Beveik prieš metus Respublikinės Šiaulių ligoninės informacinių technologijų diegimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Benaitienė pajuto pirmuosius sunkios ir klastingos ligos – ūmios mieloleukemijos – požymius. Tiesa, tada net ir gydytojai neįtarė, kad tai gali būti kraujo liga. Šiandien Rasa, jau įveikusi kaulų čiulpų transplantaciją, grįžo į darbą ir ne tik puikiai jaučiasi, bet ir yra pasiryžusi paraginti likimo draugus neprarasti optimizmo, kai reikia grumtis su sunkiais ligos gydymo padariniais. Moteris apgailestauja, jog tada, kai jos gyslomis tekėjo sveikas kraujas, nepakankamai jo dovanojo ligoniams, kuriuos gydant donoro kraujo prireikia labai daug.
Greitai bėgantis laikas
Kiekvienas, susirgęs sunkia liga, ilgai ieško atsakymo į klausimą, kodėl būtent jį užklupo vėžys. Neranda į šį klausimą atsakymo ir Rasa Benaitienė. Ji žino, kad giminėje buvo sergančiųjų vėžiu, bet kraujo liga tikrai niekas nesirgo. Tad ir ji ligos negalėjo paveldėti.
Netinkamas gyvenimo būdas ar žalingi įpročiai niekada nebuvo Rasos gyvenimo palydovai. Ketvirtoje klasėje pradėjusi lankyti plaukimo baseiną, treniravosi iki 11 klasės. Dubijos pagrindinės mokyklos sportinės klasės moksleivė Rasa Sirutytė įvairiose varžybose gynė ne tik mokyklos, bet ir miesto garbę. Baigusi mokyklą, mergina svajojo studijuoti sporto mediciną, tačiau įstoti nepavyko.
„Pradėjau dirbti Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“ konstruktorių biure. Žuvus tėčiui, mama mus su broliu augino viena, tad kas mėnesį gaunamas atlygis buvo didžiulė paspirtis šeimai“, – prisimena moteris nelengvus jaunystės metus, kai reikėjo drauge ir dirbti, ir mokytis. Mat Rasa nusprendė žinių semtis vakarais ir įstojo į anuometinio Kauno technologijos universiteto Šiaulių filialo vakarinį skyrių. Ten įgijo pramoninės elektronikos specialisto diplomą. Jo bei įgytų žinių prireikė dirbant konstruktorių biure.
Televizorių gamybai pradėjus šlubuoti, pirmiausia bankrutavo konstruktorių biuras, ir Rasa keitė darbą. Teko dirbti ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos informatikos skyriuje. Lietuvoje panaikinus apskritis, Rasa Benaitienė įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės informacinių technologijų diegimo skyriuje. Jame vedėjo pavaduotoja dirba iki šiol.
Greitai bėgančio laiko įrodymu tampa vaikai. Šiandien atrodo, jog visai neseniai gautas diplomas, tada atšoktos vestuvės. Drauge su vyru Modestu augina du sūnus. Alvydui jau septyniolika metų, Rimvydui – dvylika. Šiai vyrų trijulei teko nemažai išbandymų, kai žmoną ir mamą liga paguldė į ligos patalą. Teko patiems ne tik indaplovę ir skalbimo mašiną išmokti įsijungti, bet ir valgį pasigaminti, namus susitvarkyti ir, aišku, sužinoti, kiek nematomų darbų kasdien padaro mamos rankos.
Ligos priežastys nepaaiškinamos
Sveikatos problemos Rasą užklupo praėjusią vasarą. Jai buvo diagnozuotas venų uždegimas, gydymui skirta kraujo skystinamųjų vaistų. Moteris pamena, jog rugpjūtį buvo atliktas kraujo tyrimas, jis jau rodė organizme vykstantį uždegimo procesą. Šeimos gydytojas įtarė, jog tai gali būti reakcija po kraujo skystinamųjų vaistų, nes jais reguliuoti kraujo klampumo kažkodėl nepavykdavo. Buvo ne tik kojų venos užsikimšusios, bet ir krešulys į plaučius nuėjęs.
