvalifikaciją atitinkančiu darbo užmokesčiu.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros docentė Lina Kaminskienė