„Lietuvos svečiams man nebūtų gėda nieko parodyti. Net jei mūsų šalis ir turi trūkumų, man jie neatrodo trūkumai. Man tai yra Lietuvos dalis“, – sako dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. Ją nepaprastai žavi ne tik šalies kraštovaizdis, bet ir klimatas, žmonės. Netgi tai, ką daugybė lietuvių linkę nuvertinti ar papeikti, viena garsiausių Lietuvos atlikėjų mato visai kitokiomis spalvomis. Tačiau su Rūta kalbėjomės ne vien apie Lietuvą, bet ir apie ypatingą (20 metų!) jos muzikinės veiklos jubiliejų, įgyvendintas ir dar laukiančias svajones, motinystės džiaugsmus ir tai, ko sunku išvengti žinomam žmogui.
Šiemet – Jūsų muzikinės veiklos dvidešimtmetis. Ar kaip nors ypatingai jį minėsite?
Manau, kad šią sukaktį būtinai reikės paminėti. Kaip tik neseniai pradėjau dirbti su nauja prodiuserine įmone, turime daug sumanymų. Šį rudenį planuojame naują koncertinę programą.
Kokie Jums buvo šie 20 metų? Ar kartais apmąstote vienokius ar kitokius savo karjeros pasirinkimus?
Tiesą sakant, nesu iš tų žmonių, kurie linkę kapstytis praeityje ar gyventi tuo, kas praėjo. Galbūt mano trūkumas yra tas, kad man sunku sustoti, pailsėti, pasidžiaugti. Bet, kita vertus, man visada labai įdomus pats procesas. Kai ką nors užbaigiu (projektą ar koncertą) ar praeina koks nors etapas, visada ieškau, ką galiu veikti toliau, kur nukreipti savo kūrybines jėgas. Kai prisiminiau, kad sukako 20 mano muzikinės veiklos metų, iš tiesų labai nustebau – toks didelis skaičius mane užklupo labai netikėtai.
Dažnai esate kviečiama tapti televizijos projektų komisijų nare. Ar vertinti kitus sunkiau nei pačiai stovėti priešais komisiją?
Tai yra tokie skirtingi dalykai, kad būtų sunku pasakyti, kas yra sunkiau ar lengviau. Labai dažnai dirbant komisijos nario darbą jaučiamas spaudimas pasakyti kuo stipresnę kritiką, įvardyti trūkumus ir pan. Kuo daugiau būna tokio spaudimo, tuo sunkiau dirbti. Galbūt ir naiviai mąstau, tačiau man atrodo, kad nė vienas žmogus nejaučia malonumo stipriai kritikuodamas kitą.
Kaip manote, kodėl televizijos projektuose išgarsėję žmonės dažniausiai greitai dingsta iš klausytojų ir žiniasklaidos akiračio?
Nes tokie konkursai yra akimirkos konkursai. Turiu galvoje, kad žiūrovai nespėja dalyvių pažinti, suprasti jų potencialo. Laimėjimas nėra ilgos ir sėkmingos karjeros garantija. Be to, labai dažnai į tokius projektus ateina žmonės, kurie nėra apsisprendę, ko nori, ar jiems dainuoti, ar nedainuoti ir kaip dainuoti. Tikisi, kad projektuose jiems tai kas nors pasakys, padės viską paruošti, sukurs stilių ir t. t. Jeigu projektą laimės taip mąstantis žmogus, tikėtina, kad jis nesieks toliau tobulėti, pats ką nors daryti, kurti.
Ar tai, kad esate dažnai matoma žiniasklaidoje, kaip nors veikia Jūsų asmeninį gyvenimą? Galbūt tai prisideda prie klaidingos žmonių nuomonės apie Jus formavimosi?