Jaudino ir ant rankų riešų pasirodę pūlinukai. Kitas pagalvotų – nieko tokio, praeis. Bet sveikata besirūpinanti Rasa nuskubėjo į polikliniką. Šeimos gydytojas įtarė auksinį stafilokoką. Bet vėliau, užbėgdama įvykiams už akių, moteris prisiminė Vilniaus Santariškių klinikos Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro direktoriaus, gydytojo hematologo prof. Laimono Griškevičiaus, gydžiusio ją Santariškių klinikose, pasakytus žodžius. Jis teigė, jog tie požymiai jau galėjo būti ligos pradžia. Mat kraujo tyrimas rodė uždegimą, rankos tapo nusėtos pūlinukų. Pakako įsidurti rožės spygliu ar adata. „Vos susižeidžiu – ir pūlinukas. Kitu atveju tokios mini traumos niekas net nepastebėtų“, – prisimena Rasa.
Vis dėlto nebuvo nei silpna, nei bloga, jautėsi puikiai, ėjo į darbą. Sunerimti privertė lapkritį ant veido iškilę spuogeliai su pūslelėmis. Lyg būtų pūslelinė. Bėrimas išryškėjo ant rankų. Parodžiusi gydytojui, išgirdo, jog gal tai… alergija nuo vaistų. Bet dar ir ant juosmens išryškėjo. Tada Rasa vėl nuskubėjo pas šeimos gydytoją. Šį kartą įtarė, kad gali būti kokia kraujo liga.
Įtarimą sustiprino ir kraujo tyrimas, kuris rodė geležies trūkumą. Vargino labai gausios mėnesinės. Teko kreiptis į ginekologą. Šis diagnozavo gimdos endometriozę. Nepadėjo ir skystinamieji vaistai. Per lapkričio mėnesį net du kartus buvo užklupusi virusinė infekcija.
Šeimos gydytojas išrašė siuntimą į hematologo konsultaciją. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė skyrė kraujo tyrimus. Rezultatai nenudžiugino – buvo anemija (mažakraujystė), sumažėjęs trombocitų (ląstelių, atsakingų už kraujo krešėjimą) skaičius, padidėjęs leukocitų skaičius. Skirtas leukogramos tyrimas, kurio metu mikroskopu įvertinamos kraujo ląstelės. Tyrimas parodė, kad kraujyje yra… blastų. Net 24 procentus visų kraujo ląstelių sudarė piktybinės kraujo ląstelės.
„Aš tada dar neįsivaizdavau, kas yra tie blastai“, – sako Rasa, tada pradėjusi domėtis ne tik gydytojų pasakojimais, bet ir medicinos straipsniais apie klastingą kraujo ligą.
Diagnozė patvirtinta
Respublikinės Šiaulių ligoninės vidaus ligų skyriuje Rasa neužsibuvo. Buvo paimti kraujo tyrimai, tačiau nuspręsta ją gydytis siųsti į Vilniaus Santariškių klinikų Hematologijos centrą.
Antradienį paguldė į Santariškių klinikas, atliko tyrimą, ir ketvirtadienį konstatuota skaudi realybė. Gydytojas hematologas Andrius Degulys atėjo į palatą ir pasakė: „Nieko guodžiančio negalime jums pasakyti – įtarimas patvirtintas. Diagnozuota ūmi mieloleukemija.“
Kaulų čiulpuose, pasak gydytojo, jau – 45 procentai blastų. Buvo paaiškinta, jog kuo daugiau jų, tuo žmogui blogiau – jis pradeda silpti.
