Nesėkmės baimė – kieno gi ji neaplanko? Netgi tuos, kuriuos laikome pačiais sėkmingiausiais. Su psichologe, sporto psichologijos konsultante Lina Vaisetaite iš visų pusių kaip Rubiko kubą vartome šį reiškinį, dėl kurio kartais lieka neįgyvendintos geriausios idėjos, kuris atneša abejonę ir verčia sustoti pusiaukelėje. Tai kaipgi pažaboti tą kaustančią nesėkmės baimę?
Nors nesėkmės baimė lanko daugelyje gyvenimo sričių, tačiau viena tokių vietų, kur ji iškyla visu gražumu ir nori nenori tenka su ja dorotis, – sportas. Todėl neatsitiktinai šia tema kalbiname sporto psichologijos konsultantę, psichologę Liną Vaisetaitę, savo darbe ne kartą turėjusią padėti įveikti vieną stipriausių priešų – nesėkmės baimę. Pašnekovė mielai sutiko pasidalinti, ką daryti, kad nesėkmės baimė netrukdytų siekti savo tikslų.
Laimėtojų kultūra
„Nesėkmės tikriausiai bijome visi“, – konstatuoja psichologė L. Vaisetaitė. Ji pastebi, kad šių dienų kultūroje nesėkmė įgijo dar platesnę prasmę nei anksčiau, nes visi labai vertina ir pavyzdžiu laiko sėkmingus asmenis. „Susidaro įspūdis, kad sėkmė labai svarbu. Matome laiminčius žmones, socialiniuose tinkluose vaizduojančius savo tobulą gyvenimą. Atrodo, kad jei negali pasigirti panašiais dalykais, esi nevisavertis“, – sako L. Vaisetaitė ir perspėja: išoriškai deklaruojami vaizdai niekaip neleidžia žinoti, ar iš tiesų tie žmonės jaučiasi laimingi ir sėkmingi.
Kas yra sėkmė?
„Kiekvienam tas matas, kas yra sėkmė, skirtingas, todėl tai reikia pasverti asmeniškai. Ko aš pats iš savo gyvenimo noriu? Kokios mano vertybės? Kokios sritys yra svarbios? Kokiu noriu būti žmogumi?“ – klausimus, kuriuos turėtume sau užduoti, vardijo L. Vaisetaitė.
„Svarbu, ar aš tiesiog noriu turėti šeimą, tarsi varnelę pasidėti, ar siekiu kokybiško santykio? Jei tai darbas, koks noriu būti darbuotojas, vadovas, kokiu mane turėtų laikyti kolegos, klientai? Atsirinkę savo vertybes galime vėl grįžti į kasdienybę ir paklausti savęs, ar atspindime tai, ką sau įsivardijome“, – pataria psichologė.
„Vienas klientas pasakojo apie pažįstamą, kuris tipiškas socialinių medijų sėkmingo žmogaus pavyzdys – daug pasiekęs karjeroje, turi pinigų, moterų, daiktų, visu tuo garsiai džiaugiasi ir didžiuojasi. Vis dėlto iš pradžių jam konkurenciją jautęs klientas galiausiai išsigrynino, kad jo vertybės visiškai kitos. Nuomonės formuotojai sėkmę darbe mato per populiarumą, pasiektus materialinius dalykus, bet mes negalime matyti, kas išties svarbu tiems žmonėms“, – pasakojo pašnekovė.
Lūkesčiai ir nesėkmė
„Nesėkmė ir lūkesčiai labai tiesiogiai susiję. Kai jie neišsipildo, laikome, kad mus ištiko nesėkmė, kurios ir bijojome“, – sako L. Vaisetaitė.
Mes galime kelti sau lūkestį daugelyje sričių – profesionalumas darbe, sugebėjimas uždirbti pinigus, atliktos pareigos šeimoje, nepriekaištinga išvaizda, gera sveikata, aplinkinių pagarba, jaunimui – įsitvirtinimas sociume, mokslai, karjera…
„Sėkmė visur ir visada – visuomenės formuojamas iššūkis. Reikia sąmoningumo suvokti, kad visur ir visada geriausias nebūsi ir galiausiai vis tiek atsiras geresnių. Svarbiausia pačiam daryti, kiek gali, kiek išeina, kiek nori. Bet jei neišsigryninsime, ko norime, ir eisime automatu tik žiūrėdami į kitus – lūkesčius sau užsikelsime labai aukštus“, – perspėja L. Vaisetaitė. Negana to, įgyvendinę šiuos automatinius lūkesčius, nebūtinai pasijusime tikrai laimingi ar sėkmingi.
Reikia patarėjo
Tačiau psichologė pabrėžia, kad einant tikslo link nesėkmė ne tik neišvengiama, bet labai svarbi gyvenimo dalis. „Nes ji leidžia mokytis iš klaidų ir eiti į priekį“, – pažymi pašnekovė.
„Tad jei nesėkmės kartojasi panašiose situacijose, verta pažvelgti, kas ne taip. Kartais mes netinkamai įsivardijame nesėkmių priežastis ir dėl to kartojame klaidas, – atkreipia dėmesį L. Vaisetaitė ir pataria padaryti nesėkmių reviziją. – Gal galvoju, kad suklydau vienur, bet iš tiesų priežastis yra kita. Gal ne žinių trūksta, gal pristatymo metodas netinkamas. Gal ne dėl jaudulio netinkamai pasirodau, gal technikos trūksta. O gal, priešingai, tobulinu techniką, bet nemoku valdyti jaudulio…“ – vardijo pavyzdžius pašnekovė.
