SIDNĖJUS (AUSTRALIJA). Mokslininkė, išrasianti vaistus nuo Parkinsono ligos

Giedrė Milinkevičiūtė

Gimė: Kaune

Molekulinės biologijos specialistė

Gyvena: 2 metus Sidnėjuje, Australijoje

Moto: Geriau gailėtis pabandžius nei gailėtis, kad nepabandei

Sunku trumpai apibūdinti šią mūsų heroję… Ji tokia ugninga ir labai įdomi asmenybė. Šiurpas ėjo kūnu kalbantis su Giedre… Žmogus tikrai gali tiek daug pasiekti savo pastangomis?.. Tikriausiai, kad gali, nes žmogaus galimybės – neribotos, o mūsų herojės – juo labiau. Pasiklausykit gražios pasakos su laiminga pabaiga.

Nors Jūsų meilės istorija, Giedre, ne ką mažiau įdomi,pirmiausia mane domina Jūsų pasirinkta profesija. Kodėl būtent tokia?

Aš jau nuo 10 klasės žinojau, ką norėčiau studijuoti. Vienas iš pasirinkimų buvo teatras, o kitas – gamtos mokslai. Supratau, kad rizikuočiau pasirinkusi tiek teatrą, tiek gamtos mokslus. Tėvai patarė neskubėti ir gerai apsvarstyti, ko aš iš tiesų noriu. Taigi nusprendžiau studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete molekulinę biologiją. Mane biologija sudomino Kauno „Varpo“ gimnazijos biologijos mokytoja Pranė Stankevičienė. Jos dėka su drauge, dabar jau dr. Raminta Venskutonyte, įsitraukėme į Lietuvos jaunųjų mokslininkų konkursą, kuriame vienais metais buvom įvertintos pirmojo laipsnio diplomu, o kitais – tapome laureatėmis. Draugės tėtis, prof. Rimantas Petras Venskutonis, suteikė mums galimybę atlikti projekto tyrimus Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete. Taigi po to abi ir įstojom į molekulinę biologiją, kartu gyvenom 4 metus ir baigėme bakalauro studijas.

Ar gavusi diplomą žinojote, ką veiksite vėliau? Tikriausiai šios srities specialistų poreikis Lietuvoje nėra didelis?

Jau bakalauro baigiamojo darbo rašymo metu galvojau, ką reikės daryti pabaigus mokslus. Tikrai nemaniau, kad darbą gausiu pagal specialybę. Nėra Lietuvoje tiek daug vietų biologams dirbti. Kasmet vis kiti studentai baigia studijas ir šioje srityje daugiau pasiūlos nei paklausos, todėl magistrantūros studijos buvo man savaime suprantamas dalykas. Nenorėjau studijuoti Lietuvoje, nes galvojau, jei baigsiu Anglijoje Kingstono universiteto biomedicinos mokslų magistrantūros studijas, mano diplomas skirsis nuo visų kitų studentų. Nesakau, kad jis bus geresnis, bet kandidatuojant į kokią nors darbo poziciją turi išsiskirti iš visų kitų pretendentų. Būtent todėl daugelis iš buvusių kurso draugų tęsė magistrantūros studijas truputį kitose srityse. Dabar vis pamatau, kiek daug buvusių klasės ir kurso draugų tęsia mokslus doktorantūroje ar podaktarinėse studijose ne Lietuvoje arba yra tiesiog emigravę. Liūdna, kad tie išsilavinę žmonės, kurie galėtų tiek daug nuveikti Lietuvoje, norėtų joje gyventi, neturi tam tinkamų sąlygų.

Nors Jūsų tikslas buvo visą savo laiką Didžiojoje Britanijoje skirti studijoms, tačiau ar jaunai, gražiai merginai ilgai pavyko gyventi tik mokslų ritmu?