„Jei nebūčiau ėjusi pas gydytojus, nebūčiau rūpinusis sveikata, nežinia, iki kiek būčiau sulaukusi. Tik rytais buvo šioks toks galvos svaigulys. Gal nuo slogos, sinusito, gripo – nemažai teko sirgti. Bet fiziškai blogai nesijaučiau net ir tada, kai buvo diagnozuota liga“, – prisimena ligos pradžią moteris.
Medikų dėmesio nestigo. Patvirtinus diagnozę netrukus į palatą atėjo psichologas, centro vadovas prof. L. Griškevičius, skyriaus vedėja gydytoja hematologė Regina Pileckytė.
Pirmiausia pačiai Rasai teko papasakoti ligos eigą, tada medikai kalbėjo apie gydymą, galimus variantus. Buvo pasiūlyta dalyvauti klinikiniame tyrime ir naudoti eksperimentinius vaistus.
Išsiaiškinusi, jog bet kokiomis aplinkybėmis galės atsisakyti eksperimentinio gydymo, Rasa sutiko. „Esu jauna, dar vaikai neužauginti, gal eksperimentiniai vaistai suteiks daugiau galimybių pasveikti“, – prisimena svarstymus moteris. Juolab kad ir gydytojų prognozės nenuliūdino – daugiau kaip 50 proc. susirgusiųjų ūmia mieloleukemija pasveiksta visiškai.
Alinantis eksperimentinis gydymas
Netrukus pradėta chemoterapija. Po pirmosios procedūros pradėjo pykinti, nuslinko plaukai, Rasa neteko net 14 kilogramų. Svoris pamažu grįžo. Po antrosios chemoterapijos neteko 16 kilogramų.
Jei po procedūrų nukrinta per daug svorio, ateina dietologė ir papasakoja, kaip jį susigrąžinti, kokį maistą valgyti, kad ne taip pykintų, kad viduriavimas sumažėtų. Moteris sužinojo, kad negali valgyti jokio žalio maisto: vaisių, daržovių, gerti šviežių sulčių, nes tai – papildomas infekcijos šaltinis. Galimas tik termiškai apdorotas maistas. Nesinori valgyti, bet reikia, kad organizmui užtektų jėgų kovoti su liga.
Ateina ir psichologas, jei pacientui kyla pesimistinių minčių. Visas personalas, pasak R. Benaitienės, labai palaikantis, suprantantis ligonį ir pasiryžęs padėti.
Iškęsti po chemoterapijos teko tikrai daug. Visų ligonių didžiausias siaubas – slenkantys plaukai. Ir ne tik dėl estetinio vaizdo. Rasa neslepia, jog plaukai slenka skausmingai, atrodo, lyg kas būtų pešęs juos. Prasidėjo ir alerginė reakcija į chemiją, visą kūną ėmė varginti niežulys. Valgymas tapo kančia: valgyti reikia, o negali, nes visa burnos gleivinė atsisluoksniuoja, skauda. Kad chemija greičiau išsiplautų, būtina gerti daug skysčių.
Tiesa, yra vaistų ir priemonių, padedančių pašalinti ar sumažinti cheminių vaistų poveikį. Po pirmos chemoterapijos kentėti dėl nežinojimo teko daugiau. Po antro vaistų kurso Rasa pirko daugiau priemonių, padedančių lengviau išgyventi: įsigijo specialų dantų šepetuką, kremų. Daug vaikščiojo, nes atrofuojasi raumenys ir organizmas silpsta.
„Atsisėdi, pasėdi – galva nesisuka, tada galima atsistoti. Jei galva nesvaigsta – gali eiti. Jei pradeda suktis, tai toje vietoje tupiesi ar guliesi, kad negriūtum, nesusižalotum. Bet vaikščioti vis tiek reikia“, – pasakoja Rasa.
Kai kraujo rodikliai pradeda kilti, ima mažėti požymiai, gyti gleivinė. Be to, būtina kruopščiai laikytis higienos, nes gali prikibti kokia infekcija ar virusas. Nepavyko išvengti gripo, tad vėl savijauta blogėjo.
