Akvilina Cicėnaitė-Charles aštuntus metus gyvena Australijoje, tačiau tai jai netrukdo toliau sėkmingai žengti Lietuvoje pramintu rašytojos keliu. Per tą laikotarpį pasirodžiusios autorės knygos buvo puikiai sutiktos skaitytojų ir palankiai įvertintos literatūros kritikų. Šiemet išleista septintoji rašytojos knyga „Kad mane pamatytum“. Rašymas Akvilinai yra būdas ne tik bendrauti su pasauliu, išsakyti tai, kas atrodo svarbu, bet ir jaustis esančiai tėvynėje.
Svajonės link
Akvilina, kiek save pamena, visuomet norėjo būti rašytoja. Nuo vaikystės rašė, mokydamasi mokykloje dalyvaudavo kūrybinio rašymo konkursuose, paskui pasuko į lietuvių filologijos, vėliau literatūros teorijos studijas. „Vaikystėje rašytojai man atrodė apgaubti paslapties aureole, tarsi būtų laipteliu aukščiau už paprastus mirtinguosius. Dabar toji aureolė nublanko, bet rašymas vis dar atrodo mistiškas veiksmas, prisilietimas prie kažko didingesnio už mus. Rašymas – mano būdas bendrauti su pasauliu, išsakyti tai, kas atrodo svarbu, o kartu vienas nedaugelio dalykų, kurie man nutiko neatsitiktinai“, – teigia pašnekovė.
Įgijusi magistro laipsnį Vilniaus universitete, Akvilina nusprendė tęsti mokslinį kelią – stoti į doktorantūrą. Šįkart Velingtono universitete Naujojoje Zelandijoje. Pasirinko religijų studijas. Kaip pati sako, norėjo iššūkio, troško pamatyti pasaulio ir kartu gilintis į dalykus, kurie atrodė įdomūs ir svarbūs.
Studijuodama susipažino su savo dabartiniu vyru. Po kurio laiko jis gavo darbo pasiūlymą Sidnėjuje – taip juodu atsidūrė Australijoje. Čia bėga jau aštunti metai. Dabar jos gyvenimas sukasi apie rašymą, literatūrą, knygų vertimą, apskritai darbą su kalba.
Laikinumas tapo nuolatine būsena
Paklausta, išvykimas daugiau atima ar duoda, Akvilina sako, kad tai priklauso nuo išvykimo priežasties ar tikslo. Jos manymu, atvirus permainoms, lanksčius, siekiančius pažinimo, naujų įspūdžių, tobulėjimo, turinčius aiškų planą, neuždarančius sau durų grįžti žmones tokia patirtis tik praturtins.
Pačiai Akvilinai išvykimas praplėtė akiratį, dovanojo daugiau tolerancijos, išmokė naviguoti kitoje kultūroje, leido pažinti pačius įvairiausius žmones. Kita vertus, atitolino nuo lietuviško konteksto, tapo sunkiau jausti šalies pulsą, net ir domintis naujienomis, palaikant ryšius su draugais. „Savo kūryba esu labai susijusi su Lietuva, o gyvenant kitoje Žemės rutulio pusėje sudėtinga užmegzti tiesioginį ryšį su skaitytojais. Literatūros pasaulis gyvas ir pulsuojantis, vyksta renginiai, pristatymai, konferencijos, susitikimai, ir gyvendama toli neturiu galimybės būti to pasaulio dalimi“, – vieną iš gyvenimo svetur minusų įvardija pašnekovė.
Akvilina sako, jog į Naująją Zelandiją vyko įsitikinusi, kad čia gyvens tik laikinai. Vizą turėjo trejiems metams ir neplanavo likti ilgiau. „Regis, tik laikinai vykau ir į Australiją, bet gyvenu čia jau septynerius metus, ir tas laikinumas pamažu tampa nuolatine būsena“, – sako pašnekovė.
Nors svetur gyvena beveik dešimtmetį, viename iš savo straipsnių kūrėja rašė iki šiol negalinti „išsikrauti lagaminų“. „Dabar mano namai – Sidnėjus, bet, kaip kažkada rašiau viename straipsnyje, Vilniuje gimiau ir Vilniuje mirsiu, Vilnių su savimi išsivežiau. Savo rašymu, kuris sudaro didžiulę mano tapatybės dalį, esu Lietuvoje, ir net mano knygose vyrauja itin lietuviška tematika. Jaučiuosi priklausanti dviem šalims ir kartu iki galo nepriklausanti nė vienai. Paradoksalu, kad išties galima įsikurti, įsigyti namus, būti laimingam, bet kartu jaustis taip, lyg neturėtum teisės „išsikrauti lagaminų“, nes tavo vieta – ne čia, nes tavo šalis tavęs dar laukia. Kartais galvoju, ar ilgam laikui išvykus vėliau įmanoma grįžti visam laikui, o gal taip ir liekama pakibus tarp dviejų šalių, nebežinant, kur tavo namai?“ – svarsto.