Viskas sklandžiai ir gerai klostėsi tol, kol nesutikau savo būsimojo vyro… O sutikau jį darbe. Neilgai trukus įsidarbinau bare. Tebuvo trečia mano darbo savaitė… Tą vakarą Steve‘as atėjo į barą su bendradarbių ir draugų kompanija ramiai pagurkšnoti alaus. Vėliau priėjo prie manęs ir paprašė telefono numerio. Nežinau kodėl, bet sutikau jį pasakyti. Žiūrėjau tada į jo akis, o jos buvo tokios geros ir nuoširdžios, kad net nekilo minčių, jog galės mane įskaudinti. Įsitikinau, kad ir širdis jo labai gera…

Tikriausiai žinot, kodėl būtent Jūs patraukėt Steve‘o akį?

Jis yra sakęs, kad mane išvydęs neteko žado ir nedrįso užkalbinti. Jį sužavėjo mano spalvotos kojinės ir garbanoti plaukai. Tuo metu aš kažkodėl buvau pamišusi dėl spalvotų kojinių… O vėliau po truputį draugystė išsirutuliojo į tikrą meilę. Supratome, kad vienas be kito negalime gyventi.

O kada pasakėte vienas kitam tą stebuklingą žodį myliu?

Viskas vyko visai neromantiškai… Telefonu… Dar ir dabar su Steve‘u ginčijamės, kuris pirmasis prisipažino mylįs. Kai Steve‘as buvo išskridęs į Australiją prasitęsti vizos, buvome kartu dar tik porą mėnesių, todėl visai nepuoselėjau minčių, kad jis tikrai grįš pas mane. Klydau, nes iš Australijos jis man skambindavo kasdien, o vieną vakarą ir pasakė, kad myli. Nuo tada pragyvenome kartu dar 4 metus Anglijoje. Per visą tą laiką aš daug išmokau iš jo, o ypač to, kad nereikia nervintis nei dėl darbo, nei dėl mokslų, kadangi gyvenime svarbiausia yra šeima ir brangūs žmonės.

Tikiuosi ši netikėtai užklupusi meilė nesujaukė Jūsų planų baigti magistrantūros studijas?

Tikrai ne. Gavusi diplomą pradėjau ieškoti darbo, tik žinodama, kad mylimojo viza baigsis po metų, negalėjau niekur ilgiau įsipareigoti, tačiau netikėtai radau darbą privačiame sveikatos priežiūros centre „Bupa“. Jie sakė, kad esu jiems per daug kvalifikuota, tačiau aš džiaugiausi, kad pagaliau gyvensiu kaip normalus žmogus ir galėsiu iš darbo grįžti kaip visi.

Bet tas sėslumas tikriausiai ne jums… Juk tie, kuriems patinka rutina, tikrai nesileistų į įspūdingą kelionę aplink Europą…

Tiesiog tam atėjo laikas, nes baigėsi sutartys darbuose, turėjome santaupų, niekur nereikėjo skubėti ar grįžti. Pagalvojome, o kada, jei ne dabar? Nusipirkome autobusiuką su sulankstoma dvigule lova bei mažu staliuku ir iškeliavome. Susiskaičiavome biudžetą ir bandėme jo laikytis. Pirmąjį kelionės mėnesį gaminome valgį mašinoje, nieko nepirkome. Turėjome tik vieną silpnybę – žiūrėti futbolo varžybas bare, nes tuo metu kaip tik vyko Pasaulio vyrų futbolo čempionatas. Ta kelionė tikrai buvo įstabi!

O ar kelionės metu patyrėte kokių nors jausmų išbandymų?

Aišku, santykiai nebuvo vien rožėmis kloti: buvo ir pykčių, ir vos ne išsiskyrimų, bet supratome, kad negalima taip lengvai išsižadėti meilės. Dėl jos reikia kovoti, ir mes tai darėme. Kelionė buvo tikras išbandymas. Galvojome arba išsiskirsime, arba suartėsime dar labiau. Juk tikrai nelengva 3 mėnesius mašinoje gyventi ir su tuo pačiu žmogumi kiekvieną minutę praleisti. Pamenu, po vieno labai nesmagaus pokalbio apsipykome, abu nutilome ir išgirdome vaikinų balsus. Tada buvome Slovėnijoje. Labai išsigandome, manėme, kad užpuls mus, tačiau pasitaikė labai šaunūs vaikinai, švenčiantys gimtadienį. Su jais išsikalbėjome, papasakojome savo istoriją… Ir ją bepasakodami supratome, kad esame vienas kitam tikrai labai svarbūs ir nepakeičiami, kad ir toliau turime eiti tuo pačiu keliu. Ir kartu.