Manau, kad tai turi labai didelę įtaką. Nesakau, kad tai vienintelis dalykas, kuris formuoja nuomonę apie žmogų, bet tai tikrai labai stiprus įrankis. Prieš mane jis buvo naudojamas labai daug metų. Esu iš tų žmonių, prie kurių labai lengvai prilipdomos įvairios etiketės ir stereotipai. Bet baisiausia, kad mane iki šiol tai stebina. Pavyzdžiui, priešais mane atsisėda žurnalistė ir man į akis drebia tą patį stereotipą: „Jūs tokia griežta, pati griežčiausia.“ Aš pasiteirauju, ar ji matė bent vieną laidą, kurioje dalyvavau, ir prašau pakomentuoti, kada aš buvau griežtesnė už savo kolegas. Mano skiriami balai dažnai būna patys geriausi. Tad kur matoma ta pati griežčiausia, pikčiausia, kurios labiausiai bijoma?.. Tai mane kiekvieną kartą labai stebina.
Laidų ar projektų kūrėjai dažniausiai nori matyti mane kaip griežtą vertintoją. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš daug metų manęs paprašė atlikti itin griežtą vaidmenį, ir nuo tada mane tas įvaizdis visada persekiodavo. Nors su kitų laidų prodiuseriais sutardavome, kad neprivalėsiu atlikti to vaidmens, vis dėlto bene po kiekvienos laidos sulaukdavau žodžių: „Kas tau pasidarė, kodėl tu tokia minkšta, būk griežtesnė, tu gi Rūta.“ Tačiau aš jau seniai šio vaidmens nebesiimu.
Be to, pastebiu, kad painiojami skirtingi dalykai, linkstama į kraštutinumus: jeigu nesi minkštas kaip grietinėlės kremas, tai jau esi griežtas ir baugus, kažkoks monstras. Visada buvau tiesi, konkreti. Tačiau kodėl tai laikoma griežtumu ir priskiriama prie neigiamų savybių? Aš esu emocionali asmenybė. Visada norėjau, kad į mane būtų natūraliau reaguojama, nes jeigu žmogus emocionalus, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas ar ko nors blogo linkintis aplinkiniams. Nemėgstu elgesio, reakcijų įspraudimo į tam tikrus rėmus. Nesu politikė ar kilmingo kraujo atstovė – man nėra priežasčių būti perdėtai santūriai, aš iš prigimties tokia nesu.
Ar norint žengti į didžiąją sceną, Jūsų manymu, būtinas atitinkamas išsilavinimas?
Manau, kad jis nėra būtinas. Apskritai nėra nieko būtino. Bet jeigu nori tobulėti, būti geras atlikėjas, muzikantas, tai muzikinis išsilavinimas, muzikinio rašto išmanymas yra didžiulis pranašumas. Tačiau visko būna. Pažįstu moterį, kuri turi fantastišką Dievo dovaną – nuostabų balsą, bet studijavo kalbas ir iki šiol nedainuoja. Nors iš tiesų suprantu, kodėl ji taip nusprendė, bet manau, kad pasirinktas kitas profesinis kelias jai nesutrukdytų tapti puikia atlikėja.
Savo vyrui tikriausiai esate geriausia Lietuvos dainininkė?
Tikrai taip. Žinoma, visiškai nesupykčiau ir neįsižeisčiau, jeigu būtų kitaip, nes kritika ar tai, kad kam nors nepatinku kaip atlikėja, manęs visiškai negąsdina. Bet jam žmona yra geriausia dainininkė, ir jam neįrodysi kitaip.
Kadangi prakalbome apie antrąją pusę… Vienas žmogus yra pasakęs, kad meilė (kalbant apie santykius) – pats maloniausias darbas. Ką manote Jūs?
Nepasakyčiau, kad jis visada malonus. Iš tiesų tai yra labai sunkus darbas. Nes kam malonu bartis, kam malonu, kada išsiskiria požiūriai arba kai reikia aukotis? Visko būna.
Kas Jus, kaip trijų vaikų mamą, labiausiai džiugina?
Mane labiausiai džiugina, kad vaikai laimingi. Pastaruoju metu supratau, kad sveikata nėra toks jau natūralus, elementarus dalykas, kad tai didžiausias turtas, todėl ją labai vertinu.
