Vestfoldo lietuvių bendruomenė – Norvegijos pietinėje dalyje gyvenančius lietuvius vienijanti organizacija, šiuo metu vadovaujama trijų puikių moterų – bendruomenės valdybos pirmininkės Kristinos Margevičienės bei kitų valdybos narių Neringos Batavičienės ir Juditos Lekavičienės. Jos kartu su kitais savanoriais atlieka bendruomeninį darbą, už kurį geriausias atlygis būna vaikų ir tėvų šypsenos, geri atsiliepimai apie organizuotas lietuviškas šventes ir vis didėjantis bendrauti norinčių tautiečių būrys. K. Margevičienė, viena iš bendruomenės įkūrėjų Skaistė Vitkė ir lituanistinės mokyklėlės „Gandriukas“ vadovė Živilė Naujalienė papasakojo apie organizacijos ir lituanistinės mokyklėlės veiklą, pačią lietuvių bendruomenę ir lietuvių vaikų ugdymą emigracijos sąlygomis.
Pasiryžo tęsti kitų pradėtą darbą
Vestfoldo lietuvių bendruomenė dar palyginti labai jauna – gyvuoja nuo 2013 m. pradžios. Ją įkūrė šios idėjos iniciatorės Skaistė Viktė ir Nomeda Nagurkaitė, padedamos daug kitų šaunių lietuvių. Vis dėlto, kaip pasakoja dabartinė pirmininkė Kristina, kadangi bendruomenės veikla yra neatlygintina, reikalaujanti daug laisvo laiko, daugumai šių žmonių pasirodė per sunku suderinti ją su kitais savo darbais ar šeimos gyvenimu ir jie nusprendė kol kas pasitraukti. Laimei, jų vieta neliko tuščia ir bendruomenės veikla tęsiama. „2014 m. balandį vyko metinis bendruomenės susitikimas, per jį buvo nuspręsta viską uždaryti, jeigu neatsiras naujas vadovas, – apie tai, kaip tapo bendruomenės pirmininke, pasakoja Kristina. – Kadangi mano vaikas buvo tik pradėjęs lankyti lituanistinę mokyklėlę „Gandriukas“, nenorėjau, kad viskas baigtųsi, todėl ryžausi pasinerti į visiškai man naują sritį. Dabartinės mano kolegės N. Batavičienė ir J. Lekavičienė taip pat sutiko pabandyti. Taip ir prasidėjo mūsų trijų bendruomeninė veikla.“
Jau maždaug metus bendruomenei vadovaujanti moteris džiaugiasi puikia savo komanda ir kitais pagalbininkais: „N. Batavičienė, auginanti 6 metų dukrytę, yra nenustygstanti vietoje, kupina jaunatviškų idėjų bei energijos. J. Lekavičienė – renginių organizatorė, vedėja bei daugybės idėjų autorė. Šios jaunos moterys puikiai sugeba suderinti šeimos gyvenimą su bendruomenine veikla, nuolat šypsotis bei džiaugtis gyvenimu. Taip pat negaliu nepaminėti lituanistinės mokyklėlės mokytojų Živilės Naujalienės bei Andželos Gudaitienės, kurios, nors ir nėra Vestfoldo lietuvių bendruomenės taryboje, tačiau labai daug prisideda prie bendruomeninės veiklos, renginių organizavimo bei mūsų vaikų lavinimo ir turi svarų žodį priimant bet kokius sprendimus.“
Viena iš bendruomenės įkūrėjų S. Vitkė sako iš valdybos turėjusi pasitraukti dėl didelio užimtumo: darbo, studijų, šeimos. Ji prisipažįsta, kad kai nusprendė įkurti bendruomenę, teko susidurti ir su skeptikais, sakančiais: „Kam tau to reikia?“ Tačiau iššūkių nevengianti moteris visiškai nesigaili, kad ryžosi imtis šio darbo, ypač dabar, matydama, kaip puikiai darbuojasi naujoji valdyba.
Nors Kristina, turinti audito ir apskaitos magistro laipsnį, sutikdama vadovauti bendruomenei nėrė į visiškai naują sritį, dabar sako taip pat nė kiek nesigailinti dėl savo sprendimo. „Džiaugiuosi, kad tam pasiryžau, nes per šį laikotarpį susipažinau su daugybe šaunių žmonių – tiek lietuvių, tiek norvegų. Tai man labai padėjo, nes Norvegijoje gyvenu palyginti neilgai, atvykusi čia tikrai nesijaučiau esanti savo vėžėse, − apie gautą asmeninę naudą pasakoja Norvegijoje 2,5 metų su šeima gyvenanti moteris. – Dabar didžioji mano laisvalaikio dalis yra skirta bendruomenės veiklos organizavimui bei planavimui, nes idėjų mes turime be galo daug, o jų įgyvendinimas reikalauja daug laiko. Šaunu, kad su bendruomenės nariais draugaujame šeimomis, todėl dažniausiai darbą deriname su malonumais.“
Moterį tęsti bendruomenės veiklą skatina ne tik kitų lietuvių palaikymas, noras burtis ir bendrauti, bet ir siekis, kad jos pačios ir kitų šeimų atžalos gerai mokėtų lietuvių kalbą, pažintų Lietuvą ir jos tradicijas. Tų pačių tikslų vedama bendruomenę įkurti ryžosi S. Vitkė. Nors moteris Norvegijoje gyvena jau 12 metų ir jos vaikai gimė būtent šioje šalyje, tačiau, jos manymu, jie turi dvi gimtąsias kalbas ir abi jas turėtų mokėti vienodai gerai. Vis dėlto Skaistė pripažįsta, kad tam reikia didelių pastangų.
Vis didesnio lietuvių susidomėjimo sulaukiantys bendruomenės renginiai
Nors tikrųjų narių bendruomenė turi palyginti nedaug (keliasdešimt), tačiau į jos organizuojamas šventes susirenka po kelis šimtus žmonių. Itin daug lietuvių – daugiau nei 150 – sutraukė kalėdinis vakarėlis ir Užgavėnių šventė. Taip pat buvo surengti poros lietuvių atlikėjų – Mios ir Andriaus Mamontovo – koncertai, į juos susirinko netgi daugiau nei 250 žmonių. Tiesa, norinčiųjų dalyvauti kalėdiniame vakarėlyje buvo ir daugiau, tik dėl riboto vietų skaičiaus nuomojamose patalpose teko gana anksti nutraukti registraciją į šį renginį. Svarstoma, kad kitos lietuviškos šventės galėtų vykti didesnėse patalpose.
„Gandriuko“ vadovė, pradinio ugdymo mokytoja Ž. Naujalienė mano, kad tokį lietuvių susidomėjimą Kalėdų švente lietuvių bendruomenėje lėmė ir tai, jog Norvegijos ugdymo įstaigose kalėdiniai renginiai vyksta pernelyg paprastai. „Mums, lietuviams, įprasta, kad vaikai turi ruoštis susitikimui su Kalėdų Seneliu, mokytis eilėraščių ir deklamuoti juos per šventinį renginį. Jie su virpesiu širdyje ir džiugesiu laukia šio susitikimo tarsi stebuklo. Lietuvaičiai bendrauja, šoka, fotografuojasi su Kalėdų Seneliu. Norvegijos ugdymo įstaigose tiek jiems, tiek mamoms, kurios užaugo Kalėdas švęsdamos pagal lietuviškąsias tradicijas, to trūksta“, − pasakoja Ž. Naujalienė.
Toliau kalbant apie šventes, nemažai Vestfoldo lietuvių dėmesio sulaukia ir bendruomenės organizuojama Advento vakaronė, Motinos diena, Velykų šventė; mokyklėlėje „Gandriukas“ šeimų gražiai minimos Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Pernai be galo didelį pasisekimą turėjo Vaikų ir tėvų šventė. Pasak K. Margevičienės, didelė dalis lietuvių yra išsiilgę lietuviškų dainų ir šokių, todėl pageidauja surengti lietuvių atlikėjų pasirodymų. Jau ruošiamasi Joninių šventei, per ją numatoma sulaukti žinomų atlikėjų iš Lietuvos. Pašnekovė pabrėžia, kad bendruomenės organizuojamuose renginiuose kviečiami dalyvauti visi, kurie gyvena Vestfoldo regione.
Bendruomenė rūpinasi ne tik kultūriniu lietuvių laisvalaikiu, bet ir aktualios informacijos teikimu šeimoms. Kaip teigia K. Margevičienė, pastaruoju metu labai aktuali tema – vaikų atiminėjimas Norvegijoje. Todėl tėvams buvo rengiamas susitikimas su advokate Sandra Latotinaite. Į jį susirinko daugiau nei 60 žmonių. Bendruomenė planuoja ir susitikimus su lietuviais, dirbančiais įstaigose „Barnevernet“, „Voksne for Barn“, kurie patartų šeimoms, kaip elgtis, kad „Barnevern“ tarnyba nebūtų tokia bauginanti.