Finišo tiesiojoje – transplantacija
Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas labai daug pasakojo, kaip palengvinti savijautą po chemoterapijos. Trečioji procedūra buvo taikoma prieš atliekant kaulų čiulpų transplantaciją.
Patarė valgyti po 3400 kilokalorijų – viską, ką atneša ligoninėje ir iš namų. Kad nenusilptų, nes jėgų reikia. Patarė vaikščioti – po ligoninę ir aplinkui. Jei negali vaikščioti, patarė sėdėti, kad tik stiprėtų raumenys.
Po antros chemoterapijos leido grįžti namo. Septyniolika dienų gavo pailsėti, atsigauti ir fiziškai, ir psichologiškai. „Grįžau nusiteikusi optimistiškai, ne tai jau buvo finišo tiesioji – transplantacija“, – prisimena Rasa.
Jos laukė dar trečia chemijos terapija. Bet po jos jau buvo lengviau.
„Labai prižiūrėjau gleivinę, kad nepasikartotų burnos gleivinės problemos: pirkau specialius skysčius, reguliavau maistą“, – prisiminimuose jau likę išgyvenimai.
Buvę visko, net išgąsčio, kad dantys gali išbyrėti. Padėjo ir ligoninėje duodamos priemonės. Specialiu ampulės skysčiu, praskiestu vandeniu, skalaudavo burną. Tik trumpam palengvėdavo, kad nors kąsnį galėtų nuryti.
Vargino gausios mėnesinės. Kad nenukraujuotų, buvo lašinamas kraujas, trombocitai. Vienam kraujo liga sergančiam ligoniui reikia labai daug donorų. „Labai dažnai galvodavau, kodėl neduodavau kraujo, būdama sveika. Galėjau padėti daugybei žmonių“, – apgailestavo moteris.
Vis dėlto Rasos nuotaika buvo pakili, nes ji žinojo, kad po trečios chemoterapijos laukia kaulų čiulpų transplantacija. Nors ir yra tikimybė, kad liga pasikartos, tačiau Rasa buvo linkusi mąstyti apie tai, kas geriausia, – pasveikimą.
Atlikti tyrimų buvo pakviestas brolis, tačiau jo tyrimų rezultatai netiko ir donoru jis būti negalėjo. Nuspręsta persodinti kaulų čiulpų kamienines ląsteles, surinktas iš jos pačios kraujo. Per procedūrą iš venos paimta kraujo, iš jo surinktos kamieninės ląstelės. Vėliau jos buvo užšaldytos. Rasa išvyko namo laukti transplantacijai paskirtos dienos.
Transplantacijos metu į veną sulašinta jos pačios kamieninių ląstelių. Bet tai nebuvo jokia chirurginė intervencija, kaip manė Rasa, anksčiau niekada nesidomėjusi nei šia liga, nei jos gydymu.
Rasa Benaitienė svarstė, jog tai likimas, atsiuntęs išbandymą – ligą, suteikė didžiulių išgyvenimų ir patirties naštą. Šiandien Rasa jau grįžusi į darbą. Tačiau ligos dar nepamiršta. Nuolat kviečiama į Vilnių tikrintis sveikatą, nes liga kontroliuojama. Reikia daugiau rūpintis ir savimi, tausoti jėgas bei džiaugtis antrąkart dovanotu gyvenimu.