Kokias atžalų savybes Jums svarbiausia išugdyti?
Norėčiau, kad mano vaikai būtų kūrybingi ir gebantys kritiškai mąstyti, nebūtų priklausomi nuo vyraujančios nuomonės ar įtakos. Taip pat viena svarbiausių savybių yra pagarba sau ir kitam žmogui.
Kaip stengiatės neleisti Jūsų gyvenime įsivyrauti rutinai?
Iš tiesų nesistengiu jos išvengti. Priimu rutiną kaip šiuo metu natūralų dalyką. O kai jau visai atsibosta, atsižvelgdama į galimybes kur nors išeinu. Žinoma, iki šiol tai buvo prabanga. Bet niekada dėl to nesiroviau plaukų. Kadangi tai jau nebe pirmas vaikelis, puikiai žinojau, kas laukia.
Mūsų vaikai labai aktyvūs, jiems tiesiog būtina išsidūkti. Mėgstame, kada būna blogas oras, vaikus nuvesti į žaidimų kambarį, nes, kad ir kaip mažieji mėgsta rutiną, vis dėlto ir jiems ji atsibosta. Vaikams būna pati smagiausia diena, kada ištrūkstame iš namų ar nueiname į svečius. Jiems tai didelė pramoga.
Galbūt prisimenate, apie ką svajojote, tarkime, prieš 20 metų? Ar daug šių svajonių pavyko įgyvendinti?
Nepamenu, apie ką svajojau prieš 20 metų, nes kasmet išsikeliu sau naują svajonę. Prieš tiek metų gal daugiau buvo ėjimo savo svajonės link nei svajojimo.
Man rodos, išbandžiau viską, ką norėjau išbandyti. Kažkada norėjau įrašyti radijo hitą. Man tai pavyko netgi du kartus. Bet komercinė sėkmė niekada nebuvo mano tikslas. Visada siekiau ją derinti su tuo, ką norėčiau dainuoti. Viena iš svajonių buvo ir pamėginti vaidinti kine. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią progą – keletą sezonų vaidinau legendiniame seriale („Giminės“ – red. past.). Tačiau tuo šis noras nesibaigė. Norėčiau įgyti daugiau šio darbo patirties, mane ši sritis labai traukia. Pirmąjį kartą turėjau atlikti labai sunkų draminį vaidmenį, priešingą mano charakteriui. Jeigu dar būtų proga vaidinti, norėčiau įkūnyti emocijomis trykštantį, spontanišką, man artimesnį personažą. Vis dėlto niekada neturėjau svajonių vaidmens.
Ar anksčiau svarstėte mokytis aktorystės?
Rinkdamasi specialybę mąsčiau ir apie aktorystės studijas, bet draugų buvau atkalbėta. Jie man sakė: „Tai ne tavo jautrumui. Aktoriaus darbas labai sunkus, tu nespėtum išeiti iš vaidmenų, tau būtų labai sudėtinga, reikėtų šiek tiek storesnės odos.“
Kokių dar svajonių šiuo metu turite?
Keistai nuskambės, bet jau dvejus ar trejus metus nebeturiu svajonių. Tiksliau, mano didžiausia svajonė – kad vaikai greičiau užaugtų, nes šiuo metu, kada esu pasinėrusi į buitį, apie svajones galvoti sunku.
Jūsų brolis daug metų gyvena Toronte. Ar Jums pačiai nebuvo minčių kurti savo laimę kitoje šalyje? Koks apskritai Jūsų požiūris į gyvenimą užsienyje?
Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad nori gyventi tik čia ir niekada nė už ką negyventų kitur. Man visada buvo įdomu pabandyti ką nors naujo, pagyventi kur nors kitur. Apskritai vertinu kosmopolitiškumą.
Daug kalbama apie mūsų šalyje reikalingus pokyčius, kurie didintų žmonių gerovę. Ką, Jūsų nuomone, pirmiausia reikėtų keisti?
