Lapkričio 14 d., pirmadienį, esant giedram vakarui bus galima grožėtis nekasdieniška Mėnulio pilnatimi. Ši pilnatis maždaug 7 nuošimčiais didesnė ir 15 nuošimčių šviesesnė nei įprasta. Toks reiškinys vadinamas supermėnuliu.
Supermėnuliu Mėnulis vadinamas tada, kai pilnatis sutampa su Mėnulio priartėjimu prie Žemės. Tuomet, kai Mėnulio pilnatis įvyksta Mėnuliui esant tolimiausiame taške nuo Žemės, Mėnulis vadinamas mikromėnuliu arba minimėnuliu.
Taip nutinka dėl to, kad Mėnulis aplink Žemę skrieja ne taisyklinga apskrita orbita, o ištęsta – elipsine. Todėl Mėnulio nuotolis nuo mūsų planetos nuolat kinta. Vidutiniškai Mėnulis nuo Žemės yra nutolęs per 382 900 km. Arčiausiai žemės esantis Mėnulio orbitos taškas astronomų yra vadinamas perigėjumi, o tolimiausias – apogėjumi.
Jei lygintume arčiausiai Žemės ir toliausiai nuo Žemės esančias Mėnulio pilnatis, tai jų šviesis skirtųsi 30, o dydis – 14 nuošimčių.
Sąvoka „supermėnulis“ nėra laikoma oficialiu astronominiu terminu. Ji buvo sugalvota astrologo Ričardo Nole (Richard Nolle). Jis 1979 m. taip įvardijo pilną Mėnulį, kai jis prie žemės priartėja ne mažiau kaip 90 % nuo savo artimiausio Žemei orbitos taško.
Šiandien, lapkričio 14 d., Mėnulio pilnatis bus arčiausiai Žemės nuo 1948 m., kai ji buvo dar 50-čia kilometrų arčiau. Šį kartą mus nuo Mėnulio skirs 356 509 kilometrai.
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas sako, kad stebėti pilną Mėnulį verta pradėti tuomet, kai jis teka. Mat greta horizonto esantys vaizdai žmogui visada ir taip atrodo didesni. „Tai įgimta žmogaus savybė. Mūsų smegenys tarsi teleskopas didina daiktus, esančius prie horizonto“, – teigia etnokosmologas.
Dar viena priežastis, kodėl Mėnulio pilnatis atrodys didesnė ir šviesesnė nei paprastai, yra ta, kad Žemė su aplink ją skriejančiu Mėnuliu šiuo metų laiku yra arčiau Saulės nei vasarą. Dėl to Mėnulis gauna daugiau nei vidutiniškai Saulės šviesos ir būna ryškesnis“, – aiškina J. Vaiškūnas.
Vilniuje šiandien Mėnulis tekės 16.50 val., Kaune – 16.55 val., Klaipėdoje – 17.04 val.
Supermėnulio reiškinys yra gana dažnas – jį galima stebėti vidutiniškai kas 14 mėnesių. Tačiau toks priartėjimas, panašus kaip šįvakar, įvyks 2034 metų lapkričio 25 d., kai Mėnulis bus dar 65 km arčiau Žemės nei šį kartą. O 2052 gruodžio 6 d. pasirodysiantis supermėnulis bus 86 km arčiau Žemės nei šį kartą.
Dar vienu eiliniu supermėnuliu būsime apdovanoti ir prieš šių metų Kalėdas – gruodžio 14 d.
Paklaustas, ar supermėnulis gali daryti kokią didesnę įtaką žmonėms arba gamtos reiškiniams Žemėje, J. Vaiškūnas paaiškina: „Pagrindinių mūsų padