Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Po devynerių metų Danijoje, Anglijoje ir Azijoje sugrįžo kurti Lietuvai

Po devynerių metų Danijoje, Anglijoje ir Azijoje sugrįžo kurti Lietuvai

„Baigusi mokyklą Lietuvoje, norėjau apsigyventi toliau nuo gerai pažįstamų vietų ir kultūros. Studijavusi Danijoje, patyrinėjusi žolelių mediciną Indonezijoje, įsisukusi į nekilnojamąjį turtą Londone ir apsistojusi karštajame pasaulio centre Pekine, po devynerių metų nusprendžiau grįžti į tėvynę ir čia pritaikyti įgytas patirtis dėl geresnio rytojaus“, – taip trumpai prisistato Tautvilė Daugėlaitė, viena iš rugsėjį devintąjį kartą startavusios profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių. Komunikacijų magistrė savo žinias ir patirtį, sukauptą studijuojant užsienio universitetuose ir bendradarbiaujant su pasaulio žiniasklaida, pritaikys Lietuvos turizmo srityje. 

Tarp Europos ir Azijos

Tautvilė gimė ir augo nedideliame Ignalinos mieste. Vos baigusi mokyklą pakėlė sparnus į platų pasaulį. „Nežinau, ar tai mažo miestelio, ar „-niolikos“ sindromas, bet viskas Lietuvoje tuo metu atrodė labai maža!“ – sako ji. Sprendimui išvykti įtakos turėjo ir tai, kad iš šalyje siūlomų studijų programų nė viena merginos netraukė. Netiko nei gryna filologija, nei verslas, nei menai – norėjosi, kad viskas būtų kartu. Tad išvyko mokytis kinų kalbos ir verslo į Daniją.

Paklausta, iš kur ši drąsa leistis į nežinomybę ir iššūkius (jau vien kinų kalba – tikrų tikriausias iššūkis!), Tautvilė sako, jog vienintelis būdas įveikti baimes – „įmesti save į visiškai nepažįstamą aplinką ir kapanotis“. „Tokiu principu vadovaujuosi iki šiol“, – šypsosi mergina.

Gyvenant ir studijuojant nedideliame Danijos mieste, devyniolikmetei norėjosi daugiau potyrių ir iššūkių. Nepaisant to, kad per atostogas su bendrakursiais keliaudavo autostopu po Europą, prisigalvodavo kitokių veiklų. Tad kai pasirodė kvietimas teikti paraiškas dėl stipendijos metus mokytis Indonezijoje, pirmakursė Tautvilė nedvejodama ją užpildė. Netrukus išvažiavo mokytis indoneziečių žolelių medicinos, vadinamos džiamù.

Pagyvenus Pietryčių Azijoje merginai norėjosi užsidirbti, todėl išvyko į Londoną. „Teko dirbti visur: nuo restorano iki nekilnojamojo turto agentūros Londono centre. Iki šiol manau, kad būtent tuo šis miestas žavus: gali įsisukti į skirtingas industrijas ir suprasti, ar tau įdomiau dekoruoti keksiukus, ar popierius biure“, – sako ji.

Po kelerių metų veikli mergina panoro toliau mokytis ir ieškoti naujų iššūkių. Kadangi anksčiau Danijoje mokėsi kinų kalbą, nusprendė, kad Pekinas bus puiki nauja stotelė. Šiame mieste praleido pastaruosius penkerius metus. Kinijoje ji pradėjo daugiau rašyti ir pasuko į žurnalistiką.

Bendradarbiavimas su pasaulio žiniasklaida

Iš pradžių Tautvilė atliko praktiką didžiausiame Pekino gyvenimo būdo žurnale „The Beijinger“, paskui ėmė siuntinėti straipsnių idėjas kitiems žurnalams Honkonge, Kinijoje (vienintelis laiptelis, kurio pasižadėjo neperžengti, buvo Kinijos valstybinė spauda), o tada – dar plačiau. Pastaruosius ketverius metus rašė apie keliones, technologijas ir kultūrą tarptautinei žiniasklaidai ne tik Kinijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Paklausta, ar sunku kitataučiui žurnalistui, tekstų kūrėjui gauti darbo užsienyje, pašnekovė dalijasi patirtimi: „Manau, kad kuo toliau, tuo lengviau. Puiku tai, kad pradedamos vertinti įvairios patirtys, ir tai, jog nesi iš anglakalbės valstybės, gali tapti pranašumu. Tu turi kitokių įžvalgų, kitą kultūrinį kontekstą, pagal kurį vertini pasaulio įvykius. Būdamas laisvai samdomu tekstų rašytoju gali be ilgalaikių įsipareigojimų rašyti straipsnius ar kitus tekstus kompanijoms bet kuriose pasaulio šalyse. Nuotolinis darbas man iki šiol atrodo tobula darbo organizavimo forma. Kartais mane vis dar stebina, kaip profesionaliai ir maloniai nuotoliniu būdu vyksta bendradarbiavimas su redaktoriais, kurių akis į akį niekada nesutinki.“