Turbūt pirmiausia švietimo sistemą. Nes jeigu nori ką nors keisti, tai žmogaus mokymas yra svarbiausia priemonė. Vaikams brukama į galvas daug nereikalingų dalykų, užuot mokius to, kas būtina. Tai, kad suaugę žmonės nežino, kaip turėtų būti geriamas vanduo, kiek jo reikia išgerti, kas yra organizmo skysčiai, kas yra sveikas maistas, ir mano, jog vištiena yra pati sveikiausia mėsa, verčia susimąstyti… Manau, kad vaikus nuo mažų dienų reikia mokyti higienos, sveiko gyvenimo būdo, sveikos mitybos ir kt. Kas iš tos matematikos, jeigu žmogus iš ligoninės neišeina. Dėl vaikų neišmanymo mėgstame suversti kaltę tėvams, bet jeigu patys tėvai šių dalykų nežino, tai kur daugiau vaikas viską sužinos, jeigu ne mokykloje?
Esate užsiminusi, kad mūsų tautą reikia skubiai gelbėti nuo išnykimo. Kaip manote, kieno tai uždavinys: valdžios (kuriai esame linkę užkrauti atsakomybę bene už viską), kiekvieno iš mūsų?..
Kas yra valdžia? Valdžia yra mūsų atstovai. Taigi mes patys. Reikėtų tai suvokti, nes viskas prasideda nuo suvokimo. Kada žmogus mano, kad visi kiti kalti, tik ne jis, tada jam niekas neįdomu, jis nieko negali padaryti. Vis dėlto tai nereiškia, kad negalime turėti priekaištų valdžiai. Manau, kad mes kaip tik jų turime per mažai.
Ką kiekvienas galėtų padaryti, kad mūsų šalyje taptų maloniau gyventi?
Pirmiausia kiekvienam reikia suprasti, kad nuo jo labai daug kas priklauso. Nes žmogus, kuris tai supranta, reikšmingai prisideda prie pokyčių.
Kuo Jums ypatinga Lietuva, kokios vietos gražiausios?
Tai mano gimtasis kraštas, kurį pažįstu ir myliu. Aš nežinau kitos šalies, kuri yra tokia nuostabi. Visų pirma dėl klimato. Ta įkyrinti žiema, kuri trunka vos ne 10 mėnesių, iš tiesų suteikia mūsų šaliai žavesio. Galima sakyti, kad mes turime maždaug 12 skirtingų metų laikų ir niekada negalime žinoti, į kurį metų laiką pakliūsime kitą dieną. Tai labai daug kainuoja, bet kartu yra labai žavinga.
Lietuva yra saugi šalis. Mes neturime ugnikalnių, mūsų namų nesiaubia taifūnai, cunamiai, tornadai, nėra baisaus pramoninio smogo. Galime džiaugtis nepaprastai gražiu kraštovaizdžiu. Jis galbūt ir nebeda tiesiai į kaktą savo snieguotomis kalnų viršūnėmis arba kriokliais, kurių šniokštimą ir kurčias išgirstų, bet tikrai yra fantastiškas. Tik reikia jį atrasti. Upės, ežerai, kalvos, girios, lygumos, pušynai… Viską, ką Lietuva turi gražaus, būtų labai sunku išvardyti. Tai yra neišsemiama. Man pačiai reikia dar daug ką joje atrasti. Ir aš labai laukiu, kada galėsiu tai padaryti.
Kas dar, be klimato, kraštovaizdžio, Jus žavi Lietuvoje? Ką užsieniečiams norėtumėte pristatyti, parodyti?
Mane žavi labai daug kas. Pirmiausia aprodyčiau Vilnių, kurį labai myliu. Vilniaus senamiestis man yra ypatingas. Labai patinka jo atmosfera. Apskritai užsieniečiams nebūtų gėda nieko parodyti. Net jeigu ir turime kokių nors trūkumų, man jie neatrodo trūkumai. Man tai yra Lietuvos dalis.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš LNK archyvo