Tai kelionėje buvo ir šilto, ir šalto?

Taip, bet sutikome tiek nuostabių žmonių, pamatėme tiek daug naujo, sužinojome daugiau patys apie save ir vienas kitą. Tai neįkainojama patirtis. Tarsi viso gyvenimo kelionė. Iškart po šios kelionės supažindinę savo tėvus (mes su jais jau buvome vienas kitą supažindinę anksčiau), ėmėme ruoštis kraustymuisi į Australiją.

Ir kokie pirmieji įspūdžiai buvo? Juk ši šalis labai sunkiai įsileidžia svetimšalius…

Kadangi su Steve‘u buvome pragyvenę 4 metus kartu, tai labai gelbėjo. Be to, buvome išsaugoję visus bendrus dokumentus, buvome atsidarę ir bendrą banko sąskaitą. Kai pateikiau prašymą ir visus reikiamus dokumentus partnerės vizai gauti, reikėjo įrodyti, kad neturėjau problemų su policija nei Lietuvoje, nei Anglijoje, pasidaryti sveikatos testą, į kurį buvo įtrauktas ir ŽIV testas, ir plaučių nuotrauka dėl tuberkuliozės. Australijos atsakingosioms institucijoms reikėjo parodyti, kad banko sąskaitoje turiu pakankamai pinigų, o Steve‘as turėjo pasirašyti dokumentus, kad bus atsakingas už mane, jei papulčiau į bėdą, ir kad mane išlaikys, jei neturėsiu darbo. Procesas buvo gana ilgas, teko ir į interviu eiti, bet kadangi mes neturėjome ko slėpti ir turėjome visus dokumentus, tai problemų nebuvo. Man buvo labai svarbu gauti tą vizą, nes ji suteikia rezidentės statusą, o tai reiškia, kad neturėsiu problemų ieškodama darbo, o jį gavusi dirbsiu legaliai.

Kaip manote, kodėl Australijoje tokie sudėtingi įstatymai?

Galbūt Australijos valdžia sėmėsi patirties iš kitų šalių… Jie nenori įsileisti per daug žmonių, visur pirmenybę teikia australams. Žiūrėkit, kas atsitiko Anglijoje… Ten jau visų pasaulio šalių gyventojų esama, mišri tarptautinė šalis pasidarė.

Tai Sidnėjuje emigrantų nedaug?

Jų yra… Ir gana nemažai. Daugiausia į Australijos miestus atkeliauja žmonių iš Azijos šalių, bet atvykti čia nepigu, o pragyventi neturint darbo būtų labai sunku. Tiesa, čia labai daug Azijos jaunimo atvyksta studijuoti. Tai jiems artimiausia turtinga šalis. Daug šeimų Azijoje turi tik vieną vaiką, kuriam viską atiduoda ir išsiunčia mokytis, kad jis turėtų geresnę ateitį. Taip pat labai prieštaringos nuomonės yra dėl nelegalių imigrantų, vadinamų valtelininkais, kurie nelegaliai atvyksta didelėmis valtimis. Jie moka daug pinigų, kad juos atplukdytų; dažnai valtyje būna daug daugiau žmonių, pavyzdžiui, penkiasdešimt, nors turėtų būti tik pusė, nei leidžia valties saugumo instrukcijos…

Ir tie laiveliais atplukdomi žmonės pasiryžę net savo gyvybę aukoti, kad tik galėtų atvykti į Australiją?

Taip. Kai kurie tų žmonių tiesiog bėga iš kraštų, kuriuose siaučia karas ar juos persekioja. Bėga ir tie, kurių gyvenimo sąlygos yra nepakenčiamos. Tie žmonės niekaip negautų vizos, todėl jie rizikuoja ir moka tūkstančius dolerių bei bando vandenynu pasiekti šalį. Kol kas įstatymai dėl šios problemos vis keičiami, bet ji išlieka. Blogiausia, kad tie laivai nepritaikyti plaukti tokiais vandenimis, todėl dažnai žmones ištinka nelaimės. Buvo nemažai ir nuskendusių laivų… O maždaug prieš metus laivas dužo ant akmenų ir daug žmonių nuskendo jau pasiekę Australiją. Plaukė šeimos… Ir buvo baugu žiūrėti kaip vietiniai gyventojai bando traukti tuos žmones iš vandens, bet nesėkmingai. Patys gelbėtojai rizikavo savo gyvybe. Nors norima sugriežtinti įstatymus, bet, nemanau, kad tuos žmones tai sustabdys, nes visi nori geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms.

