Gintaras Kaltenis – raitelis, fotografas, keliautojas, rašytojas. Prieš keletą metų dalyvavo lietuvių raitelių žygyje iki Juodosios jūros ir atgal, skirtame paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui. Šiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pasirodė pirmoji jo knyga vaikams „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ (leidykla „Nieko rimto“). Koks keliavimo būdas patinka labiausiai? Kuri Lietuvos vieta paliko didžiausią įspūdį? Kaip kilo idėja pradėti rašyti vaikams? Gintaras Kaltenis atsakė į šiuos ir dar daugiau klausimų.
Esate atsidavęs keliautojas. Kurią kelionę galėtumėte išskirti? Kuri buvo įspūdingiausia?
Tikrai, neslėpsiu, mėgstu keliauti. Tik dažniausiai patinka tai daryti kokiu svarbiu tikslu ar misija – kažką atrasti, kažką sužinoti arba įrodyti. Labiausiai įsiminusi kelionė-ekspedicija buvo žygis žirgais žemaitukais iki Juodosios jūros. Užduotis mums buvo paprasta – patvirtinti arba paneigti 600 metų senumo legendą: ar gėrė Vytauto Didžiojo žirgai sūrų Juodosios jūros vandenį. Lietuvoje tuomet, prieš mūsų žygį, dar nebuvo žirgų turizmo, niekas nebuvo tiek toli keliavęs žirgais. Du tūkstančiai kilometrų istorijos! Beveik nuo jūros iki jūros (balta–juoda). Mes nežinojome, kaip jausis žemaitukai, kad ir be galo ištvermingi žirgeliai, įveikę po keliasdešimt kilometrų kasdien; kaip jausimės mes, raiteliai, kokie netikėtumai ar išbandymai gali mūsų laukti. Tai buvo didžiulis iššūkis ir didis nuotykis – 40 dienų balne. Ačiū dievui, žemaitukai patvirtino savo pasaulinę šlovę – atrodo, kad galėjo vienu kartu dar tiek nušuoliuoti. Tos kelionės metu įgijau daug „mirtinų“ draugų, tarp jų ir legendiniu tapusį šunį Alšį, tai yra kunigaikštį Alšį.
Koks keliavimo būdas Jums patinka labiausiai? Kodėl?
Labiausiai man patinka žirgai. Juk yra taip: kai joji žirgu, jis yra transportas, jei tik nulipi nuo jo – bendrakeleivis, o dažnai ir geriausias draugas. Jaunystėje buvau žirgų sportininkas, dabar tapau žirgų turistas, bet man labiau patinka žodis „žygeivis“ ar „keliautojas“. Kokie šio transporto pliusai? Štai vardiju: tai taip pat bebenzė, kaip ir vandens ar „turėklinė“ transporto priemonė. Gali joti nepravažiuojamais miškais, laukais, bristi upėmis, kopti į kalnus. Tokia laisvalaikio leidimo forma – kelionės žirgais – labai populiarėja pasaulyje, ypač šalyse, kur žirgas nuo seno yra labai vertinamas: Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje ir panašiai. Jose apstu kaimo turizmo sodybų, skirtų keliaujantiems su žirgais, karietaitėmis ar vežimaičiais. Lietuvoje taip pat ši keliavimo rūšis labai populiarėja, vis daugiau žmonių supranta natūralios gamtos, sveikos aplinkos naudą ir reikšmę.
Kaip vyksta Jūsų rašymo procesas? Ar taikote sau kokias nors taisykles, apribojimus? Ar Jus reikia skatinti rašyti?
Yra tik viena taisyklė – jokių taisyklių! Turiu namie kampelį, kuriame ir rašau. Tai nedidelis staliukas su kompiuteriu (taupau rašiklius ir medžius) ir trintuku. Mano asmeninė mūza Raselė (gerbėjoms prisipažinsiu – esu laimingai vedęs) užkuria man… ne, ne pirtelę – židinuką (ji įsitikinusi – ugnis, ypač židinio, – vaidilučių darbas ir reikalas), tada įmerkiu kojas į dubenį, užsimetu šlapią rankšluostį ant galvos… Juokauju – taip vaikystėje įsivaizduodavau rašytoją. Kai rašau kokį rašinėlį ar knygutę, tampu laikinu keistuoliu – visa kita pamirštu, galvoje sukasi tik žodžiai, sakiniai, herojų monologai ir dialogai… Būna, vairuoju po miestelį, stukteli kokia mintelė, tai įsižiebus raudonai tuoj puolu užsirašinėti, kur papuola ir nepapuola, kad ir ant priekinio stiklo. Ir tik pasigirdus nekantriems ditirambams iš užpakalio, metu viską ir spaudžiu greičio pedalą. Skatinti rašyti manęs nereikia. Nebent stabdyti.
Jūsų knygoje – daug istorinių faktų, pasakojimų. Kaip ruošėtės rašyti? Kokie buvo Jūsų šaltiniai?
Seniau labai gėrėjausi kitais kraštais, jų istorija, geografija. Kartais gerai pažvelgti į Tėvynę iš šono. Dabar kuo toliau, tuo labiau žaviuosi mūsų gimtu kraštu – pamėgau ir šlapią žiemą, ir pilkus baltiškų spalvų atspalvius, ir mūsų krašto istoriją. Kiek čia paslapčių, vežimais nepaveši – seniausia kalba, vietovardžiai, ypač hidronimai, – gal net nuo Volgos iki Varšuvos ar dar toliau.
Stengiuosi, kad mano šaltiniai būtų kuo įvairiausi – „tardau“ istorikus-žinovus, verčiu bibliotekas, mėgstu vieną didžiausių pasaulyje Didžiosios Britanijos enciklopediją, dažnai braidau neišbrendamomis interneto platybėmis. Dar Gustavas, Pipedija; tikiu legendomis, pasakomis ir gandais… Chi chi. Ai, dar yra sagos, runos ir vedos!
Knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ – grožinės ir edukacinės literatūros mišinys. Kodėl jungėte šias dvi skirtingas literatūros sritis?
Vėlgi, kaip sakė Pikselis, o gal Vekselis, kiekvienoje pasakoje ar legendoje yra tiesos grūdas ar bent grūdelis. Kiekvienas kūrinukas – pasakojimas, knyga, filmas, muzika, paveikslas, net šokis – turi skaitytoją, žiūrovą ar šiaip stebėtoją kažko pamokyti, geriausia, žinoma, kažko teigiamo. Kažkada dirbau mokytoju, taip pat, kaip jau išsidaviau, namie užsiimu įvairia edukacija ir edukologija su savo „mokinukais“ – supratau, kad nuogus, sausus faktus, kaip jie pateikiami vadovėlyje, išmokti, įsiminti yra kančia. Daug įdomiau juos skaityti kaip nuotykius.
Ar jau esate suplanavęs artimiausią kelionę? Kur?
Nedidelių kelionių džiaugsmą patiriu nuolat. O iš didesnių planų – turiu didžiulį norą, svajonę surinkti „kietų“ raitelių būrį ir su žemaitukais nujoti į Maskvą – pabelsti, kaip kadaise Algirdas, į Maskvos vartus. Įbesti Kremliaus šeimininkų nosis į balutę, nors jau ne – į krūvelę, kurią jie pastaruoju metu kaupia su kaupu. Gal atsuktume istorijos ratą atgal? Kažkas turi tai padaryti. Man sako – dabar tikrai ne laikas, nežinai, kas šaus tiems totoriams į galvą. Bet aš jiems atsakau – kai metas taikus, tai ir įdomybės, ir būtinybės tokios nėra.
Iki susitikimų! Linkėjimai Lietuvos katinams!
Asmeninio archyvo nuotr.