Pernai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) atliko tyrimą, kurio tikslas – pažvelgti į tai, kaip ir kokia lietuvių kalba vartojama šalies universitetuose. Tyrimą sudarė aukštųjų mokyklų vadovėlių kalbos, magistrantų darbų kalbos būklės analizė, daktaro disertacijų santraukų kalbos vertinimas ir specialybės kalbos dalyko apžvalga, rekomendacijų teikimas. „Doktorantai – mokslo elito ateitis, ir nuo jų priklausys, kokia bus lietuvių mokslo kalba“, – sausio 13 d. Lietuvos mokslų akademijoje sakė VLKK pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė.
Daugiau nei pusė vertintų vadovėlių neatitiko kalbos taisyklingumo reikalavimų
VLKK atliko 2010–2012 m. išleistų vadovėlių kalbos patikrą. Per šį laikotarpį universitetai išleido 200 vadovėlių, jų didžioji dalis pasirodė pirmą kartą. Tyrimui atrinkti 77 vadovėliai, o konkretaus vadovėlio skaityta apie trečdalį. „8 proc. vadovėlių atitiko kalbos taisyklingumo reikalavimus, 26 proc. vadovėlių kalba juos atitiko iš dalies, o 66 proc. vadovėlių kalba neatitiko kalbos taisyklingumo reikalavimų“, – rezultatus apibendrino VLKK Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė.
Daugiausia rasta skyrybos (815), sintaksės (541), leksikos (314), didžiųjų kalbos (295), rašybos (198) ir morfologijos (123) klaidų. Tyrėjų nuostabai, recenzentai išrašė po lapą ir daugiau elementarių skyrybos klaidų, kurių tyrimo pradžioje nesitikėta.
A. Dvylytė atkreipė dėmesį į vadovėlių redagavimo problemą: „Rasta po 3–4 vadovėlius, kurie apskritai neredaguoti. Tai požiūrio dalykas, nors leidėjai argumentavo tuo, esą redaktorius pablogins kalbą. Vadovėlių kalbos kokybė svarbi, ir jai reikėtų skirti reikiamą dėmesį.“
Diskusijoje dalyvaujantis švietimo ir mokslo ministras profesorius Dainius Pavalkis papasakojo apie savo patirtį rengiant vadovėlį: „Po to, kai gavau kalbos korektūrą, nesupratau, ką parašiau. Kolegos irgi nesuprato, apie ką šnekama. Su redaktoriumi susitarėme, kad terminai būtų atitaisyti. Turime surasti pusiausvyrą tarp užsienio kalbos ir lietuviškos terminijos“, – galimą sprendimo būdą siūlė ministras.
Dr. D. Vaišnienė pridūrė, kad tokie vadovėliai, kokius kai kurios aukštosios mokyklos siūlo studentams, solidumo joms tikrai neprideda. „Todėl ir siuntėme universitetams išsamius raštus, kad į juos atsižvelgtų ir susitvarkytų savo įvaizdį“, – sakė VLKK pirmininkė.
Magistro darbai irgi nedžiugina
VLKK Programų skyriaus vedėjos dr. Vilijos Ragaišienės teigimu, šiandienos magistrantai yra rytdienos daktarai. Tuo tikslu atlikta 1068 magistro darbų, parašytų 2013 m., kalbos analizė ir nustatyti trys raštingumo lygiai 10 puslapių: aukštas (iki 10 kalbos klaidų), vidutinis (10–20 klaidų) ir žemas (daugiau nei 20 klaidų).
„Aukšto raštingumo darbai sudaro tik 18 proc., vidutinio – 44 proc., o 38 proc. darbų neatitinka keliamų kalbos taisyklingumo reikalavimų. Net 32 proc. aukščiausiu balu įvertintų darbų yra žemo raštingumo“, – gautus rezultatus pristatė dr. V. Ragaišienė.
Rašybos klaidų rasta 11 proc., skyrybos – 39 proc. Daugiausia magistrantai padarė kalbos kultūros klaidų, jos sudarė 50 proc.
VLKK specialistės teigė, kad apskritai darbuose vyrauja sintaksės klaidos. Tai rodo, kad kalbai trūksta rišlumo, aiškumo, sklandumo, paprastumo.
Disertacijų santraukose – nuo kelių iki keliasdešimt klaidų
VLKK vertino 2010–2011 m. apgintų daktaro disertacijų santraukų kalbą. Per šiuos metus apginta 714 disertacijų. „Vieno ar dviejų puslapių mums visiškai pakako, kad galėtume pasakyti, kokia kalba parengta tiek santrauka, tiek pati disertacija“, – sakė dr. V. Ragaišienė. O ir santraukų būta nevienodos apimties. Kai kurios socialinių ir humanitarinių mokslų disertacijų santraukos siekė 10 ir daugiau puslapių. Fizinių ir technologijos mokslų atstovai buvo lakoniškesni.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 17 proc. santraukų kalba neatitinka kalbos taisyklingumo reikalavimų, 31 proc. juos atitinka iš dalies, 52 proc. darbų priskirti aukšto raštingumo lygiui. VLKK specialistai suskaičiavo, kad klaidų skaičius puslapyje vyravo nuo trijų iki šešiasdešimties klaidų. Tik 30 darbų iš 714 nerasta klaidų. Kaip ir magistrantams, doktorantams koją dažniausiai kišo kalbos kultūros klaidos, jų buvo 60 proc. Skyrybos ir rašybos klaidos atitinkamai sudarė 33 proc. ir 7 proc.
