„Kūrėjas savo darbe palieka sielos dalelę – to niekada neturės masinės gamybos daiktai“, – sako kaunietis menininkas, prekių ženklo „Žalvario Jūra“ įkūrėjas Jurijus Mochnačiovas, kuriantis itin savito stiliaus papuošalus iš vario, žalvario, bronzos bei melchioro. Vieni įkvėpti baltiškų tradicijų, kiti žavi prabanga, stebina drąsiomis formomis, įdomiomis faktūromis, originaliu dizainu. Tai meno kūriniai, inspiruoti gamtos, persunkti pagarbos etnokultūrai, tačiau siūlantys kitokį požiūrį į juvelyriką ir gimę būti ryškiausia stiliaus detale. Svarbiausia – kiekvienas vis kitoks, skirtas tam vieninteliam žmogui, kurio širdį palies.
Papasakokite, kaip atsirado „Žalvario Jūra“. Ar ilgai eita link to?
Kelias link to, kaip šiandien atrodo „Žalvario Jūra“, ilgas. Pradžioje – vitražo studijos, teatro dekoratoriaus darbas Permėje, vėliau – odos ir avalynės dizaino studijos Maskvos tekstilės akademijoje, darbas Lietuvoje, tapyba ir ilgas eksperimentinis kelias pereinant prie artimiausios sau srities – juvelyrikos.
Studijuodamas rašiau mokslinį darbą tema „Avalynės ir galanterijos furnitūros mados raida ir tendencijos“. Tada ir ėmiau kolekcionuoti įvairios furnitūros pavyzdžius, o vėliau – kurti savo furnitūrą, dekoratyvines aprangos detales, aksesuarus. Taip palaipsniui odą pakeitė metalas. Įvairių sričių visuma (vitražas, oda, tekstilė, tapyba) leido netradiciškai pažvelgti į juvelyriką. Taip susiformavo savitas „Žalvario Jūros“ stilius.
O pavadinimas gimė labai paprastai. Draugai buvo mane praminę žalvaristu. Mano vardas Jurijus, sutrumpintai – Jūra, taip atsirado „Žalvario Jūra“. Nors dabar kuriu dirbinius ne tik iš žalvario, bet ir iš vario, melchioro, bronzos, tačiau prekių ženklo pavadinimas išliko toks pat, nes nuo žalvario gaminių prasidėjo mano, kaip juvelyro, kelias.
Kodėl papuošalams gaminti pasirinkote būtent šiuos metalus?
Žalvarį, varį pasirinkau kaip tradicinę baltišką žaliavą, bandydamas atgaivinti jos populiarumą. Taip pat tai pigesnė, minkšta žaliava eksperimentams bandant įvairias technikas: kalimą, kniedijimą, litavimą. O melchioras – pigesnė sidabro alternatyva – leidžia praplėsti papuošalų spalvinę gamą.
Bronza mano darbuose atsirado panorus sukurti kažką naujo, nematyto, lengvo, plastiško. Be to, tai pasirodė patrauklus, žmonių vertinamas metalas. Dirbinių iš bronzos gamyba laikoma elitine meninių dirbinių gamybos kryptimi. Šiandien pasaulyje sukurta be galo daug medžiagų, tačiau bronza iki šiol užima aukštą vietą kartu su kitais tauriaisiais metalais.
Dirbdamas su tiek įvairių metalų, stengiuosi parodyti, kad medžiagos dera tarpusavyje ir iš jų galima sukurti originalius, netikėtus, akį traukiančius papuošalus.
Kaip Jūsų darbai evoliucionavo? Ar labai skiriasi nuo pirmųjų gaminių?
Pradžioje darbų pagrindą sudarė žalvaris, taip pat varis. Ir darbo metodas labiau priminė kalvystę. Nuolat eksperimentuodavau derindamas metalą su skirtingomis medžiagomis: stiklu, porcelianu, emaliu, akmeniu. Vėliau atsirado melchioras ir bronza. Savita dabartinių darbų technika susiformavo maždaug per penkiolika bandymų metų. Iš archajiško, etniško stiliaus peraugo į subtilų, lengvą, prabangų. Pavyko pasitelkus bronzą paversti papuošalą „ažūriniu audiniu“. Autorinė technika pasiteisino.
