Pradinis / Žmonės / Londono šurmulį pakeitusi kaimo ramybė įpūtė naujų kūrybinių vėjų

Londono šurmulį pakeitusi kaimo ramybė įpūtė naujų kūrybinių vėjų

Gyvenimas prasideda ne nuo gimimo, o nuo savęs pažinimo. Ši frazė itin daug reiškia Vladui ir Laimai Chockevičiams, kurie keliaudami savęs pažinimo keliu nepabijojo drąsių sprendimų ir pokyčių. Po beveik dešimties Anglijoje praleistų metų, pavargę nuo miesto šurmulio, taršos ir betono džiunglių, juodu sugrįžo į tikruosius namus. „Prieš dešimtmetį nė nebūtume pagalvoję, kad vieną dieną įsikursime mažame Lietuvos kaimelyje ir kasdien sveikinsimės su raguotosiomis ožkelėmis. Šiandien esame labai laimingi, kad mūsų vaikai gali gyventi švarioje aplinkoje, bėgioti basomis kojomis po rasotą pievą ir matyti, kaip atsiranda tikras maistas“, – sako Vladas, besidžiaugiantis ne tik šeimos idile, kaimiškais atradimais, bet ir kūrybos pokyčiais.

Vladas ir Laima Chockevičiai su vaikais

Būdamas trylikos su šeima persikėlėte į Angliją. Ką teko išgyventi paaugliui, pasikeitus socialinei aplinkai, kultūrinei terpei? Nebandėte maištauti? O gal Londonas Jus priėmė svetingai ir greitai tapo antraisiais namais?

Į tėvų pasirinkimą persikraustyti reagavau labai palankiai. Vaikystėje mane buvo užbūrę filmai apie kitokį gyvenimą užsienyje, tad man, tada paaugliui, tai buvo labai įdomus naujas nuotykis.

Prisitaikymas prie naujos aplinkos netruko ilgai. Dar gyvenant Lietuvoje, gerai sekėsi mokytis anglų kalbą, tad su bendraamžiais Anglijos mokykloje susišnekėjau nuo pirmos dienos. Aišku, iš pradžių ne visada pavykdavo suprasti, ką sako, iš pirmo karto, bet ten gyvenantiems toks bendravimas įprastas. Ypač rytų Londone, kur didžioji dalis gyventojų užsieniečiai.

Anglijoje pragyvenau beveik dešimt metų, ten prabėgo mano paauglystė. Todėl kartais labai gerai pajaučiu, kad ši šalis, joje įgyta patirtis paliko didelį pėdsaką mano gyvenime. Ten išmokau labiau pasitikėti savimi ir tai man itin padeda dabar.

Ką mokėtės, dirbote Londone?

Londone baigiau vidurinę mokyklą, paskui Sixth form koledže mokiausi muzikos technologijų ir kompozicijos, taip pat informacinių technologijų pagrindų. Vėliau įgijau bakalauro diplomą kompiuterių mokslo srityje Londono City universitete (angl. City University of London – red. past.). Dar būdamas moksleivis, kiekvieną sekmadienį eidavau į lietuvišką mokyklėlę. Vėliau joje teko padirbėti gitaros mokytoju.

Antrajame studijų universitete kurse pradėjau dirbti pagal specialybę įvairiose agentūrose prie interneto svetainių ir programėlių projektų. Kompiuteriais domiuosi nuo vaikystės ir jau turėjau sukaupęs programavimo patirties. Tai man leido labai sparčiai kilti karjeros laiptais. Iš pradžių imdavausi tik trumpalaikių projektų, dirbdavau pagal terminuotas darbo sutartis, todėl per trumpą laiką įgijau labai daug patirties įvairiose kompanijose. Teko vadovauti ir vadinamosios „front-end“ srities komandai projekte, kurį finansavo „Microsoft’o“ įkūrėjas Billas Gates’as. Dirbau ir prie Richardo Branson’o „Virgin“ mobiliųjų programėlių; vėliau jos laimėjo įvairių apdovanojimų. Tai buvo labai įdomi patirtis. Gyvendamas Lietuvoje iki šiol dirbu su dviem Londono klientais nuotoliniu būdu.

Galbūt emigracijos patirtis leido įvertinti savo šalies privalumus?

Tikrai taip. Pavyzdžiui, Lietuvos gamta artimesnė mano širdžiai nei Anglijos.

