Mykolės Ganusauskaitės, meno gerbėjams žinomos Mykolé vardu, tapybos darbai prikausto dėmesį, stebina, džiugina ir kelia smalsumą sužinoti šios kūrėjos gyvenimo istoriją, jos kelią iki savito stiliaus, kūrybos filosofiją. O papasakoti ir parodyti ji tikrai turi ką. Menininkė džiaugiasi, kad turėjo progą kaip kūrėja augti Paryžiuje, gyvame istorijų muziejuje po atviru dangumi, būti nešama idėjų lavinos ir suprasti, ką reiškia studijos, paremtos laisvu pasirinkimu. Tačiau dar labiau jos širdis dainuoja Lietuvoje, į kurią po beveik dešimtmečio Mykolė sugrįžo dalytis išskirtiniu menu, idėjomis ir įkvėpimu.
Traukė ir tapyba, ir žirgų sportas
M. Ganusauskaitė į meno mokyklą pateko anksti – jau penktoje klasėje mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, po metų su šeima persikėlė į Vilnių ir mokslus tęsė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Besimokant Vilniuje į jos gyvenimą įžengė žirgai. Tiek pat laiko skirdavo jodinėjimui, kiek ir dailei. Galvojo apie darbą su žirgais. Tuo metu nežinojo, katras kelias ją traukia labiau. Dvejonės išsisklaidė įstojus į Paryžiaus dailės akademiją. „Dabar mintis apie darbą su žirgais yra nuėjusi į antrą planą. Mano prioritetas yra tapyba, ir dvejonių šiuo metu neturiu. Jaučiu, kad čia esu išskirtinė. Tik būdamas toks savo sričiai gali daug duoti“, – sako pašnekovė.
Pakerėjo Paryžius
Mokydamasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, Mykolė vis pasvajodavo apie studijas svetur. Svarstė apie Angliją, Prancūziją, nes mokėsi anglų, prancūzų kalbas. Bebaigiant mokslus, tėvai atsidarė autorinę keramikos galeriją „Interios“ Paryžiuje, ant Monmartro kalvos. (Galerija iki šiol gyvuoja, žavi vietinius ir atvykstančius, garsina Lietuvą.) Atsirado vieta, norui esant, apsistoti ir dirbti. Tuo pat metu Mykolė į elektroninį paštą gavo velykinį sveikinimą iš kažkada Prancūzijoje krikščioniškoje Taizé bendruomenėje sutiktos prancūzų porelės. Po daugybės metų jie sugalvojo pasveikinti visus ten sutiktus žmones. Sutarė, kad kai Mykolė atvažiuos aplankyti Paryžiaus, susitiks.
Išlaikiusi brandos egzaminus, mergina nuvyko mėnesiui apžiūrėti tėvų galerijos, susipažinti su Paryžiumi ir suprato, kad nori ten būti. „Tas miestas – tikras visa ko katilas, gyvas istorijų muziejus po atviru dangumi – tarsi užbūrė mane. Ir kartais, rodos, tikrai kažkas iš aukščiau padeda. Paryžiuje susitikau su pažįstamu iš Taizé. Jo sesė tuo metu mokėsi paruošiamojoje menų mokykloje. Iš jo sužinojau, kokios tai mokyklos, kam skirtos ir kokių jų yra Paryžiuje. Susisiekiau su viena jų. Grįžusi į Lietuvą paruošiau darbų rinkinį stojamiesiems ir įstojau mokytis į Prép’art privačią paruošiamąją meno mokyklą. Vėliau Paryžiaus dailės akademijoje Beaux-Arts de Paris baigiau magistrantūrą“, – pasakoja pašnekovė.
Nepamirštamos patirtys
Anot Mykolės, per tuos aštuonerius metus būta visko, įvairių periodų. „Pirmi metai nustebino studijų intensyvumu, naujų idėjų lavina ir kūrybiškumo katilu, užvirusiu viduje. Įstojus į akademiją, žavėjo studento ir dėstytojo santykis, paremtas laisve, abipusiu pasirinkimu, pagarba. Akademija funkcionuoja principu „studentas pasirenka dėstytoją, o dėstytojas – studentą“. Nuostabi ir visiškai kitokia nei mūsiškė akademijos veikimo sistema: visus penkerius studijų metus studentas pats pasirenka paskaitas ir susidaro jų grafiką. Nelieka nieko privalomo, viskas, ką darai, teikia džiaugsmą. Skendau nuostabiose parodose ir mokslo sūkury. Iš aplinkos jaučiau šilumą ir smalsumą. Lietuvių Paryžiuje nedaug ir tai buvo mano pliusas, žavi išskiriamoji savybė.
Vėl ėmiau jodinėti su žirgais, patekau į varžybų komandą. Jodavome per Bulonės mišką, pro tvenkinius, medžių fone matydavome Eifelį, kitus aplinkinius žymius pastatus. Susipažinau su prancūziška jojimo mokykla, veikiančia kitokiais pagrindais nei Lietuvoje esanti“, – dalijasi prisiminimais.
Besibaigiant bakalauro studijoms, M. Ganusauskaitė susipažino su Jonu Meku ir jo draugais, šios pažintys dovanojo išskirtinės patirties. „Visas tas įdomių žmonių viesulas mane visiškai įtraukė. Tie metai buvo nuostabūs, kupini netikėtų įspūdžių, nuotykių, pažinčių ir kelionių, vedančių iki pat Kanų kino festivalio, – pasakoja pašnekovė. – Kai pradėjau studijuoti magistrantūrą, geras Jono Meko draugas Pipas Chodorovas, dirbantis eksperimentinio kino ir jo viešinimo srityje, priėmė į savo „The Film Gallery“ atlikti stažuotės. Subtitravau visus naujai perleidžiamus Meko filmus. Buvo įdomu taip artimai susipažinti su šio menininko kūryba. Atmintinai žinojau kiekvieną filmo sekundę, nes teko jį ne kartą atsukti, kad tekstas atitiktų garsą ir vaizdą.“
Paryžiuje Mykolė taip pat susipažino su Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga, įsitraukė į jos veiklą.
Gyvendama Paryžiuje M. Ganusauskaitė visą kūrybinį dėmesį buvo sutelkusi į asmeninės saviraiškos paieškas, taip pat padėjo tėvų versle. „Karjera manęs per daug niekad netraukė. Visada vedė noras daryti tai, kas patinka, nesiekiant tikslo, naudos ar pelno. Kol studijavau, dirbau tėvų galerijoje, padėjau šeimos versle. Dalyvavau grupinėse parodose, rengiau personalines parodas Paryžiaus akademijos galerijoje, kurioje studentai eksponuoja savo kūrybą“, – pasakoja menininkė.
Anot Mykolės, gražiausia per tuos Paryžiuje praleistus metus išmokta pamoka – „vertinti save ir bendrauti su kitais kaip su lygiaverčiais, nepaisyti amžiaus skirtumų, šiek tiek (gerąja prasme) paminti savo kuklumą, dažnai vyraujantį tarp lietuvių, džiaugtis tuo, ką veiki ir kas esi, kūrybos procese klausyti savo širdies“.
Visada jautė nostalgiją Lietuvai
Baigusi magistrantūrą menininkė grįžo gyventi į Lietuvą. Tuo metu jai norėjosi pabėgti iš Paryžiaus, kurio žmonių įvairovė ir intensyvumas buvo pradėję erzinti. Svarstė persikelti į Liono miestą arba sugrįžti. „Sugrįžusi pajutau, kaip man gera čia, namuose, ir pasilikau“, – šypsosi.
Mykolė sako visada jautusi nostalgiją Lietuvai ir vis juokaudavusi, kad viena koja yra čia, kita ten, net šiek tiek pavydėjusi tiems, kas ramiai sau gyveno, naują vietą priėmę kaip namus. „Per kiekvienas atostogas, užuot tyrinėjusi svetimus kraštus, norėdavau grįžti namo. Esu prieraiši, gal dėl to. Gimtinėj mano širdis džiaugiasi. Mūsų sostinė vidury miško, apsupta ežerų, mažutė, gali visur pėsčiomis nueiti, bet joje pilna visko. Prancūzai ne be reikalo sako – elfų kraštas. Ir išties kaip gera būti savoj kultūroj, kur kiekvienas žmogus toks artimas, kur visos problemos tokios savos. Nėra šalies, kur gyvenimas geresnis ar blogesnis būtų, visur yra savų pliusų ir minusų. Tai ir renkiesi, kur tau geriau, artimiau“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Vis dėlto netrukus Mykolei vėl teko kraustytis į svečią šalį. Kopenhagoje lankydama draugę ir dalyvaudama Lietuvių dienų parodoje, ji susipažino su būsimu (dabar buvusiu) savo vyru Valdu. Lietuvoje tuo metu jai buvo gera, todėl išvyko gyventi į Danijos sostinę su sąlyga, kad po kelerių metų grįš abu. Taip ir nutiko.
Kopenhagoje M. Ganusauskaitė turėjo savo tapybos studiją, ten kūrė. Kadangi danų kalbos nemokėjo, periodiškai dirbo tėvų galerijoje Paryžiuje. Nuolatos skraidė, dvi savaites būdavo Danijoje, dvi – Prancūzijoje. Pusę mėnesio dirbdavo, pusę skirdavo vien tik kūrybai.
Šiandien kūrėja be galo džiaugiasi sprendimu sugrįžti į Lietuvą ir sako, kad meno gerbėjų palaikymo nestinga ir gimtojoje šalyje: „Smagu, kad Lietuvoje gali parnešti ir pritaikyti tai, ką išmokai, patyrei užsienyje. Žinoma, pasiilgstu pasaulinio masto parodų, jos viduje užkuria ugnį kūrybai. Bet kartu džiugu matyti, kaip su metais kyla vietinių parodų lygis. Jau ketverius metus gyvenu iš kūrybos, tad palaikymo nestinga. Pagrindiniai mano darbų pirkėjai yra Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys lietuviai, ir tai labai džiugina.“
Architektūriškai sukonstruoti peizažai
M. Ganusauskaitė – šiuolaikinio meno atstovė, išskirtinio braižo dailininkė, savo tapybos objektu pasirinkusi gamtą. Paklausta, kaip formavosi savitas stilius, ji atskleidžia visą istoriją: „Pirmą kartą apie architektūriškai sukonstruotą peizažą pagalvojau dar besimokydama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, eidama per tiltą ties Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Net nufotografavau upę, medžius ir jų atspindį. Bet tai ir liko tik mintis. Kai pradėjau mokytis Paryžiuje, nežinojau, kas mane domina. Rodėsi, kad niekas ar viskas ir niekas vienu metu. Paryžiuje mus išmokė tyrinėti aplinką, ieškoti siužetų bei idėjų. Belankant draugus Lietuvoje, į mano akiratį papuolė Vilniaus dailės akademijos bendrabučio sienos su senais kilimais, kuriuose matyti suplokštintas miškas ir besiganančios stirnos. Paėmiau kamerą ir nufotografavau vieną draugą, sėdintį kilimo fone. Šita nuotrauka ir tapo pirmuoju peizažu. Domino portreto ir peizažo santykis. Tuo pat metu dirbau prie kambario interjerų serijos, tuose darbuose vos kelios linijos sudarė erdvės, distancijos iliuziją. Šie eksperimentai ir buvo ta dalis mano darbų rinkinio, skirto stojamiesiems į Paryžiaus dailės akademiją, kuri patraukė vertinimo komisijos dėmesį.
Įstojus dėstytojas Dominique’as Gauthier’ė patarė pasirinkti vieną siužetą ir jį išvystyti, o tuomet, jei norėsiu, grįžti prie likusių. Gal dėl to, kad mano ženklas Svarstyklės ir kartais sunku pasirinkti, sugalvojau viską suplakti – interjerus, peizažus ir portretus. Galiausiai portretai atkrito, o peizažą pradėjau kurti tarsi uždarą erdvę – su sienomis, lubomis ir grindimis. Iš to ir atsirado manieji peizažai. Išties pagrindinis mano interesas buvo ir išlieka erdvė, o jos išraiškos priemonė – peizažas.“
Didžiulę įtaką jaunajai menininkei turėjo Paryžiuje lankomos parodos, atrasti menininkai: Gerhardas Richteris, Peteris Doigas, Davidas Hockney, Alexas Katzas, Anselmas Kieferis, Julianas Opie. Iš lietuvių – Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Vienas didžiausių Mykolės įkvėpimo šaltinių yra pati gamta. „Ji nuolatos stebina, džiugina ir, rodos, galo nėra. Peizažas nebuvo siužetas, kurį planavau ilgai vystyti, bet taip nutiko, kad iki šiol negaliu sustoti“, – šypsosi.
Lietuvos gamta M. Ganusauskaitės kūrybiniuose tyrinėjimuose atsirado antraisiais studijų metais, jau besigilinant į peizažą ir erdvės temą. „Jaučiau nostalgiją savo šalies gamtai, vaikštant po ją užplūsdavo reminiscencijos – prisiminimai kažko, kas prarasta ir nebesugrįš, kažko, kas primena vaikystę, nerūpestingas vasaras ir buvimą nejaučiant, kad tuoj reikės išskrist. Pirmoji peizažų serija, įkvėpta lietuviškos gamtos, vadinosi „Reminiscencijos – sugrįžtant vėl“. Buvo smagu tyrinėti jausmą, kuris sukyla grįžus į vaikystėje lankytą vietą. Pamatyti, kaip viskas skiriasi nuo prisimenamo vaizdo, jausti, kaip vaiko ir suaugusiojo matymas susikerta, išgyventi to sukeltus jausmus. Vis grįždavau į tas pačias vietas, jas fotografuodavau. Vėliau, parvykusi į Paryžių, per eskizus ir piešinius tyrinėdavau visą medžiagą toliau, o rezultatai nuguldavo drobėse“, – pasakoja pašnekovė.
Paveikslo gimimas – ilgas procesas
Menininkė gamtoje fotografuoja, filmuoja. Tuomet studijoje paišo kompozicinius, spalvinius, grafinius eskizus. O ant drobės nugula viskas: matyto vaizdo prisiminimas, nuotraukos efektas, eskizo paieškos, pats potyris ir kelionė betapant. „Visas tas procesas padeda man atsiplėšti nuo realaus vaizdo ir perleidžiant jį per save sukurti savo pasaulį, – paaiškina. – Tačiau visi pavaizduoti objektai egzistuoja tikrovėje. Nuvykęs į vietą, viską rastum išsidėsčius taip, kaip mano paveiksluose.“
Modeliais tampa tie peizažai, pro kuriuos Mykolė negali praeiti, kurie priverčia sustoti, įsižiūrėti, kurie užburia. „Fotografijose įamžinti vaizdai turi pereiti nelengvą atranką. Tapomas vaizdas turi būti man įdomus visais aspektais: savo turiniu, atmosfera, keistumu, ypatingumu, kompoziciškai, erdviškai, grafiškai, ritmiškai ir spalviškai. Tam ir skirti eskizai. Tapybos darbo gimimas yra ilgas procesas“, – pasakoja kūrėja.
Mykolė sako neturinti mėgstamiausio metų laiko, jai įdomu stebėti visą gamtos virsmą, patirti visas to virsmo keliamas emocijas, būsenas. „Tai tarsi nuostabus filmas, kuris niekad nesibaigia. Gal dėl to Šiaurės Europos gamta man atrodo unikali. Turime visus keturis sezonus, o dangus – tai nuolatinis judantis kino teatras“, – sako tapytoja.
Vienos iš mėgstamiausių Mykolės vietų, į kurias jai malonu sugrįžti, – Rumšiškių parkas, Pažaislis, Aukštaitijos nacionalinis parkas, Neries regioninis parkas, Kalnų parkas.
„Lietuva galėtų tapti gatvės meno sostine“
M. Ganusauskaitė tapo ne tik paveikslus, bet ir ant viešųjų erdvių pastatų. Praėjusią vasarą jos piešinys papuošė Ignalinos mokyklos sieną. Kitas peizažas jau kelerius metus puikuojasi Karklės vaikų stovykloje. Mykolė sako, kad vienas iš jos, kaip menininkės, tikslų yra ne tik kurti dėl savęs, bet ir kitiems dovanoti atgalios. Sienų tapyba, kuri puošia viešąsias erdves, yra vienas iš pagrindinių įrankių. „Manau, menas turi uzurpuoti viešąsias erdves, kelti kūrybiškumą, dominti praeivio akį ir kartu jį formuoti. Miestui jis gali pridėti labai daug vertės, prasmės ir gyvumo. Ypač kai mes turime tiek blokinių daugiabučių su tobulomis tuščiomis sienomis tapybai. Mano manymu, Lietuva galėtų tapti gatvės meno sostine“, – teigia pašnekovė.
Nori mokyti meno kitaip
Menininkė veda privačias pamokas paaugliams ir suaugusiesiems. Į ją kreipiasi norintys patobulinti savo gebėjimus ar studijuoti užsienyje. Ateityje ji norėtų sukurti visą mokymo sistemą – pagal prancūzišką meno mokyklos pavyzdį įkurti privačią mokyklėlę ir mokyti meno kitaip.
Mykolė taip pat kartais veda kūrybines dirbtuves vaikams. Anot jos, daugelis suaugusiųjų teigia nemokantys piešti, groti, dainuoti, vaidinti, šokti – tai saviraiškos priemonės, kurios buvo vaikui užblokuotos. „Mano tikslas – atblokuoti ir išlaisvinti vaikus, parodyti, koks beribis pasaulis, kaip viskas lengva, įdomu. Tikiu, kad per edukaciją galima daryti įtaką ateičiai. Dėl to norisi atiduoti dalį savęs edukacijai, ypač vaikams“, – sako Mykolė.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Mykolės Ganusauskaitės asmeninio archyvo
