Vilnietis Vytautas Miežys studijavo verslo vadybą Anglijoje, dešimt metų dirbo matematikos mokytoju keliose Lietuvos mokyklose, šiuo metu studijuoja doktorantūrą ir kuria tinklalaidę apie matematiką, o laisvalaikiu groja gitara ir dainuoja chore. Buvęs mokytojas ne tik neišsižadėjo meilės matematikos mokymui, bet ir, dar daugiau – netolimoje ateityje tikisi mokyti būsimus matematikos mokytojus ir populiarinti matematiką visuomenėje.
Vytautai, ar galima Tave pristatyti kaip matematiką?
Ir taip, ir ne. Baigiau verslo vadybą. Kaip pasirinkau studijas, yra viena juokingesnių istorijų mano gyvenime. Gal devintoje klasėje perskaičiau Roberto Kijosakio knygą „Du tėčiai: turtingas ir vargšas“, kurioje buvo pasakojama, kaip lengvai uždirbti pinigų. Man tai labai imponavo, pradėjau lankyti ekonomikos ir verslo būrelius. Dvyliktoje klasėje svarsčiau, kur stoti, man ekonomika ir verslas buvo sinonimai, nežinojau, kuo skiriasi. Tada bičiulis per vieną vakarėlį pasakė: „Nebūk durnas, stok į verslą, nes jeigu įstosi į ekonomiką, skaičiuosi kitų pinigus, o jeigu įstosi į verslą – skaičiuosi savo pinigus.“ Man tokio argumento pakako, kad stočiau į verslo vadybos studijas Anglijoje. Ten studijavau trejus metus ir bestudijuodamas supratau, kad tai manęs visai nedomina. Man netgi pasidarė atgrasu: universitete vyravo atmosfera, formuojanti nuomonę, kad pelno siekimas svarbiau negu žmogus. Į žmogiškuosius išteklius buvo žiūrima taip, jog juos reikia valdyti, kad maksimizuotum pelną. Bet supratau, kad nenoriu to daryti…
O ką gero davė tos studijos?
Nors studijos labai nepatiko, bet keletas dalykų, pavyzdžiui, buhalterija, gryna matematika, buvo įdomu. Tuos dalykus pasirinkau žinodamas, kad lietuviai ten gauna gerus balus. Man trečiajame kurse reikėjo gerų balų, o kiti lietuviai ir patarė rinktis matematiką. Man jos paskaitos labai patiko.
Kaip atsidūrei mokytojo kailyje, kas Tave sugrąžino į mokyklą?
Per studijas pripažinau sau, kad man patinka matematika. Retrospektyviai žiūrėdamas dabar galiu pasakyti, kad ir mokykloje mėgavausi matematika, buvo labai įdomu spręsti uždavinius ir suprasti, kas ir kodėl. Bet, matyt, mokykloje buvo tabu pasakyti, kad patinka mokomasis dalykas. Mokykloje turi patikti rokenrolas, merginos ir vakarėliai. Reikėjo draugams save pozicionuoti kaip kietą vaikiną. Ir nors man patiko matematika, būdamas dvyliktoku tuo netikėjau, nes reikėjo žmonėms parodyti, kad man patinka vakarėliai ir verslas. Demonstruodamas išorei save tokį, pats patikėjau, kad esu toks.
Po pirmojo ir antrojo kurso dirbau vasaros stovyklose Lietuvoje. Ten siausti su vaikais būdavo labai smagu. Tuo metu įsivaizdavau, kad darbas mokykloje tolygu darbui vaikų stovykloje. Po antrojo kurso, dirbant vienoje iš vasaros stovyklų, jos vadovas užsiminė apie programą „Renkuosi mokyti“ ir nuo to laiko man tapo aišku, kad būsiu matematikos mokytojas.
Ar galima sakyti, kad Tave suviliojo būtent darbas vasaros stovyklose ir iš naujo atrasta matematika?
Taip, bet nežinau, kaip aš sugalvojau nueiti į vasaros stovyklas. Po dvylikos klasių parašiau laiškus į visas vasaros stovyklas, kurias suradau. Viena stovykla atsiliepė ir ten įsidarbinau. Bet dar vienas aspektas buvo, kad matematiką gerai suprasdavau ir kursiokai manęs prašydavo paaiškinti. Tai buvo malonus procesas – aiškinti kitiems. Taip pat bendrakursiai pagirdavo, kad moku gerai paaiškinti. Taigi, tas apsikeitimas būdavo malonus ir manau, kad tai prisidėjo prie pasirinkimo būti mokytoju. O baigus trečiąjį kursą man atrodė, kad esu absoliučiai nuostabus, viską išmanantis ir sugebėsiantis pakeisti. Todėl maniausi turintis grįžti į Lietuvą ir keisti. Turėjau labai daug vidinės ugnies ir tikėjimo savo jėgomis. Jis, žinoma, per pirmą rugsėjo savaitę tai subliuško.
Tai kas įvyko per tą pirmą rugsėjo savaitę ir kokioje mokykloje įsidarbinai?
Pirmus 2 metus dirbau Tauragėje. Man tai buvo visiška egzotika, išvykau į Tauragę su džiaugsmu. Prieš pirmą rugsėjo savaitę buvau tikras, kad visi Tauragės rajono mokytojai atvažiuos į mano pamokas, stebės ir viską išmoks iš manęs. Ir man atrodė, kad su vaikais bus paprasta, tiesiog pasakysiu: „Aš ant jūsų nerėksiu, jeigu manęs klausysit“, ir jie klausys. Jaučiausi visiškai savimi pasitikintis, o dabar man net sunku patikėti, kad toks galėjau būti. Vedžiau pirmą pamoką ir per ją du vaikai susimušė. O tą patį pirmą mokytojavimo mėnesį vienas penktokas rėkdamas ir trenkdamas knygomis pasakė, kad nekenčia matematikos. Nors jis buvo matematikos pirmūnas, dalyvaudavo olimpiadose, o jį mokę mokytojai man jį perdavė lyg Čiurlionio Lietuvą sakydami, kad iš jo tikrai kažkas bus. Taigi, susidūrimas su realybe buvo sunkus ir gana greitai supratau, kad mokytojavimas nėra toks jau paprastas, koks atrodė.
Bet realybė nebuvo ir tokia skaudi, jeigu išdirbai mokytoju dešimt metų? Kas iš mokytojo darbo labiausiai įsiminė, ko išmokai?
Nemečiau dėl to, kad turėjau nemažą palaikymą iš šeimos. Mano tėvams ir artimiesiems atrodė, kad išeinu lyg į kunigystę. Jaučiau didžiulį kitų programos „Renkuosi mokyti“ dalyvių palaikymą. Tai buvo 20 žmonių, kurie startuoja vienu metu, patiria panašiais emocijas, išgyvenimus. Mes dažnai susiskambindavome, pasiguosdavome. O kas mėnesį susitikdavome mokymuose, kur gaudavome profesionalų palaikymą.
Vaikai mane mėgo, nes aš jaunas, vaikų tėvai visai mėgo mane, nes aš iš Vilniaus.
Kodėl nelikai Tauragėje, jeigu buvai gana mėgstamas mokytojas?
Tauragėje buvo gana vieniša, nebuvo bendraamžių, todėl grįžęs į Vilnių įsidarbinau Valdorfo mokykloje. Joje vyraujantis požiūris į ugdymą mane iš pradžių be galo sužavėjo, nors pradėjęs dirbti toje mokykloje dirbau tradiciniais metodais ir turbūt buvau tradicinio sukirpimo mokytojas, palyginti su tuo, koks turėtų būti Valdorfo mokytojas. Kai dirbau Tauragėje, rašydamas ant lentos, viena akimi ir ranka susikoncentruodavau į lentą, o kita ranka ir akimi valdydavau klasę.
Valdorfo mokykloje mane nustebino tai, kad galiu koncentruotis į lentą, neprivalau valdyti klasės. Mokiniai galėjo ilgiau išlaikyti dėmesį.
Kas Tau buvo įsimintina ir įdomu dirbant mokykloje?