Laviruoja tarp paauglių ir suaugusiųjų literatūros
Šiandien Akvilina yra septynių knygų autorė. Pirmąja savo knyga „Viskas apie mano šeimą“ prieš daugiau nei dešimt metų ji sėkmingai pradėjo savo, kaip paauglių rašytojos, kelią. Kūriniuose ji stengiasi atliepti šiuolaikinių jaunuolių problemas, nevengia jautrių temų. „Rašau apie tai, kas atrodo svarbu. Jau nebe pirmoje savo knygoje kalbu apie tėvų skyrybas išgyvenančius vaikus, nes galiu pasidalinti savąja patirtim. Noriu, kad skaitydami vaikai suprastų, jog jie šiuose išgyvenimuose nėra vieniši. Nemanau, kad paauglių literatūroje turi būti draudžiamų temų, tiesiog norisi daugiau knygų, kurios suteiktų vilties ir vestų į šviesą. Šiuolaikiniame pasaulyje to labai reikia“, – įsitikinusi kūrėja.
Vienas geriausiai įvertintų A. Cicėnaitės-Charles kūrinių – romanas „Niujorko respublika“ (2015). Jis laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus premiją už geriausią realistinės prozos kūrinį ir leidyklos „Alma Littera“ 2014 m. skelbto Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso finalą, išrinktas į 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pateko į „Metų knygos“ penketuką.
Būtent šis kūrinys paskatino Akviliną galvoti apie knygą suaugusiesiems. „Nors romanas „Niujorko respublika“ buvo skirtas paaugliams, bet sulaukė įvairaus amžiaus skaitytojų susidomėjimo. Radosi apmatų tekstams, bet toliau pradinės stadijos jie nepajudėdavo. Vieną dieną supratau, kad siužetas visą laiką buvo man prieš akis – tai vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimai, – apie pirmosios knygos suaugusiesiems atsiradimą pasakoja rašytoja. – Įkvėpimo sėmiausi iš savo šeimos moterų linijos: tai ir mane išauginusi prosenelė, kuri, gimusi pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje, mirė sulaukusi daugiau nei šimto metų, ir jos dukra, mano močiutė, kuri mirė man negimus, ir motina, ir mudvi su seserimi.“
Pasak autorės, „Tylos istorija“ nėra (auto)biografinė, bet šeimos moterų linija jai tapo įkvėpimu, paskatino mąstyti apie iš kartos į kartą atsikartojančias patirtis. „Pradėjusi rašyti neįsivaizdavau, kur tekstas mane nuves ir kad berašant išsikristalizuos tylos metafora – tylos, kuri mus jungia ir kartu skiria. Neketinau rašyti knygos apie traumines patirtis, apie jų atsikartojimus skirtingose kartose – taip paprasčiausiai nutiko. Ko gera, rašant apie dvidešimtąjį amžių kalbėjimo apie traumą tiesiog neįmanoma išvengti, – pasakoja Akvilina. – Man buvo svarbu suteikti balsą moterims, kurios buvo nereikšmingos, nutildytos, nustumtos į istorijos paraštes. Per keturių moterų likimus tyla iškyla kaip išlaisvinanti ir baudžianti, kaip apsauga ir kartu nusikaltimas. Šių moterų likimai atspindi dvidešimtojo amžiaus istorijos posūkius, o jų portretuose ne viena skaitytoja atpažino save ar savo šeimos moteris. Norėjau knygoje kalbėti ne tik apie tylos simboliką, bet ir apie moterų bendrystę, tas nenutraukiamas mus jungiančias gijas.“
Rašytoja džiaugiasi, kad ir praėjus keleriems metams po minėtų knygų pasirodymo vis dar sulaukia skaitytojų laiškų su įspūdžiais. „Įsimintiniausi – tie, kuriuose žmonės prisipažįsta skaitantys nedaug, bet štai nuo mano knygos negalėję atsitraukti, ji paskatinusi daugiau pasidomėti lietuvių literatūra, – šypsosi. – Po „Niujorko respublikos“ sulaukiau laiškų, kuriuose skaitytojai domėjosi, kaipgi toliau klostėsi veikėjų likimai. Beatričė su Oskaru jiems pasirodė gyvi, alsuojantys, ir tai laikau pasakojimo laimėjimu. Po „Tylos istorijos“ sulaukiau laiškų, kur moterys dalijosi šeimos istorijomis, įžvelgė panašumų, pasakojime rado save.“
Interviu metu Akvilina su jauduliu laukė, kaip skaitytojai priims naująją knygą „Kad mane pamatytum“. Joje autorė grįžta į paskutinius praėjusio amžiaus metus. „Pagrindinė knygos veikėja, keturiolikmetė Gilė, svajoja tapti žymia aktore, atsidurti žurnalų viršeliuose ir televizijos ekranuose. Bet realybė visai kitokia: skiriasi tėvai, tėtis su savo buvusia studente laukiasi dvynių, tenka taikstytis ir su nauju keistu mamos draugu, o dėl svajonių vaidmens mokyklos spektaklyje varžytis su geriausia drauge. Ir dar tos kalbos apie pasaulio pabaigą, turinčią įvykti 1999-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį… Bet šis pasakojimas – ne tiek apie pasaulio pabaigą, kiek apie šeimos dramą, paauglišką draugystę, trapų motinos ir dukros ryšį, troškimą rasti savąjį kelią, na, ir truputį apie meilę“, – apie savo naujausią kūrinį kalba rašytoja.
Mokytis rašyti galima visą gyvenimą
Neretai diskutuojama: rašytoju gimstama ar tampama? Ar išmokta teorija gali žmogų paversti rašytoju? Akvilina įsitikinusi, kad teorijos tikrai nepakaks: „Jei norisi tapti rašytoju, reikia tiesiog rašyti. Rašyti daug ir kantriai, nelaukti greito rezultato, išmokti dirbti su tekstu, išmokti gyventi su netikrumu bei abejojimu savimi. Nėra vienos formulės, kaip tapti rašytoju, – geri rašytojai ateina iš pačių įvairiausių sričių. Jų būna ir savamokslių, ir diplomuotų filologų, ir kūrybinio rašymo studijas baigusių. Joks talentas negelbės, jei kūrėjas neturi kantrybės mokytis ir tobulėti. Man regis, mokytis gerai rašyti galima visą gyvenimą – skaitant vertingas knygas, rašant, o gal ir lankant kūrybinio rašymo kursus. Kiekvienas pasirenka jam labiausiai tinkantį variantą.“
Pasak kūrėjos, geras tekstas nebūna atsitiktinumas, o tobulas sakinys nenukrinta iš dangaus. Už jų slypi metai įdirbio, žinių, patirties, į stalčių nukištų juodraščių. „Literatūroje – toje, kurią norisi rašyti didžiąja raide, – esti ir gylis, ir aukštis, ir dar žodžiais neišsakomas jausmas. Tokia literatūra išplėšia iš kasdienybės, perkeičia, joje nutinka tai, ko kūrėjas nė neplanavo. Nuo gero kūrinio gali skaudėti. Tikri šedevrai visuomet būna didesni už savo kūrėjus“, – pažymi A. Cicėnaitė-Charles.
Knyga skaitytoją gali priversti šypsotis, gali ir sugraudinti. Įdomu, kokius jausmus į ją sudeda rašytojas. „Kiekvienos knygos rašymas man yra vis kitoks. Kuriant tikrai gali rastis emocijų, ypač rašant artimomis, jautriomis temomis. Vis dėlto nemažai dėmesio skiriu rankraščio redagavimui, o čia emocijoms mažiau vietos, nes būtina nutolti nuo teksto, pažvelgti į jį objektyviai, tarsi skaitytum pirmą kartą, nugludinti kalbą, atsisakyti visko, kas nereikalinga“, – aiškina kūrėja.
Gera knyga parodo, kokia gali būti siekiamybė
Kai nerašo, neverčia knygų, Akvilina mėgsta pasinerti į kitų autorių knygų pasaulius. „Skaitau įvairią literatūrą. Renkuosi ir intuityviai, ir kliaudamasi rekomendacijomis, stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių, leidžiuosi knygos vedama ir nustebinama. Vengiu tik prastos, skurdžios kalbos, plokščio siužeto knygų. Skaitau tiek meninę, tiek populiariąją, tiek negrožinę literatūrą. Esu knygų kaupikė, tad ir lentynos, ir norimų perskaityti kūrinių sąrašas vis pildosi“, – šypsosi pašnekovė.
Ypač didelį įspūdį jai paliko pastaruoju metu skaityti Juano Gabrielio Vasquezo, Annie Ernaux, Olgos Tokarczuk kūriniai. „Geras tekstas nusmelkia, parodo, kokia gali būti siekiamybė, atsiveria kaip stebuklas“, – pabrėžia Akvilina.
Inga Nanartonytė