Ar tokie atvejai vis tiek nesuminkština įstatymus leidžiančių australų širdžių? Kokie likimai laukia tų, kurie saugiai pasiekia krantą?

Daug kas piktinasi, kad tie žmonės nusikaltėliai, nelegalai, kad jie neturi teisės čia gyventi, kad turi grįžti į savo šalį. Žmonės, pasiekę Australiją, yra apgyvendinami sulaikymo centruose ir gali ten praleisti net kelerius metus. Kai kurie būna parskraidinami atgal į savo šalis, kiti po kelerių metų gauna vizas, tačiau nedaugelis, nes jie dažnai neturi net gimimo liudijimų, neįmanoma patikrinti jų praeities. Kai kurie iš jų tikrai gali būti nusikaltėliai, bėgantys nuo teisingumo. Daugelis australų norėtų, kad Australija sugriežtintų įstatymus, bet pradėtų daugiau aukoti šalims, kurioms reikia pagalbos. Jie mano, jei gerins vargingų šalių situaciją, tarkim, Somalio, kartu gerins žmonių gyvenimą ir mažiau žmonių norės iš ten bėgti. Man visada gaila tų žmonių… Kai pagalvoji, ką kiekvienam iš jų teko išgyventi, jautiesi kaltas kaip žmogus, kad turi viską, o dar skundiesi.

Na, gal jau pakaks šių skausmingų istorijų… Geriau papasakokite, kaip sekėsi įsikurti Australijoje, kaip sutariate su vyro tėvais?

Atvykę į Australiją apsigyvenome pas Steve‘o tėvus. Iš pradžių jaučiausi keistai, bet vėliau pripratau. Tapau jų šeimos dalimi – niekas nebūtų pasakęs, kad esu atvykėlė ir svetima. Puikiai sutariame su Steve‘o mama, visi kartu juokaujame, linksmai traukiame vieni kitus per dantį, keliaujame pietauti ir gerti kavos. Steve‘o tėtis mane ypač lepina, stengiasi pildyti visus įgeidžius… ir kuo skubiau.

O kaip judviem sekasi tvarkyti bendrą biudžetą?

Steve‘as pagal specialybę yra santechnikas. Juo dirbo ir Anglijoje, todėl jo patirtis didesnė ir įvairesnė nei kitų. Tetruko porą savaičių jam rasti darbą. Čia labai populiaru būti statybininku, santechniku, staliumi, elektriku, nes jų visada reikia. Steve‘ui labai patinka jo darbas; šiais metais gavo licenciją dirbti savarankiškai, bet nuosavo verslo turėti jis nenori. Pasak jo, jau geriau mažiau pinigų uždirbti, bet geriau gyventi be streso ir milžiniškos atsakomybės. Laisvalaikiu Steve‘as mėgsta skrosti bangas banglente, ją padovanojau gavusi pirmą savo algą. Australijoje labai geras oras, nuolat šviečia saulė, todėl žmonės stengiasi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Pasak Steve‘o, Lietuvoje žmonės rimti ir susikaustę, kadangi mažai saulės. Ir aš iš dalies su tuo sutinku… Aš manau, kad lietuviai mažai šypsosi ir dėl   sunkių gyvenimo sąlygų.

Jeigu dėl klimato žmonės Australijoje laimingesni, tai gal ir pažintis lengviau užmezga?