Į savo dirbinius įkomponuojate įvairius natūralius akmenis. Ar vien dėl puošybos, ar ir pats tikite, kad jie turi tam tikrą poveikį?
Akmenimis domėjausi nuo mažens – užaugau netoli Uralo kalnų. Pastebiu, kad vieni juos renkasi pagal zodiaką, kiti – pagal spalvą, grožį. Aš patarčiau rinktis intuityviai, nes akmuo, kuris jus tuo metu labiausiai žavi, traukia, ir yra tas, kurio jums reikia. Nuo senovės žinoma, kad akmenų sukaupta energija gali paveikti mūsų kūną, ląsteles ir audinius.
Kalbama ir apie tam tikrą metalų poveikį…
Dėvint papuošalus, kurių sudėtyje yra vario, organizme sukuriama silpna elektros srovė, kuri veikia biologiškai aktyvius taškus. Tai padeda gydyti sąnarių, reumato, peršalimo ligas, silpnina uždegimo procesus, mažina nervinę ir raumenų įtampą, reguliuoja kraujospūdį. Kaklo papuošalai su variu pašalina pečių juostos skausmus, gydo migreną, gerina kraujotaką.
Dažnai mūsų klausia, ar papuošalai tepa. Metalai netepa, o žalsvokas pėdsakas atsiranda dėl natūralios organizmo ir vario reakcijos ir rodo vario stygių organizme.
Žalvaris turi savybę oksiduotis, t. y. pakeisti spalvą, patamsėti. Kaip to išvengti? Kokios priežiūros reikalauja Jūsų gaminti papuošalai?
Varis, žalvaris, beje, kaip ir sidabras, gali šiek tiek oksiduotis, tai aktualiau kalbant apie vario indus. O papuošalai dabar paprastai technologiškai apsaugomi nuo oksidacijos. Žinoma, jei ant gaminio purškiama kvepalų ar jis intensyviai valomas, tada apsauginė danga pažeidžiama.
Yra tokia paslaptis: papuošalus, kad jie netamsėtų, reikia nešioti. Tada iš laimės jie blizga kaip auksas. Tai visiška tiesa! Jie labai nemėgsta gulėti dėžutėje, ypač šalia kitos bižuterijos ar aukso. Tada iš kitų metalų ištraukia drėgmę ir oksiduojasi. Dar blogiau laikyti vonios kambaryje. Senovėje vario, žalvario papuošalus žmonės dėdavo į beržų tošies dėžutes. Galima į ją įdėti kreidos gabalėlį arba papuošalus laikyti drobiniuose maišeliuose.
Senovėje žalvario papuošalai turėjo ir savotišką talismano funkciją – būdavo atskirai puošiami ginklai, papuošalai segami prie žirgo kamanų. Tikėta, kad šis metalas ne tik saugo nuo blogos energijos, bet ir turi gydomųjų galių. Dirbiniams puošti buvo naudojami žemdirbiams būdingi geometriniai ornamentai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį ir pan. Ar savo darbuose naudojate kokius nors simbolius? Galbūt asortimente galima rasti ir senovinius papuošalus primenančių dirbinių?
Esu sukūręs kelias kolekcijas, kuriose buvo panaudoti baltiški motyvai. Žalvaris, varis, kaip metalas, jau savaime yra talismanas, naudojamas apsaugai. Tad ir iš jo pagaminti papuošalai yra lyg amuletas.
Be abejo, daug metų domėdamasis baltų tradicijomis, lygini jas su kitų kultūrų, supranti, kad viso pasaulio istorija susipynusi, o simbolika atsikartojanti. Todėl pasąmonės lygmeniu kartoji matytas linijas, formas ir simbolius. Lietuvoje klientai papuošaluose mato šiuolaikiškai perteiktas senas tradicijas, o kitų šalių pirkėjai randa ryšį su savo šalių kultūra.
Vadinasi, turite klientų ir užsienyje?
Žinoma, klientų ratas labai platus ir margas: nuo Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos, Indijos iki Seišelių salų, Sibiro ir kt.
Ar žalvarinius papuošalus daugiau renkasi vyresnės moterys, ar jie traukia ir jaunų merginų dėmesį? Kokie populiariausi?