Nors lengvai prisitaikiau prie Anglijos gyvenimo, kalba nebuvo man barjeras ir turėjau daug draugų anglų, tačiau vis tiek jaučiausi esąs svečias toje šalyje. Giliai širdyje jutau, kad gyvenu ne savo vietoje ir savo energiją naudoju ne ten, kur reikia.

Kai parvykome gyventi į Tėvynę, Lietuva man atrodė smarkiai pasikeitusi nuo to laiko, kai pirmą kartą ją palikau. Tiek žmonės, tiek galimybės, tiek saviraiškos laisvė – viskas daug geriau nei anksčiau. Tad nekilo abejonių dėl sprendimo grįžti namo.

Po beveik dešimt metų Londoną, kuris ne vienam atrodo kaip pasaulio centras, iškeitėte į ramų Akmenės rajono kaimą. Kodėl „ant asfalto“ užaugęs žmogus pasirinko kaimo ramybę ir ūkio darbus?

Paskutiniais gyvenimo Londone metais dažniau grįždavome atostogų į mano Mylimosios tėviškę (ji kilusi iš kaimo). Mums ten labai patiko ir vieną dieną vienas kito paklausėme: „O kodėl po atostogų turime grįžti atgal į Londoną, jei mums labai gera čia?“ Tą mintį brandinome metus ir galiausiai ji virto į veiksmą. 2013 metų pavasarį, kai baigėsi mano darbo sutartis, ilgai nelaukę nusipirkome lėktuvo bilietus ir grįžome namo.

Pasirinkome gyventi kaime, nes norėjome gamtos ir laisvės, švaresnio oro, kasdienės ramybės. Miestai arti, tad pasiilgus miesto pramogų bet kada galima ten nuvykti.

Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas parvykus? Su kokiais sunkumais teko susidurti ir, priešingai, kas buvo geriau, nei tikėjotės?

Iš pradžių buvo šiek tiek keblu perprasti mokesčių sistemą. Man ji pasirodė per daug apkrauta, perteklinė, palyginti su Anglijos įstatymais. Visa kita nustebino teigiamai.

Gyvenimas šalia mažo miestelio turi daug pliusų. Čia visi vieni kitus pažįsta ir prireikus padeda. Dažnai žmonėms sakau: jei mums pavyko išprašyti savivaldybės išasfaltuoti kelią per mūsų gyvenvietę, tai Lietuvoje yra įmanoma viskas. Teko tartis su vietos institucijomis, savivalda. Ir niekada nekildavo problemų, nes neidavau ten bartis ir peikti, kokie visi blogi, – eidavau norėdamas ieškoti sprendimų, parodyti, kad tam tikri klausimai man yra labai svarbūs. Reikėjo daug atkaklaus darbo ir pastangų, bet rezultatai nuostabūs. Gal dėl to kol kas viskas sekasi gerai.

Kuo ypatingas Jūsų ūkis?

Mes pasirinkome netradicinį ūkininkavimo būdą. Pavadinome ūkį idėjiniu, nes jis paremtas idėja užsiauginti kuo įvairesnio maisto patiems, nepurškiant chemija ir netręšiant sintetinėmis trąšomis. Tiesiog iš pagarbos visai kūrinijai. Ir visa tai darome be ekologinio sertifikato. Mūsų sertifikatas – mūsų sąžinė.

Savo labai smulkiame mišriame ūkyje auginame rugius, iš kurių malame miltus ir dalijamės jais su visa Lietuva. Šiemet pasėjome ir daugiau kultūrų – speltų ir senovinių vienagrūdžių (Einkorn) kviečių, kurių Lietuvoje neradau, todėl siunčiausi iš Anglijos. Taip pat laikome ožkų, iš kurių pieno gaminame fermentinius sūrius.

Suprantama, Jums – miesto žmogui – teko nemažai išmokti…

Išmokti teko labai daug, pradedant ožkų melžimu. Be to, reikia mokėti ir joms pašaro paruošti, kartais ir veterinaru pabūti. Lygiai taip pat ir su augalininkyste. Reikėjo išmokti valdyti traktorių, dirbti žemę, sėti. Viskas buvo nauja, tačiau labai įdomu. Su Mylimąja dedame visas pastangas, kad šis malonus darbas peraugtų į pagrindinį mūsų šeimos pragyvenimo šaltinį.

Didžiąją dalį gyvenimo Jus lydėjusi muzika neliko nuošaly – 2018-aisiais išleidote albumą ir kiekvienai dainai nufilmavote vaizdo klipą. Kiek laiko pareikalavo šis darbas?

