Senovėje lietuviai lapkričio 10 arba 12 dieną švęsdavo Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Tikra tiesa, kad geriausia, kai viskas vyksta savu laiku: džiaugiamasi, kai žiema neužsibūna per ilgai, tačiau kai jai jau laikas – ji būna laukiama. Žiemos anksčiau ypač laukdavo piemenys, mat jiems atėjusi balta žiema reiškė atostogas. O juk jų laukia visi…
Kam aktuali žiema?
Piemenėliai laukdavo sniego – ir dėl džiuginančio baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos. Ko tik jie neprisigalvodavo, kad tik žiema greičiau ateitų: surengdavo apeiginį balto ožio „aukojimą“, arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį stipriausią, balčiausią beržą; apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne raguotą ožį; ožka – tai žiema, ožys – pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausias piemuo ant jos jodavo raitas. Paskui visi šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavo vieni kitus, taukšėdavo šermukšninėmis, kadaginėmis lazdomis, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas. O štai ožiai būdavo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Buvo tikima, jog jeigu daug dėmesio ir garbės tą dieną skirsi ožiui, gal jo užsispyrimas išgaruos ir žiema greičiau ateis, manydama, kad ir ją taip garbins, kaip ožį. Piemenys juokaudavo, kad žiema užsispyrusi kaip ožka – visada turi jos laukti ir prašyti, kad greičiau ateitų, o kai ateina, tai jau neišprašysi pavasariui vietą užleisti.
Ypatinga kiaušinienė
Šią dieną piemenys ne tik puošdavo ožius, žaisdavo žaidimus, bet ir lauke ant laužo paskutinį kartą kepdavo savo mėgstamiausią skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Pakepinta ant sviesto su visokiomis rudeninėmis sodo gėrybėmis – tokia kiaušinienė būdavo tikras delikatesas. O tiesa ir tai, kad lauke ant laužo keptas maistas – dvigubai skanesnis už gamintąjį namie. Taip pasilinksminę ir pasisotinę piemenys eidavo ilsėtis ir tikėdavosi, kad gal jau jų dienos, leidžiamos ganyklose su gyvuliais, paskutinės.
Padėka derliaus dievams
Ši šventė būdavo svarbi ne tik piemenims, bet ir ūkininkams. Ožio diena būdavo savotiškos įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Svarbiausia buvo su visais atsiskaityti: su kalviu, kerdžiumi, malūnininku ir kt. Būdavo išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai.
Žemaitijoje kiekvienuose namuose tą dieną valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas pradžioje persišviečia, yra grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi, žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; o jei ir gale kaulas persišviečia, tada reikia tikėtis, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.
Šv. Martynas – likimo ir orų pranašas
Kaip ir visos lietuviškos šventės, taip ir Ožio diena turi krikščionišką atitikmenį. Šią dieną dar švenčiama ir šventojo Martyno – IV a. Italijoje gyvenusio vyskupo, pasižymėjusio gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa, diena. Paveiksluose vaizduojama, kaip jis, dar būdamas kareivis, nusivilkęs savo apsiaustą atiduoda jį elgetai. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatorių Martyną Liuterį.
Panašios tradicijos
Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių mokėjimo terminas. Taigi tai labai susiję su tuo, kad Ožio dieną ūkininkai stengdavosi visiems sumokėti skolas. Pavyzdžiui, XVI a. Lietuvoje smuklininkai per šv. Martyno dieną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai smuklės laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyno dieną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių, samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje. Ten tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, jis trukdavo visą mėnesį. Matyt, šiuo laikotarpiu gyvuliai būdavo skerdžiami ir kitur, nes, sakykime, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių proga.
Įvairūs orų spėjimai
Seniau kaimo žmonės pagal šv. Martyno dienos orus spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio.“ Manyta, kad jeigu lapkričio 11 d. giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, šv. Martyno dienos išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.
Panašu, kad šiemet mūsų laukia graži žiema, o jeigu tikėtume šv. Martyno pranašystėmis – ji turėtų būti ilga, šalta ir tikrai žiemiška, mat lapkričio 12 diena Lietuvoje labiau priminė pavasarį ir džiugino šiltais orais bei saulės spinduliais. Belieka tikėtis, kad šv. Martynas pasigailės mūsų ir neatsiųs labai šaltos žiemos…
Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė