Akordeono virtuozas ir novatorius Martynas Levickis ieškojimų niekada nebijojo. Todėl nestebina, kad balandžio 24, 25, 26 dienomis jis ruošiasi ypatingiems pasirodymams – kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje pristatys dviejų kūrinių premjeras. „Tos akimirkos, kai tenka garbė pagroti su simfoniniu orkestru, yra neįkainojamos“, – prisipažįsta M. Levickis.
Martynai, muzikoje daug eksperimentuojate, esate vadinamas akordeono novatoriumi ir ambasadoriumi. Koks žanras Jums artimiausias: simfoninė ar kamerinė muzika, klasika ar šiuolaikiniai kūriniai?
Nors tikrai nevengiu pasiblaškyti po skirtingų žanrų ir stilių platybes, manau, kad vis labiau save suvokiu kaip klasikinės muzikos atlikėją. Tai byloja ir pastarųjų metų mano darbai, koncertai, projektai. Vis dėlto atsakinėdamas į šį klausimą žinau, kad šiomis dienomis paskelbsime mano naują vaizdo klipą, kuriame atlieku simfoninę popdainos versiją, taigi, atrodytų, atsiranda neatitikimas. Tačiau nuo 2013 m., kai išleidau savo albumą, naujų popdainų perdirbinių mano repertuare nebūta, tad toks nuėjimas į paraštę, manau, retkarčiais net ir labai sveikas. Galų gale, tai mano paties aranžuotė simfoniniam orkestrui, savotiškas popmuzikos žanro priartinimas prie klasikos skambesio. Žinau, čia tuoj atsirastų man prieštaraujančių ir iš dalies su jais sutikčiau – nieko nereikia prie nieko artinti. Tikrai tokios reikmės nėra. Bet jei yra noras ir tokio noro rezultatas sulaukia klausytojo, kodėl ne? Juolab jei tai dar pritraukia naujų gerbėjų mano grojamam instrumentui ir man, kaip atlikėjui. Be to, reiktų pabrėžti, kad ne tik klasikiniai muzikantai skolinasi kažką iš popmuzikos pasaulio, būna, kad roko ar popmuzikos grupės atlieka klasikinio žanro kūrinius.
Man dažnai tenka scenoje dirbti su orkestrais. Dažniau tai būna kameriniai orkestrai, nes ir mano šio žanro repertuaras yra didesnis. Tačiau tos akimirkos, kai tenka garbė pagroti su simfoniniu orkestru, yra neįkainojamos, nors kartu ir daug sunkesnės. Gerai pamenu, kai vienas dirigentas, man išsakius norą šiek tiek stumtelti pulsaciją kūrinio interpretacijoje, pasakė, kad simfoninis orkestras yra didžiulė mašina – tokie dalykai taip paprastai nevyksta. Aš vis dėlto manau, kad vyksta, reikia tik noro ir, žinoma, darbo. Apskritai, kadangi tenka pačiam kartkartėmis diriguoti, simbiozė tarp solisto, dirigento ir orkestro man yra gana sudėtingas reiškinys. Jame turi būti daug pasitikėjimo, bendrystės, prisijaukinimo ir sąveikos. Tad kiekvienas prisilietimas prie simfoninio koncerto žanro man yra laboratorija, kurioje vis dar ieškau ir savo vaidmens, ir kuo geresnio rezultato. Man yra palaima, kai orkestras tikrai groja kartu, kai muzikinė interpretacija priverčia aiktelti, kai solisto ir orkestro susitikimas scenoje tampa įvykiu, o ne atsitikimu.
Koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite šiuolaikinio lenkų kompozitoriaus Mikolajaus Majkusiako kūrinį „Concerto Classico“ ir Astoro Piazollos siuitą „Punta del Este“. Papasakokite, kaip pasirinkote koncerto programą.
Pirmiausia, tai yra visiškai negirdėti ir neatlikti kūriniai Lietuvoje. Ir nors vienas parašytas 2001 m., o kitas – 1982 m., tai – savotiška premjera. Premjera ir man pačiam, nes abu kūriniai man yra nauji ir juos ruošiau specialiai šiam pasirodymui su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Džiaugiuosi, kad dar pernai teko susitikti su kompozitoriumi ir akordeonininku Mikolaju Majkusiaku, drauge dirbome tarptautiniame mano kuruojamame renginyje „Composers+Summer Academy“. Manau, gali būti, jog esu pirmasis akordeonininkas, M. Majkusiako kūrinį „Concerto Classico“ grojantis klavišiniu instrumentu, – originaliai jis parašytas mygtukiniam akordeonui. Tai tikras iššūkis, mano galvoje brendęs net kelerius metus. Džiaugiuosi, kad kvietimas pasirodyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pastūmėjo mane imtis šio opuso.
