Darbo kalendoriai, užrašinės tampa ne vien būtina kasdiene priemone planuoti laikui, nepamiršti svarbių datų, bet ir svarbia stiliaus dalimi. Ieškome ko nors, kas atspindėtų mus pačius, būtų artima. Dailininkė Sigutė Ach, kasmet džiuginanti „Kasdienių ir šventinių įrašų knyga“, šiemet prisidėjo ir prie kiek laisvesnės knygos įkvėpimui ir užrašams „Joga – tai…“ kūrimo. Menininkės iliustracijos apipavidalina tūkstantmečius gyvuojančią jogos išmintį, kurią perteikė Guru Mai Ram Devi. Po išminties ir spalvų terapijos paliekama daug tuščios vietos savo paties mintims, pastaboms, piešiniams. Ši užrašinė – ne vienų metų knyga. Tai savo istorijos kūrimas.
Joga šiuo metu vis labiau populiarėja Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje. Tačiau Mai Ram teigia, kad kiekvienas turi savo supratimą apie jogą. „Manau, kad tiesiog dauguma žmonių nesupranta, kokia iš tikrųjų yra žodžio „joga“ prasmė (nedaug kas gilinasi į šią sąvoką ir stengiasi suprasti tikrąją šio žodžio prasmę, tačiau ir nedaugelis praktikuoja jogą bei siekia tikrojo žinojimo). Dėl neišmanymo žmonės vartoja žodį „joga“ pagal savo išprusimo bei sąmoningumo lygmenį“, – sako ji.Paklausta, kas atsirado pirmiau – piešiniai ar knygos idėja, – Sigutė pasakoja: „Mano gyvenime kūryba, kasdienybė, kelionės, susitikimai – viskas labai susipynę. Kaip kad negaliu nubrėžti tikslios ribos tarp to, kada atostogauju ir kada dirbu (nes kūryboje nebūna atostogų – ir tai labai gerai…), taip negaliu tiksliai nusakyti, kaip gimsta vienas ar kitas kūrinys. Šiuo atveju kaip kertinį įvykį įvardyčiau susitikimą su Guru Mai Ram Devi, kurios pasiūlymą papuošti jos knygos puslapius su džiaugsmu priėmiau.“
Paklausėme Sigutės, kaip ji atrado jogą ir ar jogos praktika labai apverčia įprastą gyvenimo tvarką. „Jogos žinios glūdi kiekvieno žmogaus gelmėje. Savęs pažinimo troškimas gimsta kartu su mumis ir glūdi mūsų pasąmonėje. Joga – tai ir yra gyvenimas“, – teigia ji.
Paklausta, kas šiame kelyje į pažinimą sunkiausia, Mai Ram sako: „Jeigu Jūs suprasite, kad joga – tai gyvenimas ir jo praktika, ir gilinsite šį supratimą, Jums atsivers įžvalga, jog sunkiausia šiame gyvenime yra priimti save, įsiklausyti į save, išmokti stebėti, analizuoti bei keisti save siekiant sąmonės tobulumo. Jogos praktika žmogui yra išvaduojantis žingsnis į savo tikrosios prigimties pažinimą. Nesvarbu, koks žmogaus amžius, įsitikinimai, rasė, religija, gyvenimo būdas ar mityba, jogos praktika – tai kiekvieno žmogaus asmeninė savižinos teisė, išlaisvinanti iš neišmanymo ir apšviečianti gyvenimą žinojimu.“
„Joga – tai…“ yra gana prabangus leidinys, tad gali kilti klausimas, ar tai neprieštarauja pačiai jogos, kuri skatina neprisirišti prie materialių dalykų, esmei. Mai Ram atsako: „Kiekvienas kūrinys, dalykas, reiškinys – tai Kūrėjo atspindys. Praktikuojantis jogą žmogus visur mato Kūrėją. Toks žmogus gerbia materiją ir Motiną Gamtą bei visą kūriniją. Tačiau suvokdamas, kad viskas, kas materialu, yra laikina, praktikuojantis jogą žmogus stengiasi neprisirišti prie materialumo. Jis garbingai vienintelį savo kūną panaudoja savižinai siekdamas išminties ir to, kas yra amžina.“
Pratęsdamos pokalbį apie knygelę, dailininkės Sigutės Ach klausiame, kokiam žmogui skirta ši užrašinė. Ar tik besidominčiam joga? Ji pasakoja: „Turbūt tai bus viena tų knygų, kurios „atsiduria rankose“, tarsi būna įteiktos paties Gyvenimo. Taip juk būna – pamatai vitrinoje, padovanoja draugas, sužinai netyčia. Šios knygos puslapiuose – tūkstančius metų nemirštanti išmintis, atgimstanti per žmones, keliaujanti per šalis, per tautas, per amžius.
Kaip kiekvienoje praktikoje, po Mokytojo žodžių ateina laikas mokiniui. Balti šios knygos puslapiai suteikia erdvę bet kokiai savęs raiškai – galima rašyti ar piešti, persirašinėti svarbias mintis, o gal eilėraščius… visko nesugalvosiu, baltas popieriaus lapas – tai erdvė visai begalybei būdų surasti ir išreikšti save.“
Kai kurie Sigutę Ach sieja išskirtinai su vaikų literatūros kūriniais, jų iliustravimu. Bet paklausta, kuo skyrėsi knygos „Joga – tai…“ iliustravimas nuo darbų vaikams, menininkė sako taip savo kūrybos neskirstanti: „Savo kūrybos neskiriu tik vaikams, net jei tai būtų iliustracijos vaikų literatūros kūriniui. Mano kūryba vaikiška vadinama dėl naivumo, skaidrumo, jaukių ir sparnuotų, pasakiškų personažų buvimo. Pati pasaka taip pat adresuota lyg ir tik vaikams, bet dažnai išgydo suaugusiųjų dvasines žaizdas, grąžindama į išmintį, į pirmapradį gėrio matmenį. Pasaka gimė ir liko dėl to, kad ji yra žmonių išminties archetipas, koncentruotas žmonijos patirties būvis, saugantis savy istoriją ir kultūrą. Man atrodo, kad mano kūrybos šaltinis yra ten.
Piešdama jogos tematika susidūriau su „balta erdve“, kurioje baigėsi interpretavimo galimybė, arba aš, neturėdama jokios patirties šioje man naujoje erdvėje, tiesiog neturėjau, ką pridurti. Taip piešiniuose liko gražių tuščių vietų, kur stebinčiojo akis gali pailsėti nuo mano įprastų margumynų. Man tai nauja ir labai intriguojanti patirtis, skatinanti mąstyti apie tylos turtingumą, paslaptį, kažką, ko negali nusakyti.“
Paklausta, ar kuri nors knygos iliustracija mielesnė už kitas, Sigutė atsako: „Mylimiausi darbai man visad yra tie, kurie dar tik piešiami. Jei rinkčiausi iš šių dvylikos, labai gerai pavykusiais laikau žalio ir mėlyno kolorito darbus. Buvo tikrai įdomu tyrinėti jogams svarbius simbolius bei į meditaciją nugrimzdusias būtybes.“
Pasiteiravus, ką rašo į savo knygos egzempliorių, iliustratorė prisipažįsta: „Kol kas mano egzemplioriuje – balta tyla, atsiverčiu, perskaitau Guru Mai Ram žodžius, tada atsiverčiu baltus puslapius ir klausausi jaukios tuštumos.“
To paties klausiame ir gerbiamos Mai Ram. „Joga – tai per tūkstančius metų išsaugotas mokslas, kuris yra tikras paveldas mūsų dabarčiai ir ateičiai. Joga – tai savęs pažinimo praktika, jungianti kūną, protą ir dvasią, praplečianti individo sąmonę bei atverianti tikrąją mūsų prigimtį… O toliau palieku tuščius lapus, kad kiekvienas turėtų galimybę juos užpildyti savo įžvalgomis“, – atsako ji.
Leidyklos „Nieko rimto“ inf. ir nuotr.