Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvės misija – prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje ir savo šalyje

Lietuvės misija – prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje ir savo šalyje

Fotografės, projektų vadovės, renginių organizatorės, įmonės „Openhack Australia“ įkūrėjos Monikos Lionaitės dienotvarkė pilna, tačiau ji visada stengiasi rasti laiko ir lietuviškai veiklai. Kad ir kurioje pasaulio šalyje gyventų, mergina mezga ryšius su lietuvių bendruomenėmis, skatina puoselėti lietuvių kalbą išeivijoje, prisideda prie renginių, pristatančių Lietuvą kaip investicijoms, kultūriniams mainams palankią šalį, o sugrįžusi dalijasi tarptautine patirtimi su kraštiečiais. „Keliaujant, bandant pažinti kitas kultūras per lietuviškų vertybių prizmę, patriotiškumo jausmas ypač išauga“, – sako Monika.

Monika Lionaitė

Kada savo svajones pradėjote sieti su plačiuoju pasauliu? Kokią ateities viziją piešėte būdama paauglė? Ar ji pildosi?

Paauglystėje turėjau begalę veiklų: lankiau sporto treniruotes, šokio pamokas, organizuodavau renginius. Su kolektyvu kurdavome ugnies šou programas, pasirodydavome įvairiuose kultūros renginiuose, miestų ir regionų šventėse. Vėliau pradėjau programuoti, domėtis menu, skaitmenine fotografija, ėmiau organizuoti fotosesijų dirbtuves, fotošopo mokymus ir kt.

Mane visada žavėjo naujos idėjos, įdomūs konceptai, didelę įtaką padarė menų centro kolektyvas ir bendraminčiai. Nuo vaikystės jaučiu poreikį dalyvauti bendruomenės gyvenime, kurti tai, kas įkvėptų kitus, plėsti savo pasaulėžiūrą, mokytis, kasdien atrasti naujų dalykų.

Būdama moksleivė dalyvaudavau tarptautiniuose jaunimo projektuose, renginiuose. Ši patirtis ir kelionės su šeima po Europą pasėjo norą studijuoti pripažintuose pasaulio universitetuose, siekti tarptautinės karjeros, gyvenant skirtingose šalyse pažinti jų kultūras. Todėl nusprendžiau iš nacionalinės gimnazistų programos pereiti į universiteto studijoms ruošiančią Tarptautinio bakalaureato diplomo programą, kurioje dėstoma anglų kalba. Kadangi dalis mano šeimos gyveno Švedijoje, mokydamasi pagal šią programą persikėliau ten.

Gilindamasi į istoriją susidomėjau taikos ir vystymosi klausimais. Todėl pasirinkau studijuoti globaliąją verslo vadybą Stokholmo universitete. Studijų metais aktyviai organizuodavau renginius, dėl to buvau pakviesta dirbti universitete tarptautinių studentų koordinatore. Tai paskatino domėtis ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių švietimo sistemomis. Kadangi aktyviai dalyvavau įvairiose konferencijose, dažnai būdavau kviečiama atstovauti universitetui aukštųjų mokyklų atstovų susitikimuose švietimo klausimais, dalytis gerąja praktika. Vėliau buvau pakviesta bendradarbiauti su Nobelio komitetu, kuris kasmet paskelbia Nobelio premijos laureatus. Tai buvo neįkainojama patirtis.

Baigusi globaliosios verslo vadybos studijas, įstojau į tarptautinio ir lyginamojo švietimo magistrantūrą. Plėčiau žinias apie įvairių šalių švietimo, politines sistemas, ekonomikos veiksnius, istoriją, nulėmusią esamas sąlygas šalyse. Studijuodama dirbau skaitmeninės transformacijos ir verslo vystymo konsultante švedų kompanijoje „Disrupt Synergies“.

Kuo kitos šalys praturtino Jūsų asmenybę? Kokios patirtys ypač brandino?