Kai dirbi, atrodo, kad jei nedirbčiau, galėčiau šimtus skirtingų veiklų praktikuoti… O aš du mėnesius neturėjau darbo, todėl ėjau sportuoti, važinėjau dviračiu, bet, žinoma, pabodo. Kai nedirbi, tada ir veikti nieko nesinori… Draugų tuo metu neturėjau. Atsirado tik viena mergina, Nicole, kuri pasiūlė apsikeisti telefono numeriais ir pati pakvietė mane išgerti puodelį kavos bei pasivaikščioti. Ir mes su ja susidraugavome. Galvojau, kad rasiu draugų, kai pradėsiu dirbti.

Smalsu, kaip Jums sekėsi rasti darbą… Gal pagaliau įsidarbinote pagal specialybę?

Pradėjau aktyviai ieškoti darbo, susijusio su mano specialybe, iškart po atvažiavimo. Deja, buvo sunku. Pažinčių neturėjau, didelės patirties taip pat. Pinigų užteko, nes Steve‘o atlyginimas yra nemažas, o ir mes pas jo tėvus gyvenome, tai nuomai pinigų nereikėjo leisti… Vieną dieną pasisekė gauti kvietimą į pokalbį. Maniau, kad jie suklydo, nes darbas buvo panašus į inžinierės. Kompanija dirbo su mikrolustais, skirtais spausdintuvams, ir išradinėjo naujovišką spausdintuvą. Aš nieko nenutuokiu apie fiziką, programavimą ir elektros inžineriją… Darbą gavau, bet neiškenčiau nepasidomėjusi kodėl. Mano vadovas atsakė, kad jie norėjo įdarbinti specialistą, turintį biologijos pagrindus ir galėsiantį dirbti su vienu projektu. Taip ir prasidėjo mano darbo karjera Sidnėjuje. Darbas buvo už pusantros valandos kelio, bet ten daug kas taip keliaudavo į darbą. Deja, merginų darbe nedaug tebuvo… Be manęs – trys ir 2 iš jų už mane daug vyresnės. Beveik visi darbuotojai buvo vyrai. Visa laimė, kad daugelis jų jauni, net mano vadovas tik šešeriais metais už mane vyresnis buvo. Tris mėnesius ten labai nedrąsi buvau, o paskui prie jų labai pripratau, eidavome penktadienį po darbo alaus išgerti. Mano bendradarbiai buvo užkietėję alpinistai. Tame darbe kalnai buvo tikra liga! Įkalbino jie ir mane pabandyti alpinizmą. Nuėjau su jais į klubą, kur patalpoje sienomis laipioja, ir labai patiko. Steve‘as anksčiau irgi yra tai bandęs, todėl po to karto kartu pradėjom kartais „sienom laipioti“. Buvome su bendradarbiais nuvykę ir į Mėlynuosius kalnus laipioti. Nuostabu! Taip prie jų visų pripratau, kad labai sunku buvo atsisveikinti, kai gavau naują darbą.

O kodėl palikai šį darbą su tokiu ypatingu ir šauniu kolektyvu?

Pagaliau man nusišypsojo laimė tapti tikra mokslininke! Mano naujasis vadovas Gregas yra labai įdomus žmogus: jaunas, bet jau daug pasiekęs, neatrodo kaip laboratorijai vadovauti galintis mokslininkas, nes vaikšto su šlepetėmis, juodais, kandžių pragraužtais sportiniais marškinėliais ir… keikiasi. Jis man pasiūlė studijuoti doktorantūroje pas jį dar per pirmąjį pokalbį. Tiksliau, paklausė ar mane tai domintų. Atsakiau, kad taip, nes visada galvojau, kad norėčiau tęsti studijas. Paskaičiusi taisykles tada pamaniau, kad tai padaryti bus labai sunku. Tada Gregas pranešė, kad aš ir dar viena mergina buvome atrinktos dirbti kartu su juo. Jei noriu gauti daktaro laipsnį, pirmiausia teks padirbėti, o tada galėsiu rašyti prašymą ir dėl doktorantūros studijų, ir dėl stipendijos. Džiaugiausi, kad viskas taip susiklostė. Po trijų savaičių nuo darbo pradžios, Gregas pasikvietė mane ir pasakė, kad galiu teikti paraišką studijuoti doktorantūroje ir gauti stipendiją. Be to, jis sutiko būti mano daktaro disertacijos vadovas. Pateikiau paraišką iš karto dviem stipendijoms gauti. Kai pagaliau gavau vieną, paaiškėjo, ką veiksiu ateity. Taigi oficialiai tapau Garvano medicinos mokslų instituto Neurologijos skyriaus doktorantė.

