Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Kasmet apie birželio 22–24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Jono varduvėmis.
Stebuklai ir mistika
Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydomąsias žoleles, nes tikėjo, kad tada surinktos žolelės įgyja ypatingų gydomųjų galių. Vėliau iš žolelių būdavo verdama arbata, jomis būdavo apkaišomos palubės, jų įmesdavo į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu.
Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainikus jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.
Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Surinktos rasos reikia duoti karvėms, kad šios būtų pieningos, pabarstyti jos į daržus, kad šie būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.
Trumpiausią metų naktį būdavo garbinama saulė. Jai žmonės dėkodavo už šilumą, šviesą, būdavo prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos būdavo sukuriamas didelis laužas. Manyta, kad kuo toliau bus apšviesti laukai, tuo didesnis derlius bus rudenį.
Galybė vardų trumpiausiai nakčiai
Nuo seno švenčiama trumpiausios nakties šventė vadinama ne tik Joninėmis, bet ir Rasomis, Kupolių švente. Tai – pati paslaptingiausia šventė, kai gamta būna pačiame jėgų žydėjime. Įprastai Rasos šventėje dalyvaudavo visi visuomenės sluoksniai lygiomis teisėmis: ir žyniai, ir kariai, ir gyvulių augintojai, ir svarbiausi šventės dalyviai – trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas), vanduo ir žemė, taip pat trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai ir augalai (vainikai, vaistažolės).
Ypatinga pagarba ugniai ir vandeniui
Joninių naktį ugnis deginama ant kalno. Kuo aukštesnis kalnas, tuo geriau. Jeigu kalno toje vietovėje nėra, laužas kuriamas ant iškeltos karties. Kaip ir visose tradicinėse baltų šventėse, svarbų vaidmenį atlieka jaunimas – jis šoka ir dainuoja, galynėjasi, lenktyniauja, šokinėja per laužą ir kitaip linksminasi. Beje, nuo senų senovės Jonines švęsti įprasta atsinešus vaišių. Visi šventės dalyviai maudosi, prausiasi, skalbia upėse ir ežeruose, pina vainikus, vaistams renka žoles ir šakneles. Braidžioja po rasą, ją surenka, apeina pasėlius. Prausiasi rasa, girdo karves. Vanduo – gyvybės šaltinis, todėl šios šventės metu labai svarbus vaidmuo atitenka būtent vandeniui, rasai. Stengiamasi Jonines švęsti prie vandens – kad būtų kur vainikėlius plukdyti ir atlikti kitus su vandeniu susijusius ritualus.
Švęsti – įgyti nepaprastų galių
Kaip jau buvo minėta, Joninių šventė yra kupina magijos ir mistikos. Tikima, kad šokami rateliai suteikia nepaprastą galią, o štai nupintame vainike kaupiasi amžina augalijos gyvenimo jėga. Teigiama, kad ryte ir saulė puošiasi: pasidaro raudona, mėlyna, įvairiai mainosi, mirga, plazdena, linksminasi, šokinėja, šoka.
Švęsdami žmonės nori užsitikrinti sveikatą, grožį, laimingą vedybinį gyvenimą. Šios šventės metu ugnis yra priemonė visokiems kenkėjams nuvyti, todėl deginama aukštose vietose, kad apšviestų didelį plotą. Taip ugnyje stengiamasi sudeginti ir visą kartėlį, tvyrantį širdyje, – ugnis visada atlieka mistinį vaidmenį, nes turi kažką paslaptingo ir nepaprastai užburiančio.
Linksminasi ir švenčia ne tik žmonės. Įvairūs padavimai byloja, kad Joninių naktį siautėja raganos, kurios bando atsilyginti velniams už tai, ką jie pikta joms yra padarę.
Paparčio žiedo lobis
Apie stebuklus Joninių naktį byloja ir paparčio žiedo ieškojimas. Tikima, kad tas, kuris turi radęs paparčio žiedą, viską žino. Net kitų mintis. Supranta paukščių ir gyvulių kalbą – pasidaro tarsi burtininkas, žinantis daugiau net už žiniuonius. Taip pat tikima, kad paparčio žiedas atneša visokeriopą laimę ir džiaugsmą, materialinę sėkmę ir kitas gėrybes jį radusiajam. Radusieji laimę (paparčio žiedą) – dievo pastebėti ir apdovanoti, o kiti šventės dalyviai – pateptieji rasa, ugnimi nuo piktų dvasių apsivaliusieji – gali tuoj pat pradėti šeimyninį gyvenimą.
Ir saulė švenčia Jonines
Tikima, kad Joninių naktį saulė džiaugiasi kartu su žmonėmis, ritinėjasi po dangų, puošiasi įvairiaspalviais drabužiais ir neskuba užleisti vietos mėnuliui, todėl ir Joninių naktis – pati šviesiausia ir trumpiausia, mat saulė beveik nepailsdama visą laiką šviečia.
Tiesa, kaip ir daug kitų švenčių, Joninės nėra visiškai lietuvių liaudies šventė. Ji atkeliavo su indoeuropiečių kariais, jojančiais pro šalį. Būdami raiteliai jie pagreitino mainus, išmokė jaunimą jodinėti, skleidė naujas tradicijas. Be abejo, atneštos šventės prigijo dar ir todėl, kad buvo gražios jų tradicijos ir jos tiko jaunimui. Be to, vietiniai gyventojai buvo pasiekę tam tikrą materialinį lygį, leidžiantį priimti naujoves: rasti laiko gudrybėms, žaidimams, šventėms pasiruošti. Šventės darė įtaką tautos pasaulėžiūrai, kultūrai ir vertybėms.
Žodžių reikšmės
Žodžių „Jonas“, „Rasa“, „Kupolė“ šaknys sudaro daugybę žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Panagrinėkime:
Jonėnai – viena svarbiausių graikų genčių.
Jonapartis – miškų ir dekoratyvinis augalas.
Jaunius, jauna – nedaug metų turintis, jauniausias šeimoje.
Rasa – vandens lašeliai ant augalų (žolės), svarbūs stepių gyvulių augintojams, buvusiems kurganams. Rasa stepėse sudaro iki ketvirtadalio visų kritulių ir iškrinta iki 200 kartų per metus, todėl yra tokia svarbi stepių gyventojams.
Rasa – Dievo siųstas nesuterštas vanduo, tinkantis apsivalymui, krikštui. Rasa išgydo žaizdas ir užlygina randus.
Įsigilinkime į ras-, res-, ris-, ros-, rus- prasmes:
Rasenti – dulkti, lynoti, toks lietus geriausiai įsigeria į žemę.
Rasoti – smulkiai lynoti.
Rastis (rasis) – daryti, atsitikti, tapti.
Rausoti, rausyti, rausti (rauso, raisė) – kasti, knisti, versti, ieškoti.
Ręsti – pasakoti, daryti rinčių, įkapes, kristi, pjauti, statyti, daug valgyti.
Riesti – lenkti, vynioti, bėgti susirietus, smarkiai versti, meluoti, smarkiai augti, plėstis.
Risti – stumti, judinti, versti, griauti.
Rusenti – pamažu bėgti, degti.
Rusinti – kurstyti.
Rūstauti, rūstis – pykti.
Panagrinėkime ir Kupolės, kito šventės pavadinimo, reikšmę:
Kupolė – vainikas, puokštė.
Kupola – krikštytojas. Jo duktė – Rasa.
Kaupuotas – nelygus, grublėtas.
Kupoliauti – linksmintis per Jonines: rinkti su dainomis žolę, gėles.
Keliaukime švęsti Joninių kartu!
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
