Adomas dvejus metus gyveno Peru, keliavo po šalį ant vienaračio grodamas armonika vietines folkloro melodijas. Čia jis pamilo Lietuvoje, galima sakyti, dar neatrastą žanrą – kumbiją (isp. cumbia). Grįžęs į Vilnių, drauge su Pietų Amerikoje sutiktu Vytautu ir čia jų laukusiu draugu Jonu įkūrė grupę „Parranda Polar“. Taip šių smagių, nuoširdžių ir energingų vaikinų dėka daug linksmybėms širdį atveriančių žmonių sužinojo, koks tas tolimosios Kolumbijos folkloras. Kalbamės su šiai šaliai skirtam devintajam festivaliui „In Latino“ triukšmingą ir ritmingą programą ruošiančios grupės „Parranda Polar“ nariu Adomu.
Papasakok, kaip atsidūrei Pietų Amerikoje. Kaip sekėsi?
Dar studijuodamas Vilniuje ekonomiką išvažiavau į Peru. Gyvenau Limoje. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, baigiau studijas ir vėl išvykau į Pietų Ameriką. Šįkart – laimės ieškoti. Tada keliavau po kalnus, džiungles, dykumas, ten esančius kaimelius. Ilgesniam laikui apsistojau kiek turistiniame kalnų mieste Kuske. Ten su draugu Beto koncertuodavome kavinėse. Tame mieste susipažinau su dabartiniu „Parranda Polar“ bosistu Vytautu. Jis taip pat keliavo po šalį vienas. Pažinties pradžioje net nebūčiau pagalvojęs, jog kažkada Lietuvoje kartu grosime kumbiją, tada apskritai nežinojau, ar išvis grįšiu į Lietuvą. Kaip kartais smagiai ir netikėtai pasisuka likimas! Dabar grojame toje pačioje grupėje ir visi trys jos nariai esame geri draugai. Pamenu, Vytas išmokė mane važiuoti pakeleivinėmis mašinomis. Ten net patys neturtingiausi indėnai moka už transporto paslaugas, tad važiuoti autostopu man atrodė drąsoka. O šiaip Peru gyvena šilti, nuoširdūs, draugiški žmonės. Eini pro močiutės sodybą, paprašai jos atsigerti, o ji tau: „Turėk, tėveli.“ Smagu, kad vieni kitus jie, nepaisydami amžiaus skirtumo, vadina „mami“ (liet. „mamyte“) ir „papi“ (liet. „tėveli“).
Kuo lietuvaičius sužavėjo pietiečių kaimiška muzika? Juk lietuviškas folkloras jaunimą traukia mažiau…
Gyvendamas Limoje įsitikinau, kad ten labai daug salsos ir kad ją labiau klauso miestiečiai. O mane traukė kaimas, indėnų, juodaodžių muzika. Kalnuose dirbau viename viešbutyje ir išgirdau man dar nežinomą kumbijos rūšį, kurią groja ne su gitaromis, o autentiškesnę – atliekamą su armonika. Pats irgi vieną buvau atsivežęs. Vėliau grodamas ja ant vienaračio užsidirbdavau kelionėms. Ėmiau klausyti vis daugiau ir daugiau kumbijos. Išgirdau dainą „Juanita“ („Chuanita“) ir pats pabandžiau ją atlikti. Draugai indėnai leipdavo juokais, kai imdavau ją dainuoti per kokias jų krikštynas ar vestuves, tikriausiai dėl dainoje pasakojamos komiškos istorijos.
„Juanita“ yra ir grupės „Parranda Polar“ repertuare. Apie ką ji?
Tai visų pirma yra pokšto daina apie „ryžtingą“ meilę. Joje dainuojama: „Chuanita, atidaryk man duris ir paguosk mane, mat pakeliui pas tave sutikau tavo vyrą.“ Šiaip dauguma senosios kumbijos dainų – apie meilę moteriai, gamtai, darbui laukuose. Skirtingo laikotarpio kumbijoje – skirtinga tematika. Vis kitoks ir skirtingų vietovių folkloras. Pavyzdžiui, tokią dviprasmiškai komišką istoriją rasti Peru kalniečių folklore būtų sunkiau. Jie drovesni: „Aš tave taip mylėjau, o tu apie kitą galvojai, tu man į akis nepažiūrėjai, kai mes rinkome kukurūzus.“ Indėnai gyvena kalnuose, pas juos šalčiau, tad ir jie patys uždaresni, panašiai kaip lietuviai.
Kaip lietuviai priima ritmingąją kumbiją? Juk sakoma, kad mes, palyginti su pietiečiais, nemokame linksmintis…
Dauguma lietuvių kumbiją pamilsta panašiai, kaip ir mes: klausosi su šypsenomis, įkaitusiomis širdimis, pamiršę rūpesčius, pasidavę muzikos ritmui chi-chi-chi chi-chi-chi. Ypač gražu buvo, kai per vieną mūsų koncertą šoko mažamečiai vaikai, jaunos merginos su vaikinais ir greta jų elegantiškai pasipuošusios garbaus amžiaus damos. Visi su šypsenomis veiduose, be kompleksų, atsipalaidavę ir atviri. Šis žanras šildo ir daro tai nuoširdžiai, tad ir lietuviai, išgirdę mus grojant, nustemba ir šypsosi. Kartais gal ne visi drįsta pakilti ir šokti, gal ne visi įpratę šypsotis, bet užtenka iš žmogaus akių pamatyti, jog jam gera, o gal iš užlinkusio lūpų kampučio pastebi paslėptą kišenėje šypseną, ir tampa dar smagiau groti. Galime pasidžiaugti, kad kumbijos karštinė plinta gana greitai.