Papuošalus renkasi ir dėvi visų amžiaus grupių moterys bei vyrai. Didesnę įtaką turi ne amžius, o erudicija, socialinė padėtis, skonis. Vienos domisi etnotradicijomis, kitos vertina autorinį darbą.
Apie vienetinių papuošalų populiarumą sunku kalbėti, nes tai labai individualu. Kiekvienas žmogus randa tik jam skirtą darbą. Kartais papuošalas ilgai nuobodžiauja niekieno nepastebėtas ir atrodo, kad nepataikei, bet ateina žmogus, gausybėje kitų papuošalų jį pamato ir įsimyli. Kūrėjas savo darbe paliko sielos dalelę. To niekada neturės masinės gamybos daiktai.
Galbūt net neįmanoma pagaminti dviejų identiškų papuošalų?
Tai nėra liejiniai, kurie tiesiog išliejami naudojant tą pačią formą. Neįmanoma pagaminti identiškų, juk tai meno kūriniai. Sunku daryti auskarus, nes jie du ir turėtų būti vienodi. Be to, viską atkartoti – neįdomu. Mane žavi galimybė kurti vis kažką naujo.
Jūsų darbai – saviti, stebinantys faktūromis, ornamentais, formomis, jų žaisme. Kaip gimsta tokios originalios gaminių idėjos?
Dažnai manęs klausia: „Iš kur jums kyla tiek daug idėjų? Visi papuošalai skirtingi!“ Idėjos gimsta bedirbant ir veja viena kitą. Patikėkite, jų niekad netrūksta, sumanymų daugiau nei valandų paroje.
Žinoma, kaip ir kiti menininkai, įkvėpimo semiuosi iš gamtos, augmenijos ir gyvūnijos, kur apstu faktūrų, ornamentų ir formų.
Ar viską kūrybos, gamybos procese darote vienas? Galbūt paklausote artimųjų patarimų?
Daugiausia dirbau vienas, bet dabar tai tapo šeimos verslu, tad prie jo prisideda visi šeimos nariai. Patarimų gaunu, bet ne visada jų klausau, labai sunkiai priimu kritiką. Dar sunkiau įsileidžiu madingas ir technines naujoves. Net su kompiuteriu nedraugauju. Esu labai individualus, mano sukurti darbai yra mano sielos, savijautos atspindys.
Ką laikytumėte savo drąsiausiais kūrybiniais eksperimentais? Kaip juos priėmė pirkėjai?
Galbūt drąsiausiu savo kūrybiniu eksperimentu laikyčiau tai, jog išdrįsau plačiajai visuomenei pateikti eksperimentinius, drąsių formų, išskirtinius papuošalus vietoj pigių, paprastų, visiems suprantamų gaminių. Pradžioje žmones tai labai šokiravo ir dar dabar kartais šokiruoja, jie šiek tiek atsitraukia, net tyliai šnibždasi (esą jaučiasi kaip muziejuje, gražu tik pažiūrėti). Tačiau paskui stebisi, kad ir jiems tie dirbiniai prieinami ir labai tinka, džiaugiasi galintys puoštis išskirtiniais, vienetiniais papuošalais, kurie traukia kitų akį. Manau, meno misija yra auklėti žmogų, formuoti jo skonį ir supratimą.
Ar sunku būti vien menininku Lietuvoje? O gal lietuviai nuo bižuterijos vis dažniau gręžiasi į unikalius, kokybiškus rankų darbo gaminius?
Menininku, gyvenančiu tik iš savo kūrybos, sunku būti visur, ne tik Lietuvoje. Besidominčių, besižavinčių autoriniais menininkų, dizainerių darbais daugėja, bet, deja, ir toliau masiškai perkami vienadieniai daiktai iš prekybos centrų, taip remiant ne vienetinių darbų autorius, o dažnai Kinijos pramonę. Mūsų visuomenėje dar tik formuojasi supratimas, kad svarbiau ne kiekis, o kokybė. Kad vietoje daug vienadienių daiktų geriau rinktis vieną, turintį išliekamąją vertę, kuris neišeis iš mados, džiugins ilgus metus ir galiausiai liks kaip atminimas apie žmogų, jo meno sampratą vaikams ir anūkams, taps šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.
Inga Nanartonytė