Birželio 23 dienos popietę Rogalando (Norvegija) lietuviai Klepės miestelio parke, Kleppelunden, rinkosi švęsti Rasų.
Oras pasitaikė nuostabiai geras, kai kurie dalyviai juokavo, kad Rogalando bendrija turės brangiai susimokėti už tokį užsakymą. Pradžioje užkūrėme grilių ir, deja, tai buvo vienintelė liepsna šį vakarą, nes vietovės taisyklės draudžia kurti laužus. Bet pasitenkinom ir tuo, ką galim ir turim.
Kol vieni čirškino kepsnius ir dešreles, kiti pasitiesę pledus mėgavosi saulutės spinduliais, vaišinosi atsineštomis gėrybėmis, smagiai bendravo su pažįstamais.
Pasistiprinus ir numalšinus alkį, prasidėjo Rasų programa. Žiniuonė Modesta Zigmantaitė pristatė burtų galios poveikį, lietuvių liaudies šokių kolektyvo „Jorė“ vadovė Kristina Ivickaitė – šokių programą, Gitana Gudauskaitė papasakojo apie žolynus ir paparčio žiedo prasmę. Visų susirinkusių akivaizdoje buvo įteikta padėka už aktyvų dalyvavimą lietuvių bendrijos veikloje.
Kai programa buvo pristatyta, šventės dalyviai ėjo pro Rasos vartus, padabintus ąžuolo lapais, plovė rankas, o kas ir veidą, švarūs kūnu ir dvasia žengė į protėvių pasaulį. Tame pasaulyje priskynė puokštę iš devynių žolių ir ėjo burtis pas žiniuonę. Moterys pynė vainikus, o kai vainikai buvo nupinti, vyko gražiausių vainikų varžytuvės. Tarptautinė komisija, sudaryta iš keturių asmenų, stebėjo lauko podiumu žengiančias merginas ir pasitarusi išrinko tris laimėtojas. Pirmąją vietą laimėjo mažiausioji konkurso dalyvė.
Atlikus šį svarbų pasirodymą su vainikais, buvo ne taip gaila su jais atsisveikinti, todėl merginos patraukė prie artimiausio medžio. Galit tikėti, galit ne, bet, kaip ir dera šią paslaptingą naktį, medis pasirodė esąs stebuklingas. Žiniuonė dievagojosi, kad savo kerų niekur nesiuntė. Visos netekėjusios mergelės savo vainikus užmetė ant medžio ir visos pirmu kartu. Tokios sėkmės išsigandusios, ištekėjusios nesiryžo mesti, nes savo santykiais šeimoje patenkintos. O dėl jaunėlių bendrijai teks sukti galvą, kaip tiek tuoktuvių vienu metu pakelti.
„Jorės“ šokėjai sutrenkė tris lietuvių liaudies šokius. Kaskart kvietė žiūrovus šokti kartu. Malūnėlis gana lengvai įsibėgėjo.
„Oktavos“ choristai atsisakė koncertuoti, mat šiandien jie norėjo matyti visus kartu dainuojant, todėl savo pozicijas paliko ir žengė artyn susirinkusių. Išgirdom ir eilėraštį, sukurtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo proga.
Išmušė valanda ir paparčio žiedui. Jį surado Aušrinė Liubertaitė. Ir vėl tie burtai išlindo – ji jau antrus metus iš eilės paparčio žiedą randa. Ir svarstyk nesvarstęs, ar čia sutapimas, ar paparčio paslaptinga laimės magija veikia.
Nepamiršti liko ir Jonas su Janina. Tarp švenčiančiųjų atradom ir juos. Abiem uždėjom ąžuolo lapų vainikus.
Žmonėms taip patiko burtis, kad ir po šių programos dalių eilė nesibaigė, o žynė buvo tokia atkakli, kad praėjus net tiek laiko nesinaudojo atsineštu smėlio laikrodžiu ir netrumpino savo išmintingų užkalbėjimų. Tada Raimundas Gudaitis paėmė gitarą į rankas ir juokino, ir virkdė dainų žodžiais ir melodijomis.
Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Rolando Lenkimo, Viktorijos Jagminienės, Gitanos G.