Ji teigia, kad kartais pačiam sudėtinga pastebėti tas priežastis ir tada labai praverčia žmogus iš šalies. „Puikus pavyzdys būtų sportas, kur yra treneriai. Sporto psichologijoje pastebima, kad, nesant trenerio ar gero santykio su juo, nesėkmės baimė didesnė. Kito žmogaus buvimas šalia suteikia pasitikėjimo. Tai ir padrąsinimas, ir antros akys, kurios pasakys, kas nepavyko“, – sakė L. Vaisetaitė.
„Siūlau nebijoti susirasti žmonių, iš kurių galėtumėte priimti grįžtamąjį ryšį. O taip yra ne su kiekvienu. Nes bijome ne tik to, kad nepasiseks, – gal net labiau bijome to, kad kiti pamatys, jog mums nesiseka. Dėl to grįžtamojo ryšio, ypač nelabai malonaus, žmonės vengia“, – konstatavo L. Vaisetaitė.
Jaudulys pakerta kojas
O kaip dėl jaudulio, kurį labai sunku kontroliuoti? Ar nuolat dalyvaujantys varžybose sportininkai to išmoksta? „Jaudulį kažkiek suvaldyti įmanoma, bet labai mažai, trumpai ir tam reikia labai daug pastangų. Todėl dabartinė sporto psichologija orientuota į jaudulio priėmimą, o ne bandymą jo išvengti“, – pabrėžė L. Vaisetaitė.
„Jaudulio barjerai yra skirtingi. Vienam varžybos, kur jis jaudinsis, yra olimpinės, kitam tarpmiestinės. Tačiau jeigu dalyvauji sau pačiam aukšto lygio renginyje – jaudinsiesi. Kaipgi įmanoma nesijaudinti, jei nežinai, pavyks ar nepavyks tai, kas tau itin svarbu?“ – kalbėjo L. Vaisetaitė.
Ji teigia, kad mokėti jaudintis, tai visų pirma – priimti faktą, kad jaudulys bus, ir stengtis to per daug nesureikšminti.
Antra – užsiimti veikla. „Dauguma iš mūsų turime patirties, kad kai jaudinomės, bet nekreipėme į tai labai daug dėmesio, jaudulys mažėjo. Neretai sportininkai pasakoja, kad jaudulys trunka iki išbėgant į aikštelę, o po to kažkur ištirpsta. Jei mes tik stebime jaudulį ir bandome nusiraminti, visi energijos resursai keliauja nusiraminimui, bet to vis tiek padaryti nepavyksta. Tad geriau energiją skirti veiklai“, – pataria L. Vaisetaitė.
„Jaudulys – lyg nepatinkanti daina, kurią leidžia per radiją – galiu ją girdėti, bet neklausyti, tegul būna fone, o mano dėmesys lai būna kitur“, – pateikia pavyzdį pašnekovė ir teigia, kad geras ir blogas emocijas sieja bendras bruožas – trumpalaikiškumas. Jos ateina ir išeina.
Dar viena paslaptis
Psichologė pažymi, kad siekiant tikslų ir įveikiant nesėkmės baimę kartais kelią pastoja netinkama motyvacija.
„Skatinu atrasti tas vertybes, kurios susijusios ne tiek su pasiekimais, rezultatu, o su tuo, koks noriu būti, kas man svarbu. Tai daug svarbiau nei pasiekimai, įvertinimai, kurie kartais tikrai nuo mūsų nepriklauso, nulemiami aplinkybių, kurių negalime sukontroliuoti. Kartais ne visai sąžiningas teisėjų sprendimas, kartais tiesiog kiti geresni… Daug svarbiau, kad noriu būti besistengiančiu, tobulėjančiu žmogumi. Tai galime bandyti įgyvendinti nepriklausomai nuo aplinkybių, kovoti iki galo, net jei nesiseka, ieškoti, ką pakeisti, ką daryti kitaip, nors gal reikės daugiau laiko, kitokių veiksmų“, – kalbėjo L. Vaisetaitė.
Imtis veiksmo
Iš baimės neretai imamės dar vieno veiksmo – atidėliojimo. „Kai atidedame, pajaučiame momentinį palengvėjimą, pagerėja, dingsta tas sunkumo jausmas, kad reikės įdėti pastangų. Pavyzdžiui, baiminamasi skambinti užsiregistruoti į polikliniką. Nusprendžiame šį veiksmą atidėti rytojui. Atrodo, uch, kaip palengvėjo…“ – pastebi L. Vaisetaitė.
„Bet, pasirinkę trumpalaikį palengvėjimą, mes gauname ilgalaikį nepasitenkinimą. Pratęsiame nemalonumo pojūtį, nes vis tiek tas darbas niekur nepabėgs, reikės jį atlikti vėliau, o bus likę dar mažiau laiko. Užtęsiam ir turime nepasitenkinimą savimi ir situacija apskritai“, – konstatuoja psichologė.
„Tad, apibendrindama visas mintis, tiesiog patariu įsivardinti sau, kokiu noriu būti žmogumi, pasirinkti protingus, mažiau nuo aplinkybių priklausomus tikslus, tai, kas pačiam svarbu. Galiausiai, pasiruošiu patirti momentinį jaudulį, kuris dingsta įsitraukus į veiklą, nes sunkiausia yra pradėti. Tačiau tas trumpas nemalonumas atveda į ilgalaikį pasitenkinimą. Net jei ir pasiektas rezultatas nėra tobulas, jaučiame pasitenkinimą padarę, kas nuo mūsų priklauso, ir galime judėti tolyn. O po tokių nedidelių pergalių tai kaskart vis lengviau“, – užbaigė L. Vaisetaitė.