2016 metais Lietuvos ekonomikos augimo lėtėjimą lėmė iš esmės objektyvūs veiksniai: pagrindinių eksporto rinkų sąstingis, eksporto perorientavimo į alternatyvias rinkas problemos, mažėjantis verslo konkurencingumas. Todėl po Seimo rinkimų suformuota valdančioji koalicija neturės daug laiko žvalgytuvėms ir bus svarbu kaip galima greičiau įgyvendinti partijų programose įrašytas investicinio šalies patrauklumo, darbo rinkos lankstumo didinimo, naujų darbo vietų kūrimą skatinančias priemones.
Pristatydamas naujausią SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ leidinį, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį į tai, kad pretenduojančios sudaryti valdančiąją koaliciją partijos gali susitarti dėl būsimos mokesčių reformos principų, tačiau ji anksčiausiai galėtų būti įgyvendinta 2018 metais. Anot ekonomisto, visos pirmajame Seimo rinkimų ture laimėjusios partijos kalba apie darbo jėgos apmokestinimo mažinimą ir kelia idėją sujungti gyventojų pajamų mokestį ir „Sodros“ įmokas. Nors kai kurių partijų programose puse lūpų kalbama apie progresinį gyventojų pajamų mokestį, vargu ar šis klausimas bus svarstomas pirmojoje kadencijos pusėje, juolab kad pačios partijos pripažįsta, jog tam „dar ne laikas“. Neabejotina, kad iš pat pradžių bus siekiama netiesiogiai užtikrinti GPM progresyvumą, toliau didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį.
G. Nausėdos nuomone, ateinančius ketverius metus minimali mėnesio alga (MMA) bus keliama lėčiau nei 2012–2016 metais. Viena vertus, net trijų iš keturių partijų (TS–LKD, LVŽS ir LLS) programose MMA didinimas akcentuojamas ne kaip prioritetinis tikslas, o veikiau kaip natūrali ekonomikos reformų pasekmė. Be to, keletą metų iš eilės MMA didėjus kur kas sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis, abiejų rodiklių santykis pasiekė optimalia laikytiną 50 proc. ribą, todėl ateityje MMA turėtų augti adekvačiai vidutinio atlyginimo didėjimui, t. y. 6–7 proc. per metus.
Pasak G. Nausėdos, TS–LKD ir LVŽS koalicijos atveju abiem partijoms būtų sudėtinga susitarti dėl branduolinės energetikos perspektyvos Lietuvoje, nes pirmoji partija žvelgia į ją palankiai, o antroji – kategoriškai neigiamai. Nesuradus sutarimo, energetikos politikos svorio centras veikiausiai persikeltų iš naujų infrastruktūros objektų statybos į energetinio efektyvumo didinimo sritį, kuri yra kritiškai svarbi Lietuvos verslo konkurencingumo požiūriu.
Kad ir kaip būtų, 2017–2018 metais Lietuvai teks pratintis prie naujo „normalumo“ standarto – metinės 2–3 proc. BVP plėtros vietoje anksčiau įprastų 5–6 procentų. Darbo jėgos deficitas lems tolesnį spartų vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, kuris yra gyvybiškai būtinas emigracijai stabdyti. Kita vertus, siekiant, kad darbo užmokesčio sąnaudų didėjimas netaptų girna po kaklu šalies prekių konkurencingumui tarptautinėje rinkoje, būtinos technologinį atsinaujinimą ir darbo našumo augimą skatinančios investicijos. Deja, pastaruoju metu Lietuva negali pasigirti džiaugsmingomis tiesioginių užsienio investicijų tendencijomis, todėl būtinos ne tik švietimo, darbo rinkos reguliavimo reformos, bet ir mokesčių paskatos. Viena iš tokių galimybių – nulinio pelno mokesčio tarifo įdiegimas reinvestuotam pelnui.
Naujausiame „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ leidinyje SEB bankas paskelbė šias BVP augimo prognozes: 2016 m. – 2,2 proc., 2017 m. – 2,5 proc., 2018 m. – 3 procentai. Vidutinės metinės infliacijos pagal SVKI prognozė sudarė atitinkamai 0,8 proc., 1,5 proc. ir 2,5 procento. Šiais metais tikimasi vidutinio darbo užmokesčio padidėjimo 7 proc., 2017 m. ir 2018 m. – po 6 procentus. Pagrindinė priežastis – nuosaikesnis nei iki šiol MMA didinimas.