Dr. D. Vaišnienė apgailestavo, kad nors daktaro disertacijų ir jų santraukų taisyklingumo reikalavimas nustatytas teisės aktu, tačiau trūksta priežiūros, kaip jis vykdomas.
Terminija – viena esminių mokslinio darbo dalių
„Iš daktaro disertacijų santraukų matyti vienos ar kitos srities terminijos būklės, mano supratimu, beveik neįmanoma. Iš vieno puslapio gali matyti, ar žmogus raštingas, bet spręsti apie terminiją iš esmės neįmanoma“, – tvirtino VLKK Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėja Audra Ivanauskienė. Ji mano, kad terminijos negalima įvertinti tik kalbiniu aspektu. Be jo, dar turėtų būti ir dalykinis vertinimas. Tačiau VLKK ekspertai, kaip jiems ir dera, vertino 400 disertacijų, parengtų 2010 m., santraukų terminus kalbos aspektu.
Labiausiai išsiskyrė šios klaidos: brūkšnelio rašyba, žodžio dalies rašymas atskirai. Maždaug ketvirtadalį klaidų sudarė netikslinga didžioji raidė, taip pat be reikalo rašomos kabutės, painiojami ilgieji ir trumpieji garsai. Specialistams užkliuvo žodžių daryba, netaisyklingi priesagų, priešdėlių vediniai, semantika, skoliniai, gramatika.
VU Komunikacijos fakulteto profesorius habil. dr. Domas Kaunas pasiūlė, kad disertacijų įvade atsirastų terminologinė dalis. „Dėstytojai neretai šneka angliškais sakiniais ir nesistengia ieškoti terminų. Studentai daro tą patį“, – savo požiūrį dėstė profesorius. Jam antrino švietimo ir mokslo ministras. Pasak jo, beveik niekas nepaskaito mokslinio darbo iki galo ir nuosekliai, tad santraukoje turėtų būtų suformuluota lietuviška terminija.
Universitetas neturi mokyti rašybos ir skyrybos
„Aukštųjų mokyklų vadovėlių rengėjams ir leidėjams turėtų būti nustatyti taisyklingos kalbos reikalavimai. Į baigiamųjų darbų vertinimo sistemą taip pat turėtų būtų įtrauktas kalbos taisyklingumo kriterijus, kad aukščiausiu balu įvertinti darbai nebūtų parašyti neraštingų žmonių“, – porą pasiūlymų pateikė VLKK pirmininkė. Ji užsiminė ir apie mokslo terminijos kūrimo skatinimą leidžiant daugiau aiškinamųjų terminų žodynų. Bėda ta, kad jie nevertinami kaip mokslo produkcija.
Tiek pranešėjai, tiek švietimo ir mokslo ministras sutiko, kad reikia peržiūrėti ir tobulinti bendrojo lavinimo mokyklų lietuvių kalbos mokymo programas. Prof. D. Pavalkio teigimu, jeigu priimame beraščius, negalime tikėtis, kad aukštoji mokykla pakeis jų raštingumą.
„Universitetas turi mokyti specialybės profesinės terminijos, o ne rašybos ir skyrybos. Turėtų būti reikalaujama, kad tas, kurio raštingumas prastas, akademinių darbų rašymui pasirengtų savarankiškai“, – samprotavo dr. D. Vaišnienė.
Švietimo ir mokslo ministras sutiko, kad lietuvių kalba moksliniuose darbuose privalo būti nepriekaištinga, tačiau konstatavo, kad pasauliui globalėjant mokslas ir jo rezultatai taip pat turi būti globalūs: „Jeigu norime su savo mokslo pasiekimais išlįsti iš Lietuvos, turime publikuoti užsienio kalba. Ir socialinių, ir humanitarinių mokslų publikacijos turi būti tarptautinės.“
Agnė Grinevičiūtė, http://naujienos.vu.lt
V. Jadzgevičiaus nuotrauka
Komentarų: 1
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atliktos statistinės duomenų analizės lygis taip pat kelia daug nerimo. Vien tiriamųjų objektų, disertacijų santraukų, imčių parinkimas tarp atskirų universitetų skatina susimąstyti ar pateiktos išvados išties pagrįstos.
Tačiau, kokie metodai bebuvo taikyti vertinant vadovėlių kalbos lygį, turiu pripažinti, kad net ir be statistikos buvo kraupu klausyti, jog dalis jų prieš išspausdinant nepakliuvo jokiam kalbos redaktoriui. Tokių vadovėlių autoriai išties pasielgė neatsakingai.