Anot Tautvilės, sunkiausia tokiame darbe priimti kritiką. „Jeigu sakinys ar didesnis teksto fragmentas yra netinkamas ar prastai parašytas – to nepaslėpsi, jis bus nuspalvintas raudonai, išbraukytas. Oi, kaip skauda pradžioje. Paskui pradedi negailėti savo darbo ir darosi lengviau redaguoti pačiai. Viena bėda, kad pradėjau visai kitaip žiūrėti į savo rašomus angliškus tekstus. Iš karto matau, ką reikia išbraukti, kur nepakankamai stiprus veiksmažodis ar per daug prieveiksmių“, – pasakoja pašnekovė.

Magistrantūra, pagalba lietuviams ir Kinijos tyrinėjimas

Pagyvenusi Kinijoje trejus metus, Tautvilė įstojo į komunikacijos magistrantūrą. Šį sprendimą lėmė ne vien noras plėsti žinias, bet ir pragmatiškas planavimas: lietuvė norėjo likti Kinijoje ir toliau rašyti, tačiau tam reikėjo vizos. Ją ir suteikė studijos. „Užsieniečiai darbo vizą gali gauti tik turėdami dvejų metų darbo patirties vienoje kompanijoje panašioje pozicijoje, į kurią taikosi Kinijoje, arba turėdami magistro laipsnį“, – paaiškina.

Pekino universitete su lietuvių kalbos studentais

Gyvenant Kinijoje Tautvilei ne kartą teko prisidėti prie lietuvių bendruomenių ir ambasados veiklos. „Bendradarbiaudama su kita aktyvia lietuve iš Šanchajaus, esu organizavusi Kovo 11-osios renginį. Bendraudavau su kultūros atašė Lietuvos ambasadoje ir rašydavau straipsnius apie lietuviškas muzikos grupes, atvykstančias koncertuoti į Kiniją, lietuvių parodas Pekine“, – vardija ji.

Tautvilė, itin mėgstanti keliones motociklu, su draugu iš Danijos tokiu būdu išnaršė aplink Pekiną esančias provincijas. Taip keliavo netgi Vidinėje Mongolijoje spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui. Paskutinė kelionė tik panaikinus karantino apribojimus Kinijoje truko tris mėnesius. Per juos pora sukorė beveik 10 000 kilometrų. Šios kelionės metu Tautvilė ieškojo ir lietuvių tyrinėtojų pėdsakų vakarinėje Kinijos dalyje. „Norėjau kažkaip susieti savo kelionę su čia kažkada keliavusiais kitais lietuviais. Deja, jų pėdsakai nėra tokie ryškūs kaip britų ar skandinavų tyrinėtojų. Vis dėlto šiokių tokių yra! Antanas Poška yra galimai tyrinėjęs budistų urvus Dunhuange, kur man taip pat teko lankytis, o šiuo metu kaip tik nagrinėju Konstantino Ario atsiminimus apie jo tyrimus Vidurinėje Azijoje iki Kašgaro, kuris dabar yra Kinijos teritorijoje“, – pasakoja pašnekovė. Paminėtina, kad Palangoje gimęs Aris Konstantinas (1874–apie 1941) buvo lietuvių keliautojas, entomologas. 1897–1909 m. jis rengė ekspedicijas į Vidurinę Aziją, Pamyrą, Afganistaną, Persiją, tyrė tų kraštų gamtą, istoriją, etnografiją, surinko įvairių gyvūnų kolekcijų. Kelionių dienoraščiuose aprašė gyventojų papročius, verslus, istorijos ir architektūros paminklus. Parašė knygą „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“.