Išvykusi iš Lietuvos septynerius metus gyvenau Švedijos sostinėje Stokholme, dirbau ir studijavau globaliąją verslo vadybą, tarptautinius ryšius, politikos mokslus, tarptautinio ir lyginamojo švietimo sistemas, tarptautinę žurnalistiką, kinų kalbą. Taip pat studijavau globaliąją verslo vadybą ir rusų kalbą Maskvos M. Lomonosovo valstybiniame universitete, kinų kalbą ir inovacijas Taipėjaus technologiniame universitete Taivane, atlikau praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto ir Pasaulio prekybos organizacijos Ženevoje (Šveicarijoje), o dabar studijuoju strategines verslo informacines sistemas, teisę ir diplomatiją Australijos nacionaliniame universitete ir vykdau verslą Kanberoje. Kiekvienoje šalyje sava kalba, savos bendravimo, etiketo manieros, savitas humoro jausmas, socialinės normos, vertybės ir požiūris į ambicingas merginas.

Stokholmas padarė didžiulę įtaką mano, kaip asmenybės, formavimuisi. Įgavau kur kas daugiau drąsos įgyvendinti ambicingiausias savo idėjas. Tapo paprasčiau perprasti kitas kultūras, suprasti skirtingas filosofijas, požiūrius. Man svarbu pažinti vietos žmones, kuo jie „kvėpuoja“, kokie vyrauja įsitikinimai ir santykiai šeimose, tarp draugų, tarp verslo partnerių. Su kiekviena nauja patirtimi sustiprėja arba pakinta tam tikri įsitikinimai. Tarp turistavimo ir gyvenimo šalyje yra didžiulis skirtumas. Antruoju atveju švietimo, politinė ir socialinė sistema tampa tavo gyvenimo dalimi, prie kurios turi prisitaikyti. Žinoma, studijos geriausiose šalies akademinėse institucijose taip pat suteikia galimybę pažinti tą dalį žmonių, kurie kuria visuomenės gerovę, teikia rekomendacijų, kaip skatinti ekonomikos augimą, planuoja valstybės ateitį.

Esate įkūrusi įmonę „Openhack Australia“. Kokia jos istorija ir ką konkrečiai darote? Į ką šiuo metu daugiausia orientuoti vadinamieji hakatonai?

Hakatonus atradau Stokholme. Tai renginiai, kuriuose kuriamos inovatyvios technologijos. Dažnai padėdavau komandoms ruošiant savo pristatymus, svarstant verslo modelius, mentoriaudavau. Vėliau pati ėmiau organizuoti tokio pobūdžio renginius, bendradarbiaudama su Švedijos valstybės institucijomis, „Ericsson“ įmone, Raudonojo Kryžiaus organizacija, Jungtinių Tautų Organizacija ir kitais. Šiuose renginiuose buvo ieškoma būdų, kaip, taikant technologinius sprendimus, padėti spręsti korupcijos, melagingų naujienų, globalaus atšilimo, nedarbo problemas.

Dabar į mano įmonės „Openhack Australia“ veiklą įeina globalių hakatonų, IT startuolių kūrybinių procesų organizavimas, naujų talentų paieška, tarptautinių startuolių varžybų rengimas, dirbtuvės, paskaitos inovacijų, kūrybos, technologijų ir skaitmenizacijos, tvaraus vystymosi ir globalios taikos kūrimo temomis. Bendradarbiaujame su Australijos nacionaliniu universitetu, UNESCO, renginio „She Loves Tech“ organizatoriais ir kitais. Kuriame įvairias išmaniąsias IT programas, skirtas šiandienėms problemoms efektyviai spręsti. Pavyzdžiui, kurios leistų sekti COVID-19 sklidimą, įgalinti moteris verslo ir agrikultūros srityse, padėtų suvaldyti miškų gaisrus, klimato kaitą, pasiūlytų naujų būdų patirti kelionių atradimų džiaugsmą. Naujausio hakatono „ArtHack“, kurį organizavome bendradarbiaudami su Nacionaline Australijos galerija, tikslas – įgalinti kuriančias merginas, menininkus įgyvendinti savo idėjas, ypač pandemijos metu.

Dabar organizuoju Globalios Tauragės hakatoną. Gruodžio 27–30 d. renginys suburs kraštiečius iš viso pasaulio, jo metu diskutuosime krašto vystymo ir lietuvybės puoselėjimo klausimais su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Henke, LR Seimo nariu Romualdu Vaitkumi ir įmonės „Tavo robotas“ įkūrėju Eivanu Maksvyčiu. Registruotis galima čia: https://www.openhack2020australia.com/global-trg-hack.