Kokia yra Jūsų mokslinių tyrimų sritis?

Mano dalis doktorantūros studijų laiko skirta Parkinsono ligai tyrinėti naudojant vaisines museles. Visa mūsų laboratorija su jomis dirba. Gerai, kad nereikia eksperimentuoti su triušiais, pelėmis ir žiurkėmis. Man jų būtų labai gaila… Laboratorijoje susipažinau su daugybe įdomių žmonių, tarp jų ir profesorių, ir daktarų. Žmonės, kurie paaukojo pinigų mano stipendijai, yra įspūdingi. Mano mecenatės tėvas mirė nuo Parkinsono ligos. Ta moteris daug kam aukodavo… Ji Indijoje mažo kaimelio mokyklai nupirko suolus, o kažkurioje kitoje šalyje mokykloje įrengė tualetus, nes mergaitės menstruacijų metu ten neidavo į mokyklą, kadangi nebuvo tualetų. Labai jausmingas buvo mano ir jos pažinties vakaras. O vyras, kuris irgi skyrė mano stipendijai pinigų, pats serga Parkinsono liga. Buvo sunku su juo kalbėti, nes negali jo nesigailėti, o kartu nenori parodyti, kad gailiesi. Labai sujaudino mane jų istorijos, nes kiekvieno asmeninė istorija paskatino juos aukoti pinigų ir padėti kitiems žmonėms. Vienu metu vos vos nepravirkau…

O su kuo susijęs antrasis Jūsų projektas?

Kitas projektas susijęs su naujų skausmo receptorių paieškomis. Daugelis žmonių po chemoterapijos, nugaros traumos, sergantys diabetu ar kitomis ligomis yra jautresni nei kiti žmonės. Daugelis jų jaučia skausmą nuo tų dalykų, kurie yra neskausmingi sveikiems žmonėms. Kartais tas pats jautrumas yra įgimtas, o ne sukeltas kokios nors ligos. Tokie žmonės jaučia skausmą kai rengiasi ar net papūtus vėjui.

O kuo čia dėtos vaisinės musytės?

Vaisinės musytės (Drosophila melanogaster) naudojamos Alzheimerio ligai, diabetui, vėžiui ir t. t. tirti, kadangi jos, kaip ir žmonės bei kai kurie kiti žinduoliai, jaučia skausmą. Deja, mano darbas yra įvairiais būdais sukelti joms skausmą ir rasti genus, kurie daro įtaką skausmui – jį mažina ar didina. Galutinis tiek šito, tiek ir Parkinsono projekto tikslas yra rasti naujus genus, kad būtų galima kurti naujus vaistus. O naujų vaistų reikia, nes dabartiniai vaistai, vartojami nuo skausmo, sukelia daug šalutinių efektų ir prie jų priprantama arba jie pamažu tampa neveiksmingi. Deja, dabartiniai vaistai nuo Parkinsono ligos jos neišgydo. Jie tik palengvina ligos simptomus ir šiek tiek ją pristabdo…

Prisiimate didelį iššūkį nenuvilti šių žmonių…

Jau žinau, kad bus labai sunku ir kainuos daug nervų… O ir laiką eksperimentams bus sudėtinga suderinti… Gerai, kad man patinka tai, ką darau!

Visai neseniai Giedrė viešėjo Lietuvoje. Čia jiedu su Steve‘u susituokė per šv. Kalėdas. Ši jaudinanti ir graži ne tik meilės, bet ir savo siekių istorija tegul būna tik dar vienas įrodymas, kad visada reikia klausyti savo širdies ir eiti pirmyn nesibijant, kad nepasiseks… Tikėkimės, kad Giedrei pavyks įgyvendinti siekius, atrasti naujus genus ir sukurti vaistus. Net neabejojame, kad po kelerių metų mes galėsime didžiuotis dar viena mokslininke, garsinančia Lietuvą!

SEO paslaugų profesionalai