Kiekvienoje bendruomenėje paliekam dalelę savęs

Kalbant apie nuostatas, kurias kiekviena šalis sugriovė, o gal suformavo, pašnekovė trumpai apibendrina: „Indonezijoje visam laikui į galvą įsikalė mintis, kad musulmonai yra be proto svetingi. Londone – kad kiekvienas padavėjas rytoj gali sukurti nuostabų vaidmenį filme ar išleisti muzikos albumą. Na, o Kinijoje pasidarė sunku formuluoti vienprasmius teiginius vertinant visuomenę ar valstybę. Kinijos ar kinų nesiimu vertinti, nes iš patirties žinau, kad bet koks vertinimas greičiausiai būtų neteisingas, tokia ta šalis sudėtinga. Cituojant vieną mano mylimą tinklalaidės vedėją, „pagyvenus Kinijoje savaitę, norisi parašyti knygą, metus – esė, o po dešimties metų supranti, kad net ir straipsnio negali parašyti“.“

Paklausta, ar visose šalyse pavyko pritapti, pašnekovė sako, kad tai nebuvo jos siekiamybė. „Pritapti“ galbūt nėra tikslus žodis. Žinoma, savo charakterį, kaip ir skrandį, teko pratinti prie vietinių tradicijų, bet kita žavi gyvenimo svetur pusė yra ta, kad gali ir šiek tiek savęs palikti vietinėje bendruomenėje. Kinijoje draugai, juokaudami apie mano pasakymus ir patarimus, vis sakydavo: „Čia jau kažkokie lietuviški burtai.“ Mat nuo kosulio jiems duodavau čiobrelių, nuo peršalimo – ciberžolės. Ir peilio neleisdavau nulaižyti“, – šypsosi pašnekovė.

Įvairių pasaulio vietovių, kultūrų pažinimas Tautvilei taip pat padėjo geriau pažinti save. O pažintys su kitataučiais, taip pat atsidūrusiais svetimoje aplinkoje, leido tyrinėti kultūrą iš skirtingų požiūrio taškų. „Bandymas sąmoningai prisitaikyti skirtingose vietose itin naudingas, nes puikiai parodo, kas tau yra visiškai nepriimtina ir nelimpa, o tai formuojant charakterį yra be galo svarbu. Dar vienas sudėtinis dėmuo yra tai, kad gali sutikti ir kitų tautybių žmonių, gyvenančių jiems svetimose šalyse, stebėti, kaip jie elgiasi ir priima jiems nepažįstamą aplinką. Tada tarsi įgyji dvimatį vaizdą – tyrinėji abiem pusėms nepažįstamą kultūrą iš skirtingų bokštų. Taip galima prieiti prie tikrai naudingų įžvalgų“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Ir Lietuva gali pasiūlyti unikalių potyrių

Po devynerių metų klajonių po pasaulį Tautvilė nusprendė pasukti į tėvynę. Galutinai apsisprendė prasidėjus pandemijai, mat buvo metas ieškoti darbo Kinijoje, o tam, kad gautum naują darbo vizą, reikėjo vykti į Lietuvą. Sienos tuo metu dar buvo uždarytos, todėl darbinimosi procesas tapo neįmanomas. „Jau kelerius metus kirbėjo noras grįžti ir pabandyti gyventi Lietuvoje, tad aplinkybės pačios sudėliojo viską į vietas“, – sako pašnekovė.

Kelerius metus ji stebėjo programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių veiklą ir neapleido minties, kad kai parvyks į tėvynę, bandys patekti į programą. „Pasirodė, ne taip lengva! Šiemet programoje dalyvauja 26 žmonės su įspūdingomis kvalifikacijomis ir patirtimis iš viso pasaulio, – sako ji. – Labiausiai patraukė tai, jog programa suteikia galimybę įšokti į naują sritį ir pritaikyti savo patirtį dirbant su nacionalinio lygmens projektais. Juk darbo rinkoje retai taip vyksta: kuo labiau giliniesi į savo sritį, tuo sunkiau tampa išbandyti kažką naujo, arba reikia pradėti nuo pradžių. Atsakomybė išties didelė ir kiekvienam projektui skirta tik po šešis mėnesius. Tikrai nėra kada apšilinėti kojų.“

Ruošdamasi atrankoms Tautvilė daugiausia žvalgėsi į Lietuvos įvaizdžio formavimo ir pristatymo užsienyje sritį. Ir pirmąjį pusmetį dirbs būtent turizmo srityje.

Programos „Kurk Lietuvai“ dalyvę džiugina, kad formuojant Lietuvos turizmo skatinimo strategijas ieškoma geriausio būdo atskleisti šalies unikalumą ir nebebandoma taikytis į kažkieno kito standartus. „Idėjos gryninimas gali užtrukti, bet tikrai matau, kad net ir be kalnų ar ugnikalnių mūsų kraštas gali pasiūlyti unikalių potyrių, – įsitikinusi pašnekovė. – Vienas mano draugas kinas, Lietuvoje dalyvavęs baidarių žygyje Žeimenos upe, iki šiol visiems Pekine rodo nuotraukas negalėdamas atsistebėti, kaip pas mus žalia“, – šypteli.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Tautvilės Daugėlaitės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top