83 m. Vytautas Mockevičius – Alytaus sveikuolių klubo „Ryžtas“ vadovas. Šiuo metu mėgaujasi pensija, prisideda prie miesto ir respublikos visuomeninių organizacijų veiklos, vadovauja sudėtingam daugiabučio namo renovacijos projektui. Bet taip buvo ne visada. Prieš kelis dešimtmečius gydytojai jam nebežadėjo nieko gero, siūlė išeiti į išankstinę pensiją ir likusius metus praleisti lankantis pas kardiologus. Tačiau Vytautui šis verdiktas nebuvo priimtinas, dabar jo sveikatos ir gyvenimo kokybės gali pavydėti bendraamžiai.
Gydytojai pranešė apie neišgydomas ligas ir pasiūlė baigti darbus
Sulaukus 55 m. nuo įtempto ir sudėtingo darbo atsirado nuovargis, nepastovus, padidėjęs kraujospūdis, širdies veiklos sutrikimų. Tuo metu gydytojai man pranašavo, kad iki gyvenimo pabaigos būsiu kardiologų pacientas, kad man jau laikas baigti darbus ir išeiti į išankstinę pensiją. Su liūdna diagnoze nenorėjau sutikti.
1988 m. sužinojau, kad Šventojoje būsianti sveikos gyvensenos stovykla, kurią rengia prof. Tatjana Platonova iš Sankt Peterburgo. Stovykla-mokykla truko tris savaites su griežtai vegetarine, bet sočia mityba, su turininga dienotvarke. Gyvenimo būdas stovykloje, įgytos žinios ir patirtis padėjo suprasti, kaip gyventi. Grįžus į namus, per tam tikrą laiką sumažėjo antsvoris, pakito mitybos turinys ir tvarka, dienotvarkėje atsirado vietos mankštoms ir pabėgiojimui. Mano bibliotekoje ėmė daugėti sveikos gyvensenos knygų.
Gyvenimas „kaip visų“ kenkia gerai savijautai
Anksčiau gyvenau įprastai, be didelių nuklydimų nuo „normos“: dirbau be poilsio, rūpinausi viskuo be atrankos, maitinausi, „kaip ir visi“, manydamas, kad daug dirbant reikia daug riebaus maisto, galima valgyti bet kada arba dirbti be maisto „iki nukritimo“, leisti dienas be mankštų, be grūdinimosi, nervintis ir pykti matant negatyvius reiškinius, poelgius, charakterius.
Pasilikau prie sveikos gyvensenos dėl to, kad įsitikinau, jog kitos alternatyvos nėra. Saikingas, pozityvus, aktyvus gyvenimas, vadovavimasis gamtos dėsningumais, yra aukščiau už dabartinę medikamentinę medicinos praktiką.
Aplinkiniai palaiko, bet ginasi, jog gamta jiems nepadovanojo valios
Šeima į mano nukrypimą sveikos gyvensenos pusėn iš pradžių reagavo santūriai, vėliau pagarbiai, nes pasirodė pageidautinų sveikėjimo rezultatų: palaipsniui dingo antsvoris, sunormalėjo kraujospūdis, tapo retesni ir vėliau išnyko galvos skausmai, pagerėjo miego kokybė, dingo „oro trūkumas“ lipant laiptais ar bėgant.
Žmona nelinkusi į staigius pokyčius, kasdien vartoja medikamentus, todėl vis dar laukiu tų pokyčių, o vaikai savo gyvenimo būdu daugiau sveikuoliai nei sveikatos – gyvenimo gėrio – švaistūnai. Jie stebėdami mane iš šalies atsirinko tai, kas reikalinga.
Kaip į mano gyvenimo būdą reaguoja darbo draugai, bičiuliai, pažįstami miestelėnai? Jie stebisi, kai mato mane, besimaudantį eketėje sausio 1, vasario 16, kovo 11 dienomis ir šventų Velykų rytą saulei tekant. Sako, jog tokiam gyvenimo būdui reikia didelės valios. Suprask, kad ta gera sveikata ne man, nes gamta nepadovanojo valios. O iš tikro yra kitaip: reikia ryžtis pokyčiams.
Kai sveika gyvensena tampa įpročiu, tada valia pasimiršta
Dabar gerą savijautą, darbingumą, pozityvų požiūrį į gyvenimą palaiko labiau vegetariška mityba, kasdienės sąnarių ir kitokios mankštos, šalto vandens procedūros, įvairi veikla, dėmesys dvasinei kūno sveikatai. Sveikatą stiprina daugybė priemonių, iš jų reikia atsirinkti kiekvienam pagal prigimtį ir kūno sveikumą.
Aš keliuosi ne vėliau kaip 6 val. ryto. Prieš mankštas arba tuoj pat po jų geriu ne mažiau kaip stiklinę vandens. Kiekvieną rytą pradedu nuo taškinio masažo imuninei sistemai stiprinti, darau mankštą sąnariams, kvėpavimo pratimus, penkis Tibeto pratimus, skiriu laiko maldai ir meditacijai. Jei skubu, mankšta netrunka daugiau kaip 1 val., o jei neskubu – skiriu sau 2–2,5 valandas. Tada jaučiuosi labai žvaliai, gerai ir energingai. Po mankštos visada apsilieju šaltu dušu. Nors užsipylimai šaltu vandeniu iš kibiro yra efektyvesni nei šaltas dušas. Po jų aš ypač gerai jaučiuosi. O ir pusryčių nebesinori. Prieš apsirengdamas pasisveriu. Daug metų nesergu jokiomis peršalimo ligomis, slogos manęs nepuola.
Pusryčiams valgau įvairias košes, geriu pelyno arbatą, kartais su medumi. Batonų ir bandelių nevalgau, cukraus nevartoju, druskos vartoju labai ribotai.
Pietums valgau daržovių sriubą, daržovių troškinius, labai retai žuvį, kartą per savaitę suvalgau gabaliuką sūdytų lašinukų su česnaku. Žmona netyčia įmaišo kiaušinių į kokį patiekalą. Anksčiau daugiau vartojau pieno produktų, dabar jų gerokai sumažinau. Pieno visiškai nebevartoju, kartais išgeriu jogurto, rūgpienio. Turime sodą, tad visada turime savo daržovių, vaisių, uogų.
Eketėje gali maudytis kiekvienas!
Net ir pradėjęs sveikiau gyventi, ilgai nedrįsau maudytis žieminėje jūroje. Mano pirmą pasinėrimą į jūrą (jau sulaukus pensinio amžiaus) paskatino drąsiai į ją brendanti minia grūdinimosi šventės metu Palangoje. Pagalvojau, kad jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Kai pamatai, kad nieko blogo neatsitinka, priešingai, jautiesi labai gerai, tada atsiranda noras tai daryti dažniau.
Jeigu tik žmonės nugalėtų savo baimę, neabejotų, kad viskas bus gerai, tada kiekvienas gali įlįsti į ledinį vandenį. Nereikia vaidinti drąsuolių ilgai maudantis, aš paneriu tris kartus, ir to pakanka.
Į tradicinę grūdinimosi šventę Palangoje „Palangos ruoniai-2016“, kuri vyks vasario 13 d. Palangoje, aš tikrai važiuosiu, bėgsiu su visais ir su malonumu pasveikinsiu jūrą savo panirimu.
Sigita Kriaučiūnienė
Ieva Vaiginytė
www.sveikuoliai.lt