Muzika visada ėjo šalia visos kitos mano veiklos. Per visą gyvenimo Anglijoje laikotarpį buvau įkūręs tris roko grupes – „Vital Mission“, vėliau „Windhale“ ir „Ladon“. Dabar Lietuvoje turiu naują grupę „Mėnulio fazė“. Tobulinausi, privačiai mokiausi dainavimo ir gitaros valdymo subtilybių pas įvairius Anglijos bei Amerikos vokalo ir šiuolaikinės gitaros mokytojus, tarp kurių – ir Kipas Wingeris iš legendinės amerikiečių roko grupės „Winger“.

Išleisti albumą buvo sena mano svajonė. Muzikuoju jau seniai, teko dirbti ir įrašų studijose, tačiau niekada nebuvome išleidę visaverčio albumo. Į šį pirmąjį sudėjau tikrai daug geros energijos.

Įrašius dainas, nesinorėjo, kad jos liktų tik albume. Pradėjome filmuoti pirmuosius vaizdo klipus ir pajutau, kad man ši veikla labai patinka. Atsivėrė savotiškai nauji kūrybiniai plotai. Albumo dainų vaizdo klipų kūrimas buvo be galo įdomus darbas.

Ar visas dainas sukūrėte pats?

Taip, visas dainas albumui sukūriau ir profesionalioje įrašų studijoje įgrojau pats. O prie klipų kūrimo savo idėjomis, scenarijais daug prisidėjo ir mano Mylimoji. Labai smagiai praleidome laiką.

Minėjote, kad gyvenamosios vietos pakeitimas turėjo įtakos ir Jūsų muzikai. Kaip ji keitėsi?

Mano muzika pasidarė laisvesnė, mažiau orientuota į tam tikrą vieną muzikos žanrą. Ji taip pat tapo savotiškai ramesnė, sąmoningesnė. Jaučiu, kad gyvendamas Lietuvoje labiau atsivėriau kaip kūrėjas ir dainos pradėjo plaukti ne tik iš galvos, bet ir tiesiai iš širdies gelmių.

Kas Jus įkvepia?

Mane įkvepia meilė. Mylėdamas ir dainuoti pradedu geriau, ir dainas kurti lengviau.

Dainose juntamas šiltas Jūsų santykis su Lietuva. Buvote auginamas patriotine dvasia?

Mano tėvai Anglijoje aktyviai prisidėdavo prie lietuvių bendruomenės veiklos, į ją įtraukė ir mane su broliais. Kartu su jaunesniuoju broliu lankėme lietuvišką sekmadieninę mokyklą, dalyvavome lietuvių išeivijos skautų organizacijos veikloje. Turėjau labai daug bendraamžių draugų lietuvių. Visa tai palaikė lietuvybę širdyje.

Šiemet Jus išvydome „Lietuvos balso“ scenoje. Tai – ilgai planuotas žingsnis ar tiesiog avantiūra? Kokie lūkesčiai, ambicijos atvedė į šį projektą?

Jau kelintus metus iš eilės stebėdavome „Lietuvos balsą“. Vieną kartą bežiūrint kilo mintis, kad ir aš galėčiau sudainuoti ne ką prasčiau. Bet vis nesiryžau dalyvauti, kol vieną dieną elektroniniu paštu gavau kvietimą užsiregistruoti į šio projekto atranką. Manau, „Lietuvos balsas“ yra gera platforma mažai žinomiems atlikėjams pasirodyti ir taip atrasti savo klausytoją. Be to, dirbti su didele profesionalų komanda – neįkainojama patirtis. Labai džiaugiuosi, kad pasiryžau.

Ką apskritai manote apie Lietuvos muzikos pasaulį? Ko jame pasigendate?

Aš labai teigiamai žiūriu į Lietuvos muzikos pasaulį. Matau, kad atsiranda kokybė. Kalbant tiek apie kūrybą, tiek apie atlikimą. Labai džiaugiuosi, kad galiu kurti ir reikštis būtent Lietuvos muzikos padangėje. Taip pat čia yra kur kas lengviau pasiekti savo klausytoją, nes rinka daug mažesnė nei Londone. Viena, ko pasigendu iš daugumos žinomų muzikos atlikėjų, – prasmingos vertybės.

Išties to šiuolaikinėje muzikoje ir apskritai pasaulyje norisi daugiau. O kokia Jūsų muzikos misija?

Savo muzika kviečiu žmones džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Jos tikslas – įkvėpti ir kartu paguosti, kai liūdna. Muzika yra kalba, sklindanti iš sielos gelmių. Tai sielų kalba. Vienintelė tikra tarptautinė kalba, kurios nereikia mokytis, kad ją suprastum. Dėl to labai myliu muziką ir vertinu gyvą atlikimą.

Pakalbėkime ir apie kitą meilę, kuri gimė Londone… Kaip susiėjo Jūsų su Laima keliai?

Su Laima susipažinome viename iš mano koncertų, į kurį ją pakvietė vienas draugas. Esu jam už tai labai dėkingas. Jau dešimt metų su Laima esame kartu ir negalime vienas be kito. Labai ją myliu.

Ar nuo pat santykių pradžios Jus siejo panaši ateities vizija, ar teko jos drauge paieškoti?

Nepamenu, kad draugystės pradžioje būtume kalbėję apie tai. Tačiau vėliau, jau gyvendami kartu, pradėjome domėtis sveika gyvensena ir pažinti save iš kiek kitos perspektyvos. Viskas vyko palaipsniui, tačiau visą šią viziją sukūrėme kartu. Ji vystėsi kartu su mumis. Vienas kitą įkvėpdami nuėjome ten, kur esame dabar.

Santuoką įtvirtinote prie aukuro pagerbdami protėvių papročius. Kodėl pasirinkote būtent tokią tuoktuvių ceremoniją?

Labai norėjome tuoktis gamtoje, po atviru dangumi. Mylime Lietuvą, mums svarbi jos istorija, todėl iš pagarbos savo protėviams pasirinkome atitinkamas jungtuves. Jos suteikė labai daug gerų įspūdžių ne tik mudviem, bet ir artimiesiems, ypač vaikams. O mums labai svarbu būti geru pavyzdžiu naujoms kartoms.

Galbūt ir vaikus krikštijote pagal senąsias baltų tradicijas?

Taip! Savo sodyboje turime ramybės vietelę su aukuru, medžiais ir nuostabiais akmenimis. Ten viskas ir vyko Dievo akivaizdoje.

Nuo švenčių sugrįžkime prie kasdienybės. Kokia ji?

Dieną pradedu nuo šalto dušo ankstų rytą. Papusryčiauju, apsilankau pas ožkeles. Žiemą darbo ūkyje kiek mažiau, tad nuotoliniu būdu dirbu programuotoju. Buvimas su šeima – neatsiejama kiekvienos dienos dalis.

Vasarą ūkyje – pats darbymetis. Iš pradžių pamelžiamos ožkos, tada gaminami sūriai, išvežiojama produkcija klientams.

Neįsivaizduoju nė dienos be dainos (šypsosi). Tad tarp visų minėtų darbų retkarčiais ir pakoncertuoju.

O šiaip nėra vienodų dienų – kasdien vis kas nors naujo – smagaus ar pamokančio – įvyksta.

Ar bent akimirką pagavote save svarstantį, ar tikrai buvo geras žingsnis sugrįžti? Nejaučiate nostalgijos miesto gyvenimui, Londonui?

Per pastaruosius šešerius metus nė karto neaplankė noras grįžti gyventi į miestą ar tuo labiau į Londoną. Priešingai, labai dažnai su Laima pasikalbame, kad gyvenimas tėvynėje turi daug pliusų. Be to, neseniai į Lietuvą sugrįžo ir mano jaunesnysis brolis su tėvais, tad dabar čia įsikūrusi visa šeima.

Kokie Jūsų tolesni planai?

Planuojame ir toliau vystyti ūkio veiklą. Taip pat vis daugiau vietos mano gyvenime užima muzika. Tad tokia yra ir gyvenimo kryptis. O Laima, be ūkio veiklų, taip pat užsiima tapyba ir kita kūryba. Abu svajojame apie gausesnę šeimą.

Ką galėtumėte patarti tiems, kuriuos traukia tėvynė, tačiau baisu nusivilti, neramu, kad taip ir nepavyks rasti sau vietos, kad savo šalyje jausis svetimi? Ar patyrėte panašius jausmus?

Jeigu norite grįžti – grįžkite, jei ne – neskubėkite. Visi turime savo asmeninį kelią ir visi esame laisvi jį rinktis. Jeigu norite grįžti, bet bijote, kad nepavyks, – juk visada galima apsigręžti. Mes taip pat vykome į nežinomybę, turėdami atsarginį planą, galvodami, kad bet kada galėsime grįžti. Tačiau gyvendami Lietuvoje radome mėgstamą veiklą ir panašu, kad atsarginio plano neprireiks.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Vlado Chockevičiaus asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top