Mano akademinis projektas – hakatonų tyrimas ir analizė. Jų teikiamą naudą tiriu keliais aspektais: skaitmeninės transformacijos, mokymosi visą gyvenimą, kompetencijų kėlimo ir inovacijų kūrimo skatinimo. Šiais klausimais bendradarbiaujame su UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), teikiame rekomendacijų, kaip išnaudoti šiuos renginius kuriant sinergijas švietimo srityje, tarptautinėse bendruomenėse kuriant UNESCO mokymosi miestus – centrus (Learning Cities).

Pastaruoju metu, ypač per COVID-19 pandemiją, hakatonai labai išpopuliarėjo ir tarp tarptautinių bei politikos organizacijų: UNESCO, Europos Sąjunga įsitraukė į jų organizavimą, daugybė valstybių rengė juos šalies mastu, o Švedijos užsienio reikalų ministerija savo diplomatus visame pasaulyje moko hakatono principų. Šie renginiai tampa vis svarbesni skaitmeninėje diplomatijoje. Jų metu suteikiama prieiga prie atvirų duomenų bazių ir ieškoma būdų, kaip panaudojant tuos duomenis sukurti naujas paslaugas ar produktus, kurie padėtų spręsti tvarumo, vystymosi problemas pasauliniu mastu. Labai daug dėmesio sutelkta į darnaus vystymosi tikslus, nurodytus Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 metų. Hakatonai padeda sukurti įrankių, rekomendacijų, kuria linkme keisti esamas politines organizacijų strategijas norint pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Jūsų gyvenimo moto: „Mokytis, dalytis žiniomis ir kurti tvarius produktus.“ Prie kokių reikšmingų projektų jau teko prisidėti, kokie rezultatai džiugina, motyvuoja?

Jau kurį laiką intensyviai dirbu siekdama, kad projektai, kurių imuosi, prisidėtų prie tvaraus visuomenės vystymo pagal Jungtinių Tautų globalių tikslų iki 2030 metų planą. Mūsų karta nebėra suinteresuota vien dėl pinigų dirbti ne itin mėgstamą darbą – vis daugiau žmonių savo veikloje ieško prasmės, savirealizacijos, nori tiesiogiai dalyvauti visuomenes gerovės kūrimo procesuose. Aš matau daug potencialo ir manau, kad prasminga padėti žmonėms rasti tai, kas skatintų juos tobulėti, tai, kas kiekvieną rytą jiems teiktų jėgų ir motyvacijos, tai, ką kurdami jie prisidėtų prie visuomenės gerovės. Todėl stengiuosi dirbti prie projektų, kurie skatina moteris ir jaunimą imtis verslo, siekti savo tikslų, plėsti žinias ir patirtis, moko pakantumo skirtingoms kultūroms.

Su „Openhack Australia“ padėjome startuoliams susiburti ir pristatyti savo produktus tarptautinėms rinkoms, kompanijoms, valstybinėms ir ne pelno siekiančioms organizacijoms. Pateikėme jiems techninių sprendimų ir padėjome juos vystyti, sukurti projektus bei produktų prototipus.

Šiemet su „Openhack Australia“ koordinavau „She Loves Tech“ renginį Skandinavijos, Baltijos šalyse ir Australijoje. Tai yra didžiausia pasaulyje IT startuolių kūrimo ir investicijų pritraukimo platforma, skirta moterims. Dirbau su institucijomis, kuriančiomis UNESCO mokymosi miestus, rekomendavau pasitelkti hakatonus kaip būdą skatinti įvairaus amžiaus žmones bendradarbiauti, kurti ir kartu įgyti naujų įgūdžių, dalytis žiniomis, ugdyti skaitmeninį raštingumą, kurti virtualiuosius UNESCO mokymosi miestus – centrus.