O A. Piazzolla dažnam klausytojui yra savotiškas pozityvus atodūsis – tai muzika, kuri turi aiškų ritmą, pasimėgavimą keliančias harmonijas, ir galų gale, juk tai – tango. Bet šiame koncerte klausytojai susipažins su visai kitokiu A. Piazzolla. Pirmiausia, tai nedidelės simfoninės sudėties instrumentuotė, kas yra gana retas atvejis šio kūrėjo opusuose (jis daugiausia rašė styginiams). Antra, tai kitoks kūrinys savo muzikine kalba. Dar bestudijuodamas A. Piazzolla bandė pabėgti nuo savo prigimtinio girdėjimo ir rašymo stiliaus, todėl imitavo kitų kompozitorių, savo favoritų kalbą (S. Prokofjevo, S. Rachmaninovo), kol kartą jo dėstytoja Nadia Boulanger patarė eiti savo keliu ir to nebijoti. Man šis kūrinys, kurį, beje, Astoras parašė 10 metų prieš mirtį, yra savotiškas grįžimas prie tos jam pačiam kiek svetimos muzikinės kalbos. Manau, kad tai dar vienas pasispardymas ir pabandymas nueiti į tas paraštes, ieškant stambesnės formos simfoninio skambesio ir nebijant publikos reakcijos. Taigi aš didžiuojuosi, kad programoje šalia G. Holsto skambės vienas geriausių akordeoninių-simfoninių koncertų ir neįprastas, kitoks A. Piazzollos garsų pasaulis.
Esate jaunosios kartos atlikėjas. Ar Jums pačiam įdomi klasikinė muzika? Kaip matote jos ateitį?
Žinoma, įdomi. Dažnas mano rytas prasideda klasikinės muzikos įrašų klausymu. Bet kad neskambėčiau labai nuobodžiai, tai privalau pasakyti, jog mano grojaraštyje yra ir hiphopo, ritmenbliuzo ir Afrikos, Indijos folko (šypsosi). Klausimas dėl klasikinės muzikos ateities, manau, kiek per daug dramatizuojamas šių dienų diskusijose. Vienokia ar kitokia muzika visada egzistavo žmogaus pasaulyje, tad teigti ir bijoti, kad klasikinė muzika miršta, klaidinga. Visa muzika kažkada miršta, tada vėl prisikelia, tada vėl miršta. Tai normalus procesas. O juk Lietuvoje mes džiaugiamės itin jauna publika, kuri vaikšto į klasikinės muzikos koncertus. Didžiuokimės tuo.
Kas Jums svarbiausia muzikoje?
Muzikoje man svarbu noras, tikslumas, nuoširdumas ir mintis.
O scenoje?
O scenoje, jei kalbėtume metaforomis, – priartėti prie uolos krašto ir sugebėti nuo jos nenukristi.
Kas labiausiai skatina Jūsų kūrybingumą? Kada jaučiatės kūrybingiausias?
Kai turiu daugiau laisvo laiko, tuomet atsirakina kūrybos spynelė (šypsosi). Kai skubu ir niekur nespėju, apie kūrybą negalvoju. Kita vertus, kiekvienas scenos atlikimas yra kūryba, kurią paskatina ryšys su kitais atlikėjais scenoje, su klausytojais salėje, kartais nepaaiškinamas ryšys su kažkuo aukštai.
Esate minėjęs, kad vienas didžiausių Jūsų pomėgių – kelionės. Ar yra šalis, kultūra, kuriai jaučiate ypatingą trauką?
Nesu buvęs Pietų Amerikoje ir ten tikrai norėčiau apsilankyti, pažinti tenykštę kultūrą, pakeliauti skirtingose šalyse.
Kur norėtumėte nukeliauti, kur dar nesate buvęs?
Į kitą planetą.
Ieva Bačiulytė
Mindo Cikanavičiaus nuotr.