Prieš kelis dešimtmečius iš sovietų valdomos Lietuvos į Vakarus emigravęs poetas ir prozininkas, literatūros profesorius Tomas Venclova pripažįsta: jo gyvenimas buvo pavojingas ir rizikingas. O asmeninis – painus ir sudėtingas.
Kelis kartus vedęs profesorius šiandien turi gausią šeimą – vaikų ir anūkų, yra pasiekęs aukštumų akademinėje srityje ir jaučiasi laimingas. Tačiau viso to galėjo ir nebūti. Už veiklą disidentinėje Helsinkio grupėje galėjo sėsti į kalėjimą, o atsidūręs Vakaruose – sulaukti fizinio susidorojimo. „Tada buvo kaip kare, o kare žūti – garbinga“, – sako profesorius, savo gyvenimo klodus sutikęs atverti LRT laidai „Stilius“.
Daugelis to meto iškilių kultūros ir meno žmonių, kolegų jo sprendimą trauktis į Vakarus vadino bepročio poelgiu. Profesorius šiandien šypsosi ir priduria, kad iš tiesų nevengė priešpriešų ir savo veiksmais pats susikurdavo pavojų. „Galbūt ne kiekvienas tai Lietuvoje žino, bet aš truputį avantiūristinio charakterio žmogus, mano emigracija į Vakarus buvo savotiška avantiūra, gana rizikinga, gana paini… Aš patekau į Vakarus dar sovietiniais metais, viešai pareiškęs, kad sovietinė ideologija man nepriimtina. Nuo to pareiškimo praėjus dvejiems metams, man leido vykti dirbti į vieną Amerikos universitetą. Kvietimą man parūpino kitas Helsinkio grupės narys Česlovas Milošas, pats buvęs vilnietis. Jį domino Vilniaus žmonės, ypač tie, kurie nepritarė valdžiai. Ir valdžiai buvo kilusi tokia dilema: arba pasodinti mane, arba išleisi į užsienį. Maniau, kad teks kalėjimo paragauti, bet jie nusprendė išsiųsti mane į užsienį“, – senus laikus prisiminė T. Venclova.
„Naudodamasis dviem pasais – Amerikos ir Lietuvos – per daug metų neblogai įsikūriau, egzistuoju, negaliu sakyti, kad vargstu“, – pasidžiaugė ryšio su gimtine nepraradęs intelektualas.
Venclovų šeimos namuose, kur būtinai užsuka į Lietuvą atvykęs profesorius, saugomos šeimos relikvijos ir prisiminimai. „Sakyti, kad mano tėvas buvo įtakingas, būtų perdėjimas, nes tais laikais niekas nebuvo įtakingas: viskas buvo diktuojama ne Lietuvoje. Žmonės, net ir artimi valdžiai, stengėsi kažką švelninti, kažką gerinti, bet ne visada tai pavykdavo. Ir ne visi tai darė. Mano tėvo gyvenimo standartai buvo aukštesni nei kitų. Kai kas sakė, kad jam negresia joks pavojus. Stalino laikais grėsė ir jam. Buvo net kurpiama byla tiems, kurie Smetonos laikais buvo kairieji. Ji turėjo baigtis teismo procesu ir ilgais kalėjimo terminais. Bet Stalinui mirus, ta byla buvo nutraukta ir atšaukta. Visko buvo…“ – kalbėjo profesorius.
„Visi sakė, kad Vencloviukas yra maištautojas, kad Antanas Venclova užsiaugino gyvačiuką ir t. t. Bet mes sugebėjome išsaugoti normalius tėvo ir sūnaus santykius, nors mums abiem buvo aišku, kad mūsų pažiūros skirtingos“, – atviravo profesorius, šiandien turintis namus skirtingose pasaulio valstybėse ir jau išėjęs į pensiją, pasitraukęs ir iš Amerikos akademinio gyvenimo. Kaip pavyko susikurti pilnatvės kupiną gyvenimą svetimose šalyse? Nuo ko prasideda Tomo Venclovos diena? Ir koks amerikiečių pensininko, profesoriaus emerito gyvenimas? Atsakymai – LRT laidoje „Stilius“.
LRT archyvo nuotraukos