Man labiausiai įsiminė pamokų vedimas ir medžiagos išdėstymas. Kažkodėl man atrodo, kad mes visi tai mėgstame. Pavyzdžiui, jeigu susidomi kažkokia tema, dalyku, tu trykšti noru pasakoti kitiems, kaip tai yra įdomu. Mokytojo darbas ir yra toks. Keista, bet kai tik ruošiausi būti mokytoju, man visi sakydavo: „Na, vieną kartą išdėstyti kursą įdomu, bet jau antrą kartą dėstyti tą patį nesąmonė.“ Bet man taip nebuvo, pavyzdžiui, 7 klasės kursą dėsčiau 4 ar 5 kartus ir kaskart būdavo vis įdomiau. Kiekvieną kartą pats atrasdavau kažką naujo, sugalvodavau vis geresnių paaiškinimų. Mokymo aspektas man kėlė ir vis dar kelia didžiulį malonumą.
Kokie dalykai mokytojo darbe Tau buvo sunkiausi?
Bent jau man – santykio su mokiniais kūrimas ir drausmės klasėje išlaikymas. Šiuo metu, ar tu esi geras mokytojas, priklauso nuo to, ar sugebi suvaldyti klasę, o valdyti klasės įprastais metodais negali. Tu turi kurti santykį su moksleiviais, bet man tai buvo labai sunku, nesugebėdavau. Su kai kuriais pavykdavo, bet yra moksleivių, kurie pamokų metu tyčiojasi ir iš mokytojo. Kaip tuomet elgtis, ką daryti, kaip išsaugoti savo pamokos laiką medžiagos dėstymui? Kolegos ir mokyklos vadovybė patardavo kurti santykį, išklausyti, leisti mokiniams išsikalbėti, bet ilgainiui, galima sakyti, net nustojau norėti tai daryti. Tiesiog norėjau mokyti matematikos ir būti už tai gerbiamas, nes skyriau labai daug laiko tam suprasti ir pasiruošti.
Aš noriu, kad man nereiktų kovoti dėl drausmės ir tylos pamokų metu. Nors dalis mokytojų ar visuomenės su manimi nesutiktų ir pasakytų, kad pagarba turi būti užsitarnauta.
Šiuo metu esi matematikos doktorantas, kaip iš mokytojo nusprendei tapti mokslininku?
Kai paskutinius metus dirbau Valdorfo mokykloje, išėjo potvarkis, jog tam, kad dirbtum matematikos mokytoju, privalai turėti matematinį išsilavinimą. Aš jo neturėjau, tad nusprendžiau įstoti į magistro studijų programą „Matematika ir matematikos dėstymas“. Panašiu metu viešojoje erdvėje pasirodė toks Rimas Norvaiša – visą savo karjerą buvęs profesionalus matematikas, kuriam staiga pradėjo rūpėti matematikos mokymo klausimai. Jis pasiūlė keistų būdų, kaip spręsti matematikos mokymo problemas. Visą mano pedagoginę karjerą, iki susiduriant su Rimu Norvaiša, visi sakydavo, kad viską išspręs metodai. Vadinasi, jeigu dėstai medžiagą prie lentos – tai yra blogai, bet jeigu tą pačią medžiagą pateiksi per grupinį darbą, per žaidimą, ekskursiją, tada mokiniai išmoks geriau. Net nekvestionavau šio požiūrio, nes visą laiką tik taip buvo kalbama. Staiga R. Norvaiša pasakė priešingai, kad metodai visiškai nesvarbu, svarbu yra pats turinys, kurį perteikia mokytojas. R. Norvaiša įvedė sąvoką „matematinis samprotavimas“ ir visas trupmenas, jų sudėtį, dalybą, daugybą jis paaiškino per vieną ir tą patį modelį – skaičių tiesę. Man tai padarė didžiulį įspūdį – buvo nauja ir neįprasta. Apsilankiau jo vedamame seminare mokytojams ir dar labiau sustiprėjo nuomonė, kad atsakymai slypi turinyje, o ne metoduose. Pas jį rašiau ir magistro darbą, jame tyriau pradinių klasių mokytojų matematines žinias.
Daug kas mano, kad pradinių klasių matematikos programą gali išdėstyti bet kas. Juk viskas paprasta, nėra ką aiškinti. Atliekant tyrimą, paaiškėjo, kad tų mokytojų matematinės žinios yra skurdžios. Tai tik sustiprino mano nuomonę, kad silpno matematinio rengimo šaknys glūdi ne metodikoje, o tame, ar mokytojas supranta pačią matematiką.
Po magistrantūros pailsėjęs vienus ar dvejus metus, pasirinkau doktorantūrą pas tą patį Rimą Norvaišą.
Ką planuoji veikti ateityje, ar būsi matematikos dėstytojas?
Tikiuosi, kad ateityje man teks dirbti su mokytojais arba su būsimais mokytojais. Gilinuosi į turinį ir norėčiau tas žinias perteikti mokytojams. Tai, viliuosi, man leis mėgautis idėjų perteikimu ir mažiau kovoti dėl dėmesio dėstant. O gal ir ne (šypsosi).
Šį rudenį pradėjai kurti tinklalaidę apie matematiką. Kam ji skirta, koks jos tikslas? Ar tik matematikos entuziastams, ar platesnei auditorijai?
Mano tikslas – kad matematika susidomėtų didesnė auditorija, kad kiltų diskusijų apie matematiką tarp mokytojų ar tėvų. Norėčiau, kad tinklalaidė būtų kaip idėjų šaltinis, kurio medžiaga įžiebtų diskusijas.
Tarkim, prieš trisdešimt metų niekas nekalbėjo apie sveiką mitybą, gyvenseną, baltymus ir skirtingus cukrus, badavimo dietas, nežinojo ir taip plačiai nesidomėjo kaip dabar. Mes visi dabar suprantame ir maisto sudėtį, galime įvertinti maisto kokybę, žinome apie sporto naudą. Tai noriu pasakyti, kad apie tai irgi kažkas pradėjo kalbėti, diskutuoti, kažkas parašė knygą, pakalbėjo kokioje nors radijo laidoje. Ir taip susiformavo tokia kultūra. Mano tolimas tikslas būtų, kad matematika taptų svarbesnė ir suprantamesnė visiems. Noriu kurti kultūrą ir sąvokas, kuriomis būtų galima remtis, kurios būtų suprastos visuomenėje, ir kurtųsi naratyvas apie matematiką.
Kaip manai, ar matematika ir jos mokymas bus Tavo viso gyvenimo veikla?
Kol kas panašu į tai, bet kyla klausimas dėl finansų, ar galima iš to išgyventi. Kol kas nesiruošiu trauktis iš šios srities – joje yra be galo daug veiklos ir man įdomu tą daryti.
Ką patartum jaunam žmogui, kuris dabar renkasi profesiją, studijas?
Ko gero, mano patarimas būtų stoti į fundamentalias studijas, pavyzdžiui, į tokias, kurios skaičiuoja bent 500 metų. Jeigu tie mokslai nenumirė per 500 metų, per ateinančius 20 metų irgi nenumirs. Platoną žmonės skaitys ir po 500 metų, kaip skaito dabar ir stebisi, ką jis galėjo sugalvoti prieš 2500 metų. Fundamentalios studijos suteiks fundamentalų išsilavinimą. O studijos, kurios yra šiandienos klyksmas, po kelerių metų bus nebe klyksmas, žinios taps pasenusios.
Kaip apskritai atrasti tą mėgstamą veiklą gyvenime, jeigu, tarkime, mokiniui mokykloje sekasi beveik viskas ir galima rinktis daug kelių?
Viena vertus, ta veikla, tikėtina, atras žmogų pati – taip nutiko ir man su matematika. Kita vertus, ar tai, kas žmogui patinka, ir yra tai, ką turi veikti profesine prasme. Pavyzdžiui, man patinka groti gitara ir dainuoti, tačiau nenorėčiau paversti to profesine veikla, nes tai suterštų dabartinį muzikavimo teikiamą malonumą. Šioje veikloje neprivalau konkuruoti su kitais, mokytis naujų dainų ir jau dešimt metų besimėgaudamas groju tą patį bliuzą.
Pratęsiant mintį apie veiklos pasirinkimą, esu tikras, kad nesvarbu, kokią veiklą žmogus pasirinks, bus nemaža dalis to, kas darbe nepatiks, erzins ir kels iššūkių. Galbūt tingėsis eiti į jį, kaip dabar tingisi eiti į mokyklą. Gyvenime visada yra dvi pusės: geroji ir blogoji. Blogosios pusės neįmanoma išvengti, kad ir ką veiktum. Mano patarimas – susitaikyti ir atsipalaiduoti dėl to, kad tas pasirinkimas nebus visam gyvenimui, nebus pasaulio pabaiga, jeigu iš pirmo karto nepasirinksi kažko tobulai tinkančio.
Kalbino Aušra Karklytė
Nuotraukos Rasos Ungurės