Gyvenimas prasideda ne nuo gimimo, o nuo savęs pažinimo. Ši frazė itin daug reiškia Vladui ir Laimai Chockevičiams, kurie keliaudami savęs pažinimo keliu nepabijojo drąsių sprendimų ir pokyčių. Po beveik dešimties Anglijoje praleistų metų, pavargę nuo miesto šurmulio, taršos ir betono džiunglių, juodu sugrįžo į tikruosius namus. „Prieš dešimtmetį nė nebūtume pagalvoję, kad vieną dieną įsikursime mažame Lietuvos kaimelyje ir kasdien sveikinsimės su raguotosiomis ožkelėmis. Šiandien esame labai laimingi, kad mūsų vaikai gali gyventi švarioje aplinkoje, bėgioti basomis kojomis po rasotą pievą ir matyti, kaip atsiranda tikras maistas“, – sako Vladas, besidžiaugiantis ne tik šeimos idile, kaimiškais atradimais, bet ir kūrybos pokyčiais.
Emigracija leido įvertinti Lietuvos pranašumus
Būdamas trylikos Valdas su šeima persikėlėte į Angliją. Į tėvų pasirinkimą persikraustyti jis reagavo palankiai. „Vaikystėje mane buvo užbūrę filmai apie kitokį gyvenimą užsienyje, tad man, tada paaugliui, tai buvo labai įdomus naujas nuotykis“, – sako pašnekovas.
Prisitaikymas prie naujos aplinkos netruko ilgai. „Dar gyvenant Lietuvoje, gerai sekėsi mokytis anglų kalbą, tad su bendraamžiais Anglijos mokykloje susišnekėjau nuo pirmos dienos. Aišku, iš pradžių ne visada pavykdavo suprasti, ką sako, iš pirmo karto, bet ten gyvenantiems toks bendravimas įprastas. Ypač rytų Londone, kur didžioji dalis gyventojų užsieniečiai“, – pasakoja Vladas, Anglijoje pragyvenęs beveik dešimt metų ir jaučiantis, kad ši šalis paliko didelį pėdsaką jo gyvenime, išmokė labiau pasitikėti savimi.
Londone V. Chockevičius baigė vidurinę mokyklą, paskui Sixth form koledže mokėsi muzikos technologijų ir kompozicijos, taip pat informacinių technologijų pagrindų. Vėliau įgijo bakalauro diplomą kompiuterių mokslo srityje Londono City universitete (angl. City University of London – red. past.). Dar būdamas moksleivis, kiekvieną sekmadienį eidavo į lietuvišką mokyklėlę. Vėliau joje kurį laiką dirbo gitaros mokytoju.
Antrajame studijų universitete kurse Vladas pradėjo dirbti pagal specialybę įvairiose agentūrose prie interneto svetainių ir programėlių projektų. „Kompiuteriais domiuosi nuo vaikystės ir jau turėjau sukaupęs programavimo patirties. Tai man leido labai sparčiai kilti karjeros laiptais. Iš pradžių imdavausi tik trumpalaikių projektų, dirbdavau pagal terminuotas darbo sutartis, todėl per trumpą laiką įgijau labai daug patirties įvairiose kompanijose. Teko vadovauti ir vadinamosios „front-end“ srities komandai projekte, kurį finansavo „Microsoft’o“ įkūrėjas Billas Gates’as. Dirbau ir prie Richardo Branson’o „Virgin“ mobiliųjų programėlių; vėliau jos laimėjo įvairių apdovanojimų. Tai buvo labai įdomi patirtis. Gyvendamas Lietuvoje iki šiol dirbu su dviem Londono klientais nuotoliniu būdu“, – profesinį kelią nupasakoja pašnekovas.
Emigracijos patirtis Vladui leido įvertinti savo šalies privalumus. O per dešimtmetį joje įvykę pokyčiai tapo dar didesniu stimulu sugrįžti. „Nors lengvai prisitaikiau prie Anglijos gyvenimo, kalba nebuvo man barjeras ir turėjau daug draugų anglų, tačiau vis tiek jaučiausi esąs svečias toje šalyje, – sako jis. – Giliai širdyje jutau, kad gyvenu ne savo vietoje ir savo energiją naudoju ne ten, kur reikia. Kai parvykome gyventi į Tėvynę, Lietuva man atrodė smarkiai pasikeitusi nuo to laiko, kai pirmą kartą ją palikau. Tiek žmonės, tiek galimybės, tiek saviraiškos laisvė – viskas daug geriau nei anksčiau. Tad nekilo abejonių dėl sprendimo grįžti namo.“
Iš Londono – į ramų Akmenės rajono kaimą
Po beveik dešimt metų Londoną, kurį ne vienas vadina pasaulio centru, „ant asfalto“ užaugęs Vladas iškeitė į ramų Akmenės rajono kaimą – mylimosios Laimos, su kuria susipažino Anglijoje, gimtinę. „Paskutiniais gyvenimo Londone metais dažniau grįždavome atostogų į mano Mylimosios tėviškę. Mums ten labai patiko ir vieną dieną vienas kito paklausėme: „O kodėl po atostogų turime grįžti atgal į Londoną, jei mums labai gera čia?“ Tą mintį brandinome metus ir galiausiai ji virto į veiksmą. Kai baigėsi mano darbo sutartis, ilgai nelaukę nusipirkome lėktuvo bilietus ir grįžome namo. Pasirinkome gyventi kaime, nes norėjome gamtos ir laisvės, švaresnio oro, kasdienės ramybės. Miestai arti, tad pasiilgus miesto pramogų bet kada galima ten nuvykti“, – pasirinkimą motyvuoja pašnekovas.