Taip pat esu viena jauniausių pasaulyje „Rotary“ klubo narių. Tai globalus profesionalių verslo ryšių klubas, kuris įgyvendina visuomenės gerovės vystymo projektus vietos bendruomenėse, tarptautinius sveikatos, švietimo projektus ir daugybę kitų projektų, kurie suburia patikimus ekspertus atlikti labai svarbų darbą. „Rotary“ organizacija yra ir Jungtinių Tautų steigiamoji narė, o mano organizuojami „Openhack Hack4Future“ hakatonai „Rotary“ narių buvo pripažinti kaip globalus judėjimas, prisidedantis prie taikos kūrimo, tvaraus bendruomenių vystymo ir bendradarbiavimo skatinimo.

Kaip manote, kodėl vis dar palyginti nedaug merginų, moterų ateina į IT sritį ir ką reikėtų daryti, kad tai keistųsi?

Prisiminus gimnazijos laikus, buvau vienintelė mergina klasėje, pasirinkusi programavimą, o ne interneto svetainių kūrimą. Nors abi sritys yra IT, tačiau programavimo srityje ypač dominuoja vaikinai, tai yra pagrindas visoms kitoms IT paslaugoms ir kuriamiems produktams. Svetainių kūrimas yra to dalis. Programavimas tam tikra prasme yra kaip matematikos matricos – jei mokykloje neteko su tuo susidurti, mažai tikėtina, jog kils susidomėjimas ar užteks drąsos rinktis sritį, kurią, rodos, sunku kam nors prilyginti: tai nei matematika, nei kalba, nors abiejų disciplinų elementų yra. Vis dėlto svetainės kuriamos, kad kažką pristatytų, aptarnautų klientus, tiesioginis bendradarbiavimas su žmonėmis, elgesio numanymas yra ypač svarbūs elementai jas kuriant, o merginos turi geresnius bendravimo įgūdžius, geriau perpranta kūno kalbą, skaito tarp eilučių, palaiko akių kontaktą.

Kita priežastis gali būti ta, kad vaizdo žaidimų pasaulis yra labai orientuotas į vaikinus. Man yra tekę dirbti su organizacija „DreamHack“, rengiančia vienas didžiausių pasaulyje kompiuterinių žaidimų žaidėjų varžybas. Tarp profesionalių žaidėjų daugiausia vaikinai. Galbūt čia panašiai kaip ir tam tikrame sporte: merginų komandos nėra populiarios, nes nepritraukia daug žiūrovų. Kai kurie žaidimai turi daug agresijos, smurto elementų, ir ankstyvame amžiuje dauguma merginų nėra tuo sužavėtos. Natūralu, jog vaikinai, kurie tampa priklausomi nuo tokių žaidimų, sugeba atlikti daugiau „command“ ir panašių funkcijų, tai palengvina ir programavimo mokymąsi.

Dažnai IT ir startuolių verslo renginiuose esu viena iš nedaugelio moterų, dirbančių šioje srityje. Taip, susidomėjimas daug ką lemia, tačiau ir perspektyvų suvokimas gali padėti pritraukti daugiau merginų išbandyti save IT srityje. Švedijoje, Australijoje pastaruosius kelerius metus tam skiriama daugiau dėmesio: įmonės, universitetai kalba apie moterų svarbą IT sektoriaus augimui, kai kurios investicijų kompanijos reikalauja, kad tam tikrą procentą valdybos narių sudarytų moterys ir panašiai. Tai yra pozityvus bandymas įgalinti daugiau merginų ir moterų siekti finansinės nepriklausomybės, perspektyvių karjeros galimybių. Vis dėlto dažnai lemiamos įtakos turi šeimai teikiamas prioritetas, atotrūkis tarp vyrų ir moterų algų.

Kuo daugiau darome, tuo daugiau kliūčių sutinkame. Kokias kliūtis Jums teko įveikti siekiant savo tikslų?

Persikėlus gyventi į naują šalį iššūkiai yra panašūs. Dažnai kliūtimi gali tapti nauja kalba – jos mokymasis reikalauja nemažai laiko, pastangų ir energijos, tačiau be jos sunku išsiversti vystant verslą ir koordinuojant projektus. Kurti patikimų ryšių tinklą užtrunka: Australijoje tam reikėjo kelių mėnesių, Skandinavijoje – kelerių metų. Taip pat reikia laiko perprasti kultūrą, jos etiketą ir panašiai. Tačiau man iššūkiai reiškia galimybę tobulėti, išmokti, įgyti naujos patirties. Dėl to kiekvieną patirtį priimu su visais pliusais ir minusais.

