Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškų sveikumas šiuo metu vertinamas kaip sąlyginai geras. Pastaraisiais metais šalyje nefiksuota masinių kenkėjų plitimo židinių, o vidutinė medžių lajų defoliacija (lapų ir spyglių netekimas) siekia 22 proc. ir yra artima Europos vidurkiui (24 proc.).
Vis dėlto Valstybinės miškų tarnybos (VMT) specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaitos sąlygomis stiprėja ekstremalių reiškinių – audrų, stiprių vėjų, sausrų, liūčių, gausaus snygio ir karščio bangų – poveikis miškams.
Įveiktas didžiausias kenkėjų antplūdis
Reikšmingas pastarųjų metų pasiekimas – 2021 m. prasidėjusio žievėgraužio tipografo protrūkio suvaldymas. Šis kenkėjas smarkiai pažeidė Lietuvos eglynus ir per ketverius metus šalyje sunaikino iki 2,5 mln. kubinių metrų eglių medienos.
Nors didžiausias masinis antplūdis pažabotas, neatmetama, kad pavasarį kenkėjų populiacija gali vėl suaktyvėti – dalis jų peržiemojo po eglių žieve ir miško paklotėje. Todėl VMT ragina iš anksto imtis prevencinių priemonių: šalinti pažeistas egles, tvarkyti išvirtusių medžių sankaupas, nes būtent tokios vietos pirmiausia tampa naujų židinių pradžia.
Žievėgraužio protrūkis atskleidė eglynų pažeidžiamumą klimato kaitos sąlygomis. Per pastaruosius dvejus metus nudžiūvo apie penktadalis VMT stebimų eglių, o vertinant ilgesnį laikotarpį – per tris dešimtmečius dėl kenkėjų ir vėjų padarytos žalos prarasta daugiau kaip 100 tūkst. hektarų brandžių ir bręstančių eglynų, kuriuos pakeitė jaunuolynai ar kitų rūšių medžiai.
Suvaldyta situacija pušynuose
Vertinant paskutinį dešimtmetį, Lietuvos miškuose taip pat pavyko sustabdyti pavojingo spygliuočių kenkėjo – verpiko vienuolio masinį plitimą. Šio drugio vikšrai nugraužia pušų spyglius ir ūglių pumpurus, todėl medynai nusilpsta.
2018-2020 m. verpiko vienuolio židiniai buvo fiksuoti apie 8 tūkst. hektarų plote, daugiausia Kuršių nerijos, Lazdijų, Varėnos ir Šilutės rajonų pušynuose. Kovai su kenkėju buvo pasitelkta aviacija – medynai purkšti selektyviu biologiniu preparatu.
Remiantis VMT sanitarinės miško apsaugos monitoringo duomenimis, prognozuojama, kad 2026 m. masinių verpiko vienuolio židinių Lietuvoje neturėtų susidaryti, o pušų lajų defoliacija neviršys 10 proc., todėl plataus masto naikinimo priemonių neprireiks.
Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad keičiantis klimatui kinta ir kenkėjų bei ligų agresyvumas – atsiranda naujų arba anksčiau mažiau reikšmingų grėsmių. Per pastarąjį dešimtmetį žūstančių medžių apimtys išaugo nuo 3,8 iki 4,8 mln. kubinių metrų stiebų medienos per metus.
Uosių liga kol kas nepagydoma
Vienas ryškiausių ilgalaikių pokyčių – uosynų nykimas. Jų plotas Lietuvoje sumažėjęs penkis kartus: nuo 51 tūkst. iki 10 tūkst. hektarų. Beveik tris dešimtmečius Europoje plinta pandeminė paprastojo uosio džiūtis, kurią sukelia invazinis grybas Hymenoscyphus fraxineus.
Lietuvoje liga nustatyta 1994 m. ir šiandien yra tapusi lėtine: beveik neliko nepažeistų uosio medynų, serga tiek jauni, tiek seni medžiai.
Visgi pastebima ir teigiamų ženklų – tiek Europoje, tiek Lietuvoje padėtis po truputį stabilizuojasi: uosiai nebežūsta taip masiškai, o išlikusieji gausiau dera. Tačiau veiksmingų kovos priemonių su pandemija kol kas nėra – mokslininkai tebeieško efektyviausių sprendimų. Nykstant uosiams, jų vietą vis dažniau užima klevai, liepos ir guobiniai medžiai.
Sveikatos liudytojai – stambūs medžiai
Nustatyta, kad didžiausią žalą Lietuvos miškams daro vėjai – dėl jų žūva 36 proc. medžių. Stiprėjant klimato kaitos poveikiui, dažnėja audrų ir škvalų. Vėjai ne tik išverčia ar išlaužo medžius, bet ir, juos įsiūbuodami, pažeidžia, nutrauko jų šaknis. Nors tokie medžiai kurį laiką dar gali žaliuoti, jie tampa lengvu taikiniu kenkėjams ir grybams.
Be vėjų, kenkėjų ir ligų, medynams, ypač pušų ir ąžuolų jaunuolynams, žalą daro ir išaugusi kanopinių gyvūnų populiacija. Dėl jų daromų pažeidimų sunku atkurti pušies, ąžuolo jaunuolynus.
Nepaisant iššūkių, bendra daugumos Lietuvos miškų būklė vertinama kaip gera. Vienas rodiklių – stambių medžių gausėjimas. Per pastarąjį dešimtmetį pušų ir eglių, kurių kamieno skersmuo viršija 60 cm, padaugėjo 2-3 kartus, o bioįvairovei ir mikrobuveinėms svarbių drebulių ir gluosnių – apie 10 kartų.
Saugomuose I-II grupės miškuose stambių medžių šiuo metu auga beveik tris kartus daugiau nei ūkiniuose III-IV grupės miškuose.