Šeimai, vaikams skirtoms iniciatyvoms ir paramos fondui – tam didelę savo laiko ir energijos dalį skiria ilgametis Lietuvos rinktinės krepšininkas Rimantas Kaukėnas. Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga tris dukras auginantis sportininkas pasidalijo mintimis apie vaikų auklėjimą, savo paties vaikystę ir kvietė atsigręžti į labiausiai nuskriaustus mažylius.
Vaikų dienos proga nusikelkime į Jūsų vaikystę. Ką ryškiausiai iš jos atsimenate? Koks vaikas buvote?
Buvau labai smalsus, norintis viską išbandyti ir visose srityse siekiantis tobulybės: kad ir ko imdavausi, norėjau laimėti, visais įmanomais būdais tapti geriausias. Šia prasme nelabai pasikeičiau ir užaugęs.
Vis dėlto labiausiai į atmintį įstrigo tai, kad mano tėvas visą laiką dirbo. Jis beveik niekada neturėjo laisvadienių, o aš niekaip negalėdavau suprasti, kaip jis nepavargsta. Tačiau būtent tėvo darbo etika ir charakterio stiprumas man, vaikui, paliko didžiausią įspūdį. Tai tapo pagrindiniais principais, kuriais pats iki šiol vadovaujuosi.
To išmokote pats, stebėdamas tėvą. O kokiu būti Jus mokė tėvai?
Tėvai mokė daug ir sunkiai dirbti, nepadaryti gėdos šeimai ir būti dosnų. Taip pat mano tėvams buvo svarbu, kad išmokčiau kiekvieną žmogų vertinti vienodai.
Dabar jau pats auginate tris dukteris. Kokiais pagrindiniais auklėjimo principais vadovaujatės?
Tikiu, kad geriausios pamokos vaikams yra tėvų pavyzdys. Dukras, taip pat kaip ir mane tėvai, mokau dirbti, tai yra atrasti savo veiklą, jai atiduoti visą save, tačiau dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tai, matyt, susiję su antru dalyku, kurio mokome dukras, – dalytis.
Auginti vaikus – didelė atsakomybė. Kaip tėvams pajausti, kur link judėti auklėjant mažuosius?
Manau, kad kiekvienam vaikui reikia leisti pažinti pasaulį ir jame atrasti save. Kuo daugiau veiklų vaikas išbando, tuo lengviau jam suvokti, kas patinka, kas jį daro laimingą. Taip pat jau vaikystėje reikia įgyti visokių patirčių: ne tik smagių, bet ir pamokančių, tobulinančių, keliančių iššūkius.
Ar susidoroti su iššūkiais mokote ir savo dukras?
Kai žaidžiau klubuose, tekdavo dažnai keliauti ir prisitaikyti vis kitoje vietoje, susipažinti su naujais žmonėmis. Manau, tai vaikams buvo iššūkis, bet, rodos, nesunkus ir tikrai naudingas. Nuolatinis keliavimas dukroms išugdė daug gerų savybių: jos labai komunikabilios, lengvai prisitaiko prie aplinkos, joms visur patinka, visur randa draugų ir mėgstamą veiklą.
Viena svarbiausių Jūsų socialinių veiklų – paramos fondas. Ar į jį įsitraukia ir Jūsų šeimos nariai?
Mūsų šeimą vienija mano vardo paramos grupė, padedanti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Kadangi gyvename ne Lietuvoje, čia juo daugiau rūpinasi savanoriai, o mes fondą stengiamės pristatyti Italijoje, Ispanijoje ir net tolimojoje Amerikoje. Kartu su šeima dalyvaujame įvairiose labdaringose iniciatyvose. Tiek žmona, tiek mergaitės palaiko fondo veiklą ir supranta jo svarbą, tad visada man padeda, pataria. Džiaugiuosi, kad dukrų požiūris į pagalbą kitam formuojasi matant realius darbus, todėl jos nuo mažumės suvokia, kaip svarbu dalytis gerumu su kitais, ir moka atjausti.
Kartu su savo paramos fondu dalyvavote didžiausio Baltijos šalyse vaikų edukacinio pramogų centro „CurioCity“, esančio prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“, gimtadienyje. Kaip gimė idėja bendradarbiauti?
Su fondu vykdome ne vieną iniciatyvą, o partnerystei pasirenkame mums tinkamiausias įmones ar atstovus. Vaikų edukacinis pramogų centras „CurioCity“ vykdo įvairius socialinės atsakomybės projektus – organizuoja renginius neįgaliems ar onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Todėl ir nusprendėme bendradarbiauti. Paramos fondas taip pat dirba ir su knygų vaikams autore Vanda Padimanskaite. Su ja jau įgyvendinome ne vieną gražią idėją ir išleidome knygas: „Gauruota pasaka“, „Taškuota pasaka“ ir naujausią – „Taip tyčia“. Šios pasakos vaikus moko gerumo ir parodo pagalbos kitiems svarbą, o visos už jas surinktos lėšos skiriamos mažųjų ligoniukų gydymui. Naująją knygą visi norintys gali įsigyti „CurioCity“ iki liepos 1 dienos ir laimėti krepšinio kamuolį su „Žalgirio“ žaidėjų parašais.
Išties kokia pagalba sergantiems vaikams ir jų šeimoms reikalingiausia? Juk reikia tikriausiai ne vien tik finansinės pagalbos…
Susidūrus su sunkiomis diagnozėmis, bet kokia pagalba yra labai svarbi. Dažnai šeimose vienas iš tėvų nebegali dirbti, nes turi visada būti su vaiku, o tai pakenkia šeimos finansinei padėčiai. Todėl šeimoms reikia pagalbos įsigyjant nekompensuojamus medikamentus ar medicininę įrangą. Fondas padengia ir daug gydymo užsienyje, kurio neįmanoma atlikti Lietuvoje, išlaidų. Kiekviena istorija yra labai skirtinga ir kartu labai svarbi.
Fondo veikla gana plati – padedate vaikams pasveikti, pildote sergančių mažylių svajones, organizuojate jiems renginius ir kuriate iniciatyvas, padedate ligoninėms. Kas iš visų šių veiklų labiausiai įsimena?
Mane visos fondo veiklos veikia kaip bažnyčia. Kiekvienas susitikimas su vaikais dovanoja labai svarbų suvokimą, kad dažnai pervertiname savo kasdienes problemas, nebranginame paprastų dalykų. O labiausiai įsimena vizitai, kurių metu aplankome vaikus, pvz., kartu su žaismingu „CurioCity“ personažu, rankose laikydami dovanas jiems. Emocijos būna įvairiausios – nuo negalėjimo patikėti, kas vyksta, iki džiaugsmo ašarų, tačiau visos vienodai nuoširdžios. Pildome ir vaikų svajones. Jas dažnai vaikams įteikia jų dievaičiai – sportininkai ir pramogų pasaulio atstovai… tai būna nuostabu.
Ko palinkėtumėte šiuolaikinėms šeimoms ir tėvams?
Kiekvienai šeimai reikia skirtingų dalykų, tačiau net neabejoju, kad kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia sveikatos, kurios netekus viskas praranda prasmę. Todėl sveikatos nuoširdžiai ir linkiu.