Dažnai daug energijos prireikia siekiant pralaužti ledus kalbant su žmonėmis, kurie neturi daug patirties hakatonų srityje. Neretai tampu tarpininke tarp technologijų ir tų, kurie turi mažai žinių apie jas ir galimą inovacijų naudą jų organizacijoms, – tam tikra prasme vykdau edukacinę veiklą pristatydama hakatono koncepciją, ypač dirbdama su valstybių institucijų, švietimo organizacijų atstovais. Tai reikalauja nemažai laiko, kantrybės.

Sunku patikėti, kad vieno jauno žmogaus gyvenime sutelpa tiek veiklų. Kaip pasipildote energijos rezervus, kas Jūsų motyvacijos šaltinis?

Labai vertinu savo laiką ir energiją, todėl imuosi tik tų veiklų, kurios, mano nuomone, gali pradėti pozityvų pokytį. Turiu įpročių ir rutiną, kurie užtikrina, kad rezultatai bus pasiekti laiku. Labai svarbus laiko planavimas. Būtina žinoti savo, kaip asmenybės, poreikius. Prioritetų nustatymas taip pat padeda.

Būna dienų, kai geriausias energijos užtaisas – bėgiojimas, išvyka prie jūros, pasivaikščiojimas kalnų apsuptyje ar dienos kelionė, skaitymas ar tapyba. Kitomis dienomis daugiau energijos teikia bendravimas, naujų kontaktų mezgimas ir dalijimasis mintimis, dalyvavimas renginiuose, ilgesnės kelionės, naujų veiklų išbandymas. Kai kurie dalykai padeda grąžinti energiją kūnui, kiti grąžina motyvaciją, suteikia naujų impulsų sielai ir mintims.

Ar nekirba mintis: „Įdomu, kaip mano gyvenimas būtų klostęsis Lietuvoje“?

Nuo gimtosios šalies niekada pernelyg nenutolau. Atlikau praktiką Lietuvos ambasadoje Stokholme (asistavau komercijos atašė), Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Ženevoje. Ten įgijau patirties dirbdama su Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetu, Pasaulio prekybos organizacija. Diplomatine prasme koordinavau Lietuvos delegacijos su Donato Montvydo kolektyvu veiklą jam besiruošiant „Eurovizijos“ konkursui Stokholme.

Aktyviai įsitraukiau į Lietuvių jaunimo bendruomenės Stokholme veiklą: buvau viena pirmųjų valdybos narių ir sekretorė, organizavau renginius, pavyzdžiui, lietuvių liaudies vakaronę su ugnies šokiais, boulingo varžybas. Inicijavau paplūdimio tinklinio treniruotes, jos dar ir dabar buria aktyvų laisvalaikį mėgstančius skirtingų profesijų lietuvius ir jų šeimas.

Esu Tauragės rajono garbės ambasadorė, savo patirtimi, žiniomis prisidedu organizuojant savivaldybės ir jaunimo renginius, perteikiu gerąją patirtį.

Jaučiu stiprų ryšį su gimtąja šalimi, svarstau dėl diplomatinės karjeros atstovaujant Lietuvai užsienyje ar tarptautinėse organizacijose – per praktikas sukaupta patirtis paskatino apsvarstyti šias galimybes.

Kaip tapote Tauragės rajono garbės ambasadore? Kuo tai įpareigoja?

Kai jau gyvenau Švedijoje, parvykusi į Tauragę, nuolat domėdavausi, kaip galima prisidėti prie regiono vystymosi, siekdavau perteikti bent dalį įgytos teigiamos patirties vietos jaunimui. Taip pat su tuomečiu Tauragės rajono savivaldybės mero patarėju, dabartiniu meru Dovydu Kaminsku diskutuodavome apie įvairias idėjas ir jų įgyvendinimą. Tad gavusi kvietimą oficialiai tapti Tauragės garbės ambasadore nedvejodama sutikau.

Į šią veiklą įeina įvairaus pobūdžio bendradarbiavimas: prisidedu prie renginių organizavimo ar jų kuravimo, pateikiu naujų idėjų, susijusių su miesto plėtra, dalyvauju diskusijose, dalijuosi tarptautine patirtimi savanorystės, startuolių, IT verslo klausimais, kitose šalyse pristatau Tauragę kaip investuotojams patrauklų regioną. Per metus būna ir keli didesni susibūrimai Kalėdų, Velykų laikotarpiu, Tauragės miesto šventės metu – kartu su savivaldybės atstovais ir kitais tauragiškiais, grįžusiais iš užsienio aplankyti gimtojo krašto, generuojame naujas idėjas, kuriame planus, dalijamės patirtimi ir krašto plėtros vizijomis.

Taip pat strateginiais, viešųjų ryšių klausimais konsultuoju įmonės „Tavo robotas“ įkūrėją, Šilutės rajono garbės ambasadorių E. Maksvytį, nes tikiu, kad robotikos pamokos kiekvienoje Lietuvos mokykloje pridėtų labai daug potencialo mūsų augančiam jaunimui.

Ar dažnai tenka sugrįžti į savo vaikystės miestą, bendrauti su jaunimu? Kaip Tauragė bėgant metams keičiasi?

Nors gimiau Kaune, vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje augau Tauragėje. Vėlyvojoje paauglystėje vis dažniau lankydavausi Kaune dėl meno parodų, kartu su Irenos Mikos galerija paruošėme kelias bendras parodas (Kaune, Birštone, Tytuvėnuose). Esu dėkinga Irenai už didelį jaunųjų menininkų palaikymą.

Nuo tada, kai išvykau gyventi į Stokholmą, Tauragė pasikeitė į gerąją pusę: gerokai atsinaujino, renginių – gausybė, tik spėk domėtis. Atsirado daug naujų laisvalaikio erdvių, įkurta Jaunimo erdvė, renovuotas moksleivių kūrybos centras „Pilis“. Aplinka, kurioje praleidau daug paauglystės dienų, atnaujinta neatpažįstamai – joje bus įgyvendinta dar daug puikių idėjų.

Tačiau negaliu skųstis savo laikais – susigalvodavome veiklų, kūryba liejosi per kraštus. Džiugu, kad kaskart grįžus laukia kokia nors naujovė. Visada smagu aplankyti vietas, kuriose prasidėjo kūrybos kelias, kur buvo skatinama siekti savo tikslų, pristatyti savo požiūrį. Grįžusi aplankau ne tik šeimą, bet ir kitus gyvenimo mokytojus: fotografijos klubo vadovą R. Vaitkų, Dailės mokyklos mokytojas J. Navickienę ir V. Karbauskienę, „Pilies“ direktorę J. Kazlauskienę, moksleivių draugijos „Asorti“ koordinatorę I. Milašauskaitę, draugus, kurie drąsino kūrybos ir veiklų kelyje.

Tauragė – patogi vieta gyventi jaunoms šeimoms ir tiems, kas nori jaukaus miesto. Ilgainiui įžvelgiu vis daugiau privalumų: atstumai čia nedideli – viskas ranka pasiekiama, nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse, galima jį skirti mėgstamoms veikloms.

Stengiuosi kaskart grįžusi suorganizuoti diskusiją su jaunimu arba jaunimo darbuotojais Jaunimo erdvėje, „Pilyje“ ar kitose organizacijose, pasidalyti naujomis metodologijomis, pateikti minčių iniciatyvoms savivaldybėje. Lietuvos jaunimas išties labai talentingas, tik kartais aplinkui trūksta pavyzdžių, kurie drąsintų domėtis, siekti savo tikslų, bet Tauragėje tai sparčiai keičiasi į gerąją pusę. Labai svarbu ir tai, kad savivaldybės komanda yra energinga, vertina naujoves, kuriančias pridėtinę vertę visuomenei, skatina jaunimą aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose, tobulėti.

Ar mokslai, verslas neišstūmė iš Jūsų gyvenimo meno? Apie ką kalba Jūsų kūriniai?

Dar nebuvo metų, kai nebūtų buvę kokio nors egzamino ar atsiskaitomojo rašto darbo, – iki šiol studijuoju. Dabar siekiu antrojo magistro laipsnio – mokausi strateginę informacinių technologijų vadybą Australijos nacionaliniame universitete ir Stokholmo universitete.

Versle kūrybingumas yra būtinas. Kūrybinę energiją skiriu hakatonams kurti, tai – labai įdomus ir kintantis procesas.

Esu profesionali žmonių, mados ir renginių fotografė, menininkė – kuriu abstrakčiojo ekspresionizmo darbus. Giminėje atstovauju trečiajai fotografų kartai. Už fotografijos žinias esu labai dėkinga buvusiam fotografijos klubo „Kadras“ vadovui R. Vaitkui, kuris įkvėpė, padrąsino ne vieną šiandien žinomą Tauragės krašto kūrėją. Su savo meno darbais dalyvauju tarptautinėse parodose (Švedijoje, JAV, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Australijoje, Lietuvoje), rengiu personalines fotografijos parodas. Taip pat renku lėšas „Rotary International“ visuomeniniams projektams.

Tapybos darbai atspindi mano emocijas, sukeltas tam tikrų įvykių, atradimus, pokyčius. Dalis jų priklauso privačioms kolekcijoms. Esu nutapiusi darbų įvairiomis progomis: Lietuvos ambasados Australijoje įsteigimo proga, ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno kadencijos Švedijoje baigimo proga, Donatui Montvydui jo pasirodymo „Eurovizijoje“ Stokholme proga, tarptautinių muzikos festivalių laureatams ir kt. Kai kurie kūriniai atrinkti į unikalius leidinius, pavyzdžiui, į Dalios Grybauskaitės globotos parodos „Pasaulio Lietuva“ Lietuvos išeivijos menininkų rinkinį. Jame buvau jauniausia menininkė. Mano darbų galima pamatyti socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „LionM art“.

Kada Jūsų gyvenime atsirado savanorystė? Kuo ji naudinga jaunam žmogui?

Manau, tai įvyko ankstyvoje paauglystėje, įsitraukus į mokyklos ir užklasinės veiklos renginius. Tarptautiniai mainų projektai labai paskatino imtis lyderystės savanoriaujant. Man tai buvo ir tebėra tikra atgaiva po ilgų valandų mokymosi ir darbų rašymo. Studijų metais savanoriavau įvairiuose projektuose, todėl buvau pakviesta prisijungti prie „Rotaract Stockholm“ klubo. Po kelerių metų aktyvios visuomeninės veiklos mane pakvietė tapti „Rotary International“ klubo nare ir prisijungti prie Kanberoje esančio „Rotary“ klubo. Taip pat tenka koordinuoti savanorių komandas, ir tai – tikras malonumas, nes energingi ir pozityvūs žmonės nusiteikę keisti pasaulį į gerąją pusę.

Matau, jog savanorystė yra naudinga ne tik jaunimui (padeda tobulėti, įgyti praktikos), bet ir vidutinio amžiaus žmonėms, senjorams – tai yra ilgaamžiškumo eliksyras, džiuginantis širdį ir padedantis megzti glaudesni ryšį su visuomene.

Galbūt turite planų, svajonių, susijusių su Lietuva?

Man ypač aktualus švietimo ir technologinių inovacijų klausimas, todėl bendradarbiauju su įvairiomis tuo suinteresuotomis organizacijomis. Lietuva turi potencialą tapti technologijų židiniu, tačiau tam reikia nuoseklaus plano, švietimo sistemos reformos, kuri skatintų mūsų jaunimą dirbti tikslingai susiplanavus, efektyviau siekiant užsibrėžto tikslo, kritiškai mąstant ir suvokiant būtinybę prisidėti prie bendro gerovės kūrimo. Svarbu skatinti žmones pakeliauti, padirbti ar pastudijuoti ir svetur, tačiau kurti sąlygas (pavyzdžiui, suteikti lengvatų), kurios šiuos talentus motyvuotų kurti, siekti savo svajonių Lietuvoje.

Dažnai apsigyvenusi naujoje šalyje siekiu susipažinti su vietos lietuvių bendruomenėmis. Sutinku žmonių, kurie nėra buvę Lietuvoje, tačiau turi neįtikėtinai stiprų patriotiškumo jausmą. Tai yra gyvas įrodymas, jog Lietuva nėra tik geografinė vieta – tai jausmas, vizija, ateitis, kurią norime kurti drauge.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Monikos Lionaitės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top