Esate kol kas tokie vieni lietuviškoje scenoje, išskirtiniai. Gal dėl to Jums ir sekasi?
Žinoma, labai smagu užsiimti tuo, ko niekas kitas tavo šalyje nedaro. Tačiau specialiai kumbijos neieškojome, ji pati mus pasirinko. Tai – sutapimas. Kartą žiūrėjau į vieną brazilę, grojančią su čarango (Pietų Amerikos styginis muzikos instrumentas – aut. past.), ir man buvo taip gera dėl jos skleidžiamo pozityvumo, nuoširdumo. Man kumbija – pajūrio kaimelis, asiliukai, futbolo kamuolį gainiojantys vaikai, kortomis lošiantys atsipalaidavę žvejai… Kitaip tariant, tyras, paprastas, nuoširdus, labai geras jausmas. Tikiuosi, daugelis taip jaučiasi ir per mūsų koncertus. Geriausia, ką mums gali pasakyti po pasirodymo, jog „siela džiaugėsi“. To ir siekiame. Ir jeigu mums pavyksta, tai yra bendras mūsų ir klausytojų nuopelnas.
Pradėjote koncertuoti šį pavasarį. Šiltuoju metų laiku publika Jus tikrai sutiko pavydėtinai. Ar kumbija tinkama rudeniui?
Taip, tai pirmas grupės „Parranda Polar“ ruduo. Pavasarį buvo kitaip: gimėme kartu su atgimstančia gamta (juokiasi – aut. past.). Visi savaime atšilinėjo. O dabar matysime, kaip bus. Tikėkimės, kad kumbija taps šildytuvu sielai. Bus įdomi sąveika. Gal dabar kumbija gelbės mus nuo šalčio, o mes koncertuose šildysime ja kitus.
Viename vasaros festivalyje teko girdėti Tave ne tik dainuojant, bet ir visą laiką su klausytojais kalbant ispaniškai. Ar kalbos barjeras publikai netrukdo įsijausti į grupės pasirodymą?
Tikrai ne. Žinoma, visada smagiau, kai supranti, apie ką dainuojama. Kad ir paėmus tą patį „Juanitos“ pavyzdį. Tačiau kumbija labai veikia ir nesuprantančiuosius ispaniškai. Mes su Vytu, šnekėdami ispaniškai, akimirkai persikeliame į Pietų Ameriką. Man labai patinka eksperimentuoti, žaisti su ispanų kalba, kurią išmokau keliaudamas Peru, jos akcentais. Vietiniai žmonės susipainiodavo. Jiems būdavo labai keista matyti užsienietį, kalbantį kaimiška tarme. Jie patys miestuose to, kaip ir mes, stengiasi atsikratyti. Ispanų kalba atliekama muzika skleidžia visai kitokią energiją. Žinoma, gali atsirasti klausiančiųjų, kodėl nedainuojame lietuviškai, bet juk rokenrolas dažniausiai dainuojamas angliškai.
Nors pokalbis artėja į pabaigą, gal prisiminkime pirmąjį Jūsų koncertą, kad festivalio „In Latino“ lankytojai nors šiek tiek žinotų, ko iš Jūsų galima tikėtis spalio 15 d. klube „Tamsta“?
Pamenu, netvėrėme savo kailyje groti kumbiją, bet negalėjome nuspręsti, kur rengti pirmąjį koncertą. Debiutuoti pasirinkome Kirtimų kultūros centre – ten daug vietos aparatūrai. Kirtimai – tolėliau nuo centro, tad nuogąstavome, kad nesusirinks žmonių. Matyt, padėjo socialiniame tinkle „Facebook“ viešinami linksmi koncertą anonsuojantys klipukai. Bet tikiu, kad likimas, ko gero, padėjo labiausiai. Manėme, kad koncerte matysime tik pačių sukviestus pažįstamus veidus, tačiau gausioje minioje juos buvo sunku rasti. Nustebino, kad susirinko nemažai užsieniečių, tarp kurių – ir argentiniečiai, ir kolumbiečiai, ir olandai. Argentiniečiai po koncerto sakė, kad jautėsi kaip namie, o keli draugai – lyg būtų kokiame dideliame metropolyje, Paryžiaus ar Berlyno miesto pakraštyje. Greta esantis oro uostas ir taboras taip pat internacionalinei atmosferai puikiai tiko. Teko girdėti, kad neatrodėme tokie užtikrinti, kaip dabar. Juk pirmas koncertas! Tačiau buvome labai laimingi, išgyvenome vieną tyriausių jausmų, publika šoko, linksminosi, dainavo, po koncerto pasidalijome pirmojo pasirodymo vaisiais. Tikimės, kad panaši nuotaika bus ir per „In Latino“ vakarėlį.
Devintasis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Tačiau, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių nemokami.
Organizatorių inf.