Gydytojų komentarai
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius: „Lietuvoje ūmine mieloleukemija suserga kiek daugiau kaip 100 pacientų per metus. Maždaug pusė jų yra jaunesni kaip 60 metų. Ūminė mieloleukemija pasireiškia silpnumu, kraujavimu, dažnomis infekcijomis. Liga greitai progresuoja, todėl neretai dar prieš mėnesį buvę visiškai sveiki pacientai į ligoninę gali patekti labai sunkios būklės. Ūminė mieloleukemija nėra viena liga, tai – kelių dešimčių ligų grupė, kurios viena nuo kitos skiriasi genetiniais pokyčiais, turi skirtingus imunologinius žymenis, skirtingą eigą, jautrumą gydymui bei gydymo rezultatus. Santariškių klinikose kiekvienam pacientui yra atliekami pažangūs genetiniai, imunologiniai ūminės leukemijos tyrimai, kurie pacientams leidžia parinkti individualų gydymą: chemoterapiją, taikinių terapiją, spręsti, ar reikia kaulų čiulpų transplantacijos. Šie modernūs tyrimo metodai pacientams suteikia geriausią galimybę pasveikti ar pratęsti remisiją. Tačiau net ir pritaikius pažangiausius diagnostikos bei gydymo metodus ne visais atvejais pavyksta ligą įveikti, ypač susirgus vyresniems pacientams. Siekiant vis labiau gerinti gydymo rezultatus, pacientams siūloma dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, kurių metu skiriamas pažangus eksperimentinis gydymas. Pacientai dalyvauja laisva valia, o jų saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. Santariškių klinikų Hematologijos centro medikų tikslas – kiekvienam pacientui suteikti galimybę pasveikti, o jei to padaryti naudojantis šiuolaikinės medicinos technologijomis dar nėra įmanoma, stengiamasi kiek įmanoma ilgiau kontroliuoti ligą ir užtikrinti kokybišką gyvenimą. Kartu norėčiau pasidžiaugti sklandžiu bendradarbiavimu su Respublikinės Šiaulių ligoninės kolegėmis gydytojomis hematologėmis Danguole Ramanauskiene ir Karolina Bagavičiene, kurios greitai ir kvalifikuotai išaiškina sunkius ūminės leukemijos atvejus bei toliau gydo ir stebi pacientus po intensyvaus gydymo periodo.“
Respublikinės Šiaulių ligoninės vidaus ligų skyriaus gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė: „Šeimos gydytojas, atlikęs kraujo tyrimą ir pastebėjęs trombocitų, leukocitų ar eritrocitų pokyčių (sumažėjimą ar padidėjimą) kraujyje bei įtardamas kraujo ligą, siunčia ligonį į hematologo konsultaciją į Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų polikliniką. Ligoniui atliekama leukograma – citomorfologinis tyrimas, kuriuo ištiriami kokybiniai ir kiekybiniai kraujo ląstelių pakitimai. Medicinos biologo pateikti leukogramos rezultatai hematologui padeda diagnozuoti ligą. Jei kraujyje aptinkama blastų – piktųjų (vėžinių) kraujo ląstelių, – įtariama leukemija ir atliekamas kaulų čiulpų tyrimas. Ūminė leukemija diagnozuojama, kai, atlikus kaulų čiulpų tyrimą, išsiaiškinama, jog blastai kaulų čiulpuose sudaro daugiau kaip 20 proc. ląstelių. Diagnozuojant ūminę leukemiją, labai svarbus tėkmės citometrijos tyrimas, kuriuo išsiaiškinama blastų kilmė. Jei blastai yra mieloidinės kilmės – diagnozuojama ūminė mieloleukemija, jei limfoidinės – ūminė limfoleukemija.
Ūminė leukemija, kuri ir buvo įtarta ligonei, – tai agresyvia ir greita eiga pasireiškianti piktybinė kraujo liga. Vėžinės ląstelės sutrikdo normalią kraujo gamybą, dėl to mažėja eritrocitų, trombocitų, leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) skaičius. Dėl šių priežasčių didėja kraujavimo rizika, vystosi anemija (mažakraujystė), didėja imlumas infekcijoms. Diagnozei patvirtinti ligoniai iš Respublikinės Šiaulių ligoninės siunčiami į tretinio lygio kraujo ligų diagnostikos ir gydymo centrus. Šiuo atveju ligonė buvo siunčiama į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą. Ten modernia įranga atlikti papildomi tyrimai klastingai kraujo ligai patvirtinti.“
Zita Katkienė