Kiekvienas gali prisidėti
Per visus renginius organizatorėms padeda jų pačių vyrai, mokyklėlę „Gandriukas“ lankančių vaikų tėvai. Pavyzdžiui, mamos, kepančios tortus, švenčių progomis pamalonina svečius savo gamintais skanėstais. Bendruomenės pirmininkė prisiminė ypač malonų atvejį, kai, organizuojant A. Mamontovo koncertą, pirmąkart buvo sulaukta rėmėjo pasiūlymo: „Netikėtai paskambino lietuvis ir pasisiūlė mus paremti, nors įprastai pačios ieškome renginių rėmėjų, o tai tikrai nėra lengva“, − pasakoja Kristina.
Paklausta, kaip kiti lietuviai galėtų prisidėti prie jų veiklos, bendruomenės pirmininkė sako ypač laukianti kuriančių ar muzikinių gebėjimų turinčių lietuvių pasiūlymų: „Mes visada esame atviri visiems, norintiems kitiems lietuviams parodyti savo gebėjimus ir darbus, pavyzdžiui, pačių kurtus papuošalus ar drabužius. Taip pat prekybininkams, kurie prekiauja lietuviškais gaminiais. Be to, labai norėtume, kad atsirastų žmonių, kurie turi muzikinių sugebėjimų ir galėtų pagroti bei padainuoti ar kitaip paįvairinti mūsų šventes.“
Lituanistinė mokyklėlė „Gandriukas“
Mokyklėlės vadovė Ž. Naujalienė ir bendruomenės pirmininkė K. Margevičienė džiaugiasi išaugusiu lietuvių susidomėjimu ne tik jų organizuojamais renginiais, bet ir lituanistine mokyklėle – kiekvieną kartą į užsiėmimus ateina 1−2 nauji vaikai.
Viena iš priežasčių, kodėl tėvai atveda savo vaikus į lituanistinę mokyklėlę ir jos rengiamas šventes, Kristinos teigimu, yra noras, kad jų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos, lietuviškų tradicijų bei papročių, turėtų bent kažkiek Lietuvos istorijos žinių. Kiti, jos manymu, Norvegijoje vis dar jaučiasi svetimi ir ieško žmonių, su kuriais galėtų smagiai pakalbėti ar pasitarti iškilus problemų, jaustųsi savi. Mat kol vaikams vyksta pamokos, tėvai laiką leidžia atskiroje patalpoje, dalijasi informacija ir patirtimi.
Ž. Naujalienė, turinti daugiau nei 10 metų pedagoginio darbo patirtį ir jau maždaug metus vadovaujanti lituanistinei mokyklėlei, tiksliau, kaip ji pati sako, lietuviškiems būreliams, pasakoja, kad vaikai čia mokosi ne tik lietuvių kalbos, bet ir šokių, dainelių, lietuvių liaudies žaidimų. Kitaip tariant, orientuojamasi į etnokultūrinį ugdymą. Šiuo metu pamokas, kurios vyksta kartą per dvi savaites ir trunka maždaug dvi valandas, lanko 2−12 metų vaikai.
Ž. Naujalienė, paprašyta palyginti darbą su mokiniais Lietuvoje ir darbą su „Gandriuko“ mokyklėlę, esančią Sandefjorde, lankančiais vaikais, teigia, kad į „Gandriuko“ pamokas renkasi motyvuoti, norintys kuo daugiau sužinoti apie Lietuvą vaikai. Jie drąsiai klausinėja visko, kas jiems rūpi, po atostogų grįžę iš Lietuvos su džiaugsmu pasakoja savo įspūdžius. Visada labai laukia svečių iš Lietuvos: rašytojų, aktorių, dainininkų. Vaikai jau buvo susitikę su rašytoju Vytautu Račicku, „Teatriuku“ iš Vilniaus, kartu su tėvais dalyvavo Mios ir A. Mamontovo koncerte. Pasak mokytojos, mažiesiems labai norisi girdėti lietuvių kalbą, klausytis lietuviškų dainų. Taigi problemų dėl vaikų motyvacijos mokytis pedagogei beveik nekyla.
Sunkumų kelia tik kalbos problema: augant norvegiškoje aplinkoje, lankant norvegų mokyklas, vaikams trūksta lietuvių kalbos. Pasak mokytojos Ž. Naujalienės, tie, kurie išvyko iš Lietuvos būdami labai maži, ir ypač tie, kurie gimė Norvegijoje, dažnai nežino mums, atrodytų, elementarių lietuviškų žodžių reikšmių. Pavyzdžiui, Lietuvoje atostogas leidžiantiems vaikams tėvai ar seneliai turi aiškinti, ką reiškia tokie žodžiai, kaip „serbentas“, „agrastas“ ar netgi „braškė“, skaitant pasakas lietuvių kalba, lietuvaičiams pasirodo nesuprantami tokie žodžiai, kaip „vyturėlis“ ir pan. Įvardijus tuos dalykus norvegiškai, šie supranta, apie ką kalbama. O vaikai, išvykę iš Lietuvos būdami maždaug 8−10 metų, jau turi gana tvirtus lietuvių šnekamosios kalbos pagrindus, kalbos problemų kyla mažiau.
„Gandriuko“ mokytoja pasakoja, kad kartais per pamokas vaikai bendraudami įsijaučia ir ima maišyti lietuvių ir norvegų kalbas. Tada jiems reikia priminti, kad pamokėlėse kalbama tik lietuviškai.
Pasak mokytojos, vaikai mokyklėlėje ne tik patys geriau susipažįsta su lietuvių kultūra, bet ir perkelia išmoktus dalykus į norvegiškąją aplinką, pavyzdžiui, moko norvegų vaikus lietuviškų žaidimų.
Į Norvegiją atvedė meilė
Tiek S. Vitkė, tiek K. Margevičienė teigia į Norvegiją atvykusios dėl savo vyrų, kurie čia jau kurį laiką dirbo ir gyveno. „Vyras jau kelerius metus dirbo Vestfolde, o gimus sūnui teko spręsti, ką daryti, kad šeima būtų kartu, − pasakoja K. Margevičienė. – Buvome jauni, kupini jaunatviško optimizmo ir noro išbandyti ką nors nauja, todėl pasirinkome Norvegiją. Atvykusi į šią šalį nemokėjau kalbos, todėl teko padirbėti visur, tačiau ilgainiui gavau buhalterės darbą norvegų įmonėje ir bandau toliau mokytis kalbą.“
Į Lietuvą su šeima ji grįžta 3−4 kartus per metus, dažniausiai vasaros atostogų ar švenčių laikotarpiu. Teigia, kad jai visada miela grįžti į gimtąjį Vilnių, matyti, kaip miestas auga, keičiasi, gražėja.
Grįžti į Lietuvą norėtų dažnas, bet…
Paklausta, kokie pokyčiai, jos nuomone, labiau skatintų emigravusius tautiečius grįžti į Lietuva, Kristina atsako: „Kad lietuviai norėtų grįžti į tėvynę, didžiausi pokyčiai turėtų įvykti darbo rinkoje. Dabar dauguma lietuvių Norvegijoje dirba ne pačios aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančius darbus, tačiau jaučiasi gerbiami ir gali visiškai išlaikyti šeimą, atostogauti kelis kartus per metus ir dar susitaupyti. Jie suvokia, kad Lietuvoje dirbdami tokius pačius darbus tikrai negalėtų sau tiek daug leisti.“
Ž. Naujalienės manymu, didžiąją dalį emigrantų Norvegijoje laiko tik finansinės priežastys. „Manau, daugiau žmonių grįžtų, jei Lietuvoje imtų keistis darbdavių požiūris į darbininkus, jei ir darbuotojams būtų leidžiama užsidirbti, jei būtų mažinama biurokratinė našta smulkiajam ir jaunam verslui. „Norvegijoje nėra tokių didelių mokesčių; kol pradedi verslą, tau padeda. Lietuviai čia atidaro savo kirpyklas, masažo kabinetus, valymo firmas, statybų įmones. Nors tą patį galėtų daryti ir Lietuvoje, jei biurokratinė našta būtų mažesnė…“ − mano „Gandriuko“ mokytoja.
Maždaug 2,5 metų šioje šalyje gyvenanti Ž. Naujalienė net neabejoja, kad į Lietuvą vis dėlto grįš. Galimybės grįžti neatmeta ir bendruomenės pirmininkė K. Margevičienė. „Lietuvoje liko mūsų namai, giminės bei draugai. Atvykome čia vedami galimybės užsidirbti bei išbandyti save naujoje aplinkoje, neplanavome čia gyventi visą gyvenimą, tačiau kol kas bėgti irgi neketiname. Mums gera ten, kur esame kartu“, − sako ji.
Nors Kristina pažįsta tik vieną gyventi į Lietuvą iš Norvegijos grįžusią šeimą, tačiau, moters žiniomis, apie grįžimą pagalvoja bene kas antras jos aplinkos žmogus. „Manau, lietuviams labai svarbus ryšys su artimaisiais, Lietuvoje likusiais draugais bei savęs realizavimas. O ne paslaptis, kad daug lietuvių čia dirba ne pačius mėgstamiausius darbus, yra atvažiavę be savo šeimų, todėl čia jaučiasi vieniši ir galbūt nesuprasti, nes norvegų kultūra labai skiriasi nuo lietuvių“, − mintimis dalijasi Vestfoldo lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos Povilo Stanio ir iš Vestfoldo lietuvių bendruomenės archyvo