Vladas pasakoja, kad sugrįžus buvo šiek tiek keblu perprasti Lietuvos mokesčių sistemą. Jam ši pasirodė per daug apkrauta, perteklinė, palyginti su Anglijos įstatymais. Visa kita nustebino teigiamai. O gyvenimas šalia mažo miestelio, anot jo, turi daug pliusų: „Čia visi vieni kitus pažįsta ir prireikus padeda. Dažnai žmonėms sakau: jei mums pavyko išprašyti savivaldybės išasfaltuoti kelią per mūsų gyvenvietę, tai Lietuvoje yra įmanoma viskas. Teko tartis su vietos institucijomis, savivalda. Ir niekada nekildavo problemų, nes neidavau ten bartis ir peikti, kokie visi blogi, – eidavau norėdamas ieškoti sprendimų, parodyti, kad tam tikri klausimai man yra labai svarbūs. Reikėjo daug atkaklaus darbo ir pastangų, bet rezultatai nuostabūs. Gal dėl to kol kas viskas sekasi gerai.“
Įkūrė idėjinį ūkį
Kaime Vladas su Laima įkūrė idėjinį ūkį. Kuo jis ypatingas? „Mes pasirinkome netradicinį ūkininkavimo būdą. Pavadinome ūkį idėjiniu, nes jis paremtas idėja užsiauginti kuo įvairesnio maisto patiems, nepurškiant chemija ir netręšiant sintetinėmis trąšomis. Tiesiog iš pagarbos visai kūrinijai. Ir visa tai darome be ekologinio sertifikato. Mūsų sertifikatas – mūsų sąžinė“, – sako pašnekovas.
Savo itin smulkiame mišriame ūkyje šeima augina rugius, iš jų mala miltus ir dalijasi jais su visa Lietuva. Šiemet pasėjo ir daugiau kultūrų – speltų ir senovinių vienagrūdžių (Einkorn) kviečių, kurių Lietuvoje nerado, todėl siuntėsi iš Anglijos. Taip pat laiko ožkų, iš kurių pieno gamina fermentinius sūrius.
Vladui, gimusiam ir augusiam mieste, teko išmokti nemažai ūkio darbų. „Teko mokytis melžti ožkas, paruošti joms pašaro, kartais ir veterinaru pabūti. Lygiai taip pat ir su augalininkyste. Reikėjo išmokti valdyti traktorių, dirbti žemę, sėti. Viskas buvo nauja, tačiau labai įdomu, – tikina jis. – Su Mylimąja dedame visas pastangas, kad šis malonus darbas peraugtų į pagrindinį mūsų šeimos pragyvenimo šaltinį.“
Muzika visada greta
Šalia įvairių veiklų Vladą visada lydėjo muzika. Per gyvenimo Anglijoje laikotarpį jis buvo įkūręs tris roko grupes: „Vital Mission“, „Windhale“ ir „Ladon“. Tobulinosi, privačiai mokėsi dainavimo ir gitaros valdymo subtilybių pas įvairius Anglijos bei Amerikos vokalo ir šiuolaikinės gitaros mokytojus, tarp kurių – ir Kipas Wingeris iš legendinės amerikiečių roko grupės „Winger“. Dabar Lietuvoje turi naują grupę „Mėnulio fazė“. 2018-aisiais išleido albumą ir kiekvienai dainai nufilmavo vaizdo klipą. „Išleisti albumą buvo sena mano svajonė. Muzikuoju jau seniai, teko dirbti ir įrašų studijose, tačiau niekada nebuvome išleidę visaverčio albumo. Į šį pirmąjį sudėjau tikrai daug geros energijos. Įrašius dainas, nesinorėjo, kad jos liktų tik albume. Pradėjome filmuoti pirmuosius vaizdo klipus ir pajutau, kad man ši veikla labai patinka. Atsivėrė savotiškai nauji kūrybiniai plotai. Albumo dainų vaizdo klipų kūrimas buvo be galo įdomus darbas“, – pasakoja Vladas.
Visas dainas albumui jis sukūrė ir profesionalioje įrašų studijoje įgrojo pats. O prie klipų kūrimo savo idėjomis, scenarijais daug prisidėjo ir Laima.
Vladas pastebėjo, kad gyvenamosios vietos pakeitimas turėjo įtakos ir jo muzikai. „Mano muzika pasidarė laisvesnė, mažiau orientuota į tam tikrą vieną muzikos žanrą. Ji taip pat tapo savotiškai ramesnė, sąmoningesnė. Jaučiu, kad gyvendamas Lietuvoje labiau atsivėriau kaip kūrėjas ir dainos pradėjo plaukti ne tik iš galvos, bet ir tiesiai iš širdies gelmių“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, kas jį įkvepia, Vladas nedvejodamas atsako – meilė. „Mylėdamas ir dainuoti pradedu geriau, ir dainas kurti lengviau“, – šypsosi.
V. Chockevičiaus dainose juntamas šiltas jo santykis su Lietuva. Kaip pavyko jį išlaikyti per dešimt metų emigracijoje, smalsauju. „Mano tėvai Anglijoje aktyviai prisidėdavo prie lietuvių bendruomenės veiklos, į ją įtraukė ir mane su broliais. Kartu su jaunesniuoju broliu lankėme lietuvišką sekmadieninę mokyklą, dalyvavome lietuvių išeivijos skautų organizacijos veikloje. Turėjau labai daug bendraamžių draugų lietuvių. Visa tai palaikė lietuvybę širdyje“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, ką apskritai mano apie Lietuvos muziką, ko pasigenda, Vladas sako labai teigiamai žiūrintis į šalies muzikos pasaulį. „Matau, kad atsiranda kokybė. Kalbant tiek apie kūrybą, tiek apie atlikimą. Labai džiaugiuosi, kad galiu kurti ir reikštis būtent Lietuvos muzikos padangėje. Taip pat čia yra kur kas lengviau pasiekti savo klausytoją, nes rinka daug mažesnė nei Londone. Viena, ko pasigendu iš daugumos žinomų muzikos atlikėjų, – prasmingos vertybės.
Savo muzika Vladas kviečia žmones džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Jos tikslas – įkvėpti ir kartu paguosti, kai liūdna. „Muzika yra kalba, sklindanti iš sielos gelmių. Tai sielų kalba. Vienintelė tikra tarptautinė kalba, kurios nereikia mokytis, kad ją suprastum. Dėl to labai myliu muziką ir vertinu gyvą atlikimą“, – sako muzikos kūrėjas ir atlikėjas.
Dėl sprendimo nesigaili
Vladas sako, kad gyvenant Akmenės rajone nė karto neaplankė noras grįžti gyventi į miestą ar tuo labiau į Londoną. „Priešingai, labai dažnai su Laima pasikalbame, kad gyvenimas tėvynėje turi daug pliusų. Be to, neseniai į Lietuvą sugrįžo ir mano jaunesnysis brolis su tėvais, tad dabar čia įsikūrusi visa šeima“, – džiaugiasi pašnekovas.
Paklaustas, ką patartų tiems, kuriuos traukia tėvynė, tačiau baisu nusivilti, neramu, kad taip ir nepavyks rasti sau vietos, kad savo šalyje jausis svetimi, Vladas sako: „Jeigu norite grįžti – grįžkite, jei ne – neskubėkite. Visi turime savo asmeninį kelią ir visi esame laisvi jį rinktis. Jeigu norite grįžti, bet bijote, kad nepavyks, – juk visada galima apsigręžti. Mes taip pat vykome į nežinomybę, turėdami atsarginį planą, galvodami, kad bet kada galėsime grįžti. Tačiau gyvendami Lietuvoje radome mėgstamą veiklą ir panašu, kad atsarginio plano neprireiks“, – pataria pašnekovas.
Chockevičių šeima planuoja ir toliau vystyti ūkio veiklą. Taip pat vis daugiau vietos Vlado gyvenime užima muzika. O Laima, be ūkio veiklų, taip pat užsiima tapyba ir kita kūryba. Juodu augina du berniukus ir svajoja apie gausesnę šeimą.
Pagarba protėvių tradicijoms
Įdomu tai, kad Vladas su Laima iš pagarbos savo protėviams santuoką įtvirtino prie aukuro pagerbdami protėvių papročius. „Labai norėjome tuoktis gamtoje, po atviru dangumi. Mylime Lietuvą, mums svarbi jos istorija, todėl iš pagarbos savo protėviams pasirinkome atitinkamas jungtuves. Jos suteikė labai daug gerų įspūdžių ne tik mudviem, bet ir artimiesiems, ypač vaikams. O mums labai svarbu būti geru pavyzdžiu naujoms kartoms. Savo vaikus taip pat krikštijome pagal senąsias baltų tradicijas. Savo sodyboje turime ramybės vietelę su aukuru, medžiais ir nuostabiais akmenimis. Ten viskas ir vyko Dievo akivaizdoje“, – pasakoja Vladas.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Vlado Chockevičiaus asmeninio archyvo
