Ne kartą girdėjome posakį: „Pirma darbas – tik tada poilsis.“ Psichologės, dėmesio sutelkimo mokytojos Eglės Masalskienės teigimu, situacija, kai atrodo, kad darbai niekada nesibaigia, o laiko pailsėti vis nėra, ir dėl to nepailsime, pervargstame ar net perdegame, yra neadaptyvių įsitikinimų apie pasirūpinimą savimi pasekmė. Ketvirtojo „Rimi“ organizuojamo virtualių paskaitų ciklo „Rinkis rūpintis savimi“ metu specialistė pasidalijo patarimais, kaip pasirūpinti pačiais savimi. Tai daryti turėtume ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių – būdami geresnės „formos“ geriau pasirūpinsime ir jais.
Kiekvienam darbui reikia pertraukos
Pasak specialistės, įsitikinimai lemia, kaip savimi rūpinamės arba nepasirūpiname. „Yra darbų, kurie niekada nesibaigia. Pavyzdžiui, kai kurie ūkio darbai yra niekada nesibaigiantys. Taigi, vienus darbus reikia pabaigti, o kitus – nutraukti. Žinoma, yra ir tarpinių darbų, kurie turi būti kažkada pabaigti, bet reikia sustoti padaryti pauzę pailsėti, atgauti jėgas. Juk ir darbo įstatymai sako, kad pietų pertrauka reikalinga pavalgyti ir pailsėti. Mums nuolat reikia pertraukėlių, kad galėtume atkurti tiek emocines, tiek fizines jėgas – nuraminti mintis, atpalaiduoti kūną“, – sako psichologė E. Masalskienė.
Būtume naivūs, jeigu tikėtumėmės, kad visada galioja nuostata: jei būsiu geras ir rūpinsiuosi kitais labiau nei savimi, jie irgi manimi pasirūpins labiau nei savimi. „Šiuolaikinėje visuomenėje vargiai taip gali būti. Ir mes tai matome iš labai dažno pavyzdžio – kaukės dėvėjimo. Per šį pavyzdį galime pamatyti, kad ne visi vienodai priimame įvairias taisykles, pasirūpinimo savimi – taip pat. Kas manimi turi pasirūpinti – aš ar kiti? Jeigu nepasirūpinsite savimi ir jėgų atiduosite daugiau, nei atgaunate, labai rizikuojate, kad anksčiau ar vėliau fizinės bei emocinės jėgos išseks ir pasidarysite piktas, priekaištaujantis, irzlus ir t. t.“, – teigia dėmesio sutelkimo mokytoja.
Pasak jos, net jei taip ir būtų, kiti juk gali rūpintis manimi ne tuo būdu, kaip man reikia, duoti tai, ko norėtų patys, o ne to, ko noriu aš. „Šiuo atveju galioja posakis „kelias į pragarą gerais norais grįstas“. Turime būrį žmonių, negaunančių to, ko jie nori, bet tarsi turinčių jausti dėkingumą už tai, kad gavo kažką, ko jiems nelabai reikia“, – vaizdžiai situaciją iliustruoja E. Masalskienė.
Rūpinamės savimi ir dėl kitų
Psichologė teigia, jog geriausias pavyzdys, įrodantis, kad rūpinimasis savimi, o ne kitais turėtų būti prioritetas, yra prašymas, kad skrydžio metu, kilus avarinei situacijai, deguonies kaukę pirmiausia užsidėtų mama, o tik tada ją uždėtų vaikams. „Logika – pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. Jeigu aš neišliksiu, o išliks silpnesnis, jis vis tiek neišliks, nes nebus kam juo pasirūpinti. Tad rūpinkitės savimi ir dėl kitų, ne tik dėl savęs“, – pataria E. Masalskienė.
Tai galioja ne tik „mama – vaikas“ ar „mokytoja – mokinys“ santykiuose, bet ir darbo aplinkoje. Dėmesio sutelkimo mokytoja pataria rūpintis savo būsena ir dėl kolegų bei klientų: „Tik būdamas ramus ir pailsėjęs galėsite būti visaverte komandos dalimi, tinkamai aptarnauti savo klientus ir suteikti jiems geriausius įspūdžius. Nebijokite atėjus laikui šiek tiek atsitraukti ir atstatyti jėgas, visiems jos kažkada baigiasi ir turi būti papildytos naujomis.“
Svarbu identifikuoti sekinančias veiklas
Išsekusiems ir vis nerandantiems laiko prieš šventes atsipūsti psichologė siūlo paprastą pratimą – ant popieriaus lapo pasižymėkite keletą veiklų, kurios jūsų gyvenime kartojasi dažniausiai. Šalia pridėkite prierašą atsakydami į šiuos klausimus: ar ši veikla jums teikia malonumą? Ar lavina kokį nors jūsų meistriškumą, gebėjimą? Ar jus „maitina“ fiziškai ir emociškai? O galbūt tik sekina? „Prieš akis turėdami tokią lentelę aiškiau suprasite, kurios gyvenimo veiklos jums kelia nuotaiką ir suteikia jėgų, o kurios vargina ir sekina. Labai svarbu tarp šių veiklų atrasti balansą ir, jeigu matote, kad jūsų dienotvarkėje beveik nėra jums nuotaiką keliančių veiklų – dabar pat raskite joms laiko.“
Kitas pratimas, kurį siūlo išbandyti E. Masalskienė, vadinasi „Atjauta sau“. Tai meditacinis pratimas, skirtas sudėtingiems momentams įveikti ir juose išbūti. „Atsisėskite tiesiai ir prisiminkite nemalonią būseną, kai jautėtės emociškai ar fiziškai blogai. Pabandykite įsivardyti, ką reiškia tas „blogai“, ir pamėginkite šį blogį priimti. Leiskite sau priminti keletą dalykų. Pirma, diskomfortas yra gyvenimo dalis – jausti skausmą yra normalu. Visi žmonės jaučia skausmą ir kartais taip jaučiasi. Tuomet prisiminkite, kad visiems žmonėms, apimtiems tokios būsenos, norisi palaikymo ir supratimo. Pripažinkite sau, kad galbūt tą momentą norėjote, jog taip pat kas nors jus suprastų ir palaikytų. Dabar galite sau pasiūlyti: „Gal galiu būti sau geras šią akimirką ir pats suteikti tą atjautą, kurios man reikia?“ Galite pamėginti leisti savo kvėpavimui nurimti, kiek išeina, net kai yra įtampa. Su kiekvienu iškvėpimu leiskite kūnui atsipalaiduoti. Galiausiai, įsivardiję būseną, kurią susikūrėte per šį pratimą, galite vaizduotėje susieti tą būseną su kažkokia spalva, šviesa ar žmogumi, kuris simbolizuoja ramybę. Tas vaizdinys bus tarsi jūsų amuletas, simbolizuojantis tą būseną, kurią susikūrėte. Vaizduotė – stiprus įrankis. Toks vaizdinys padės jums vėliau greitai susikurti savijautą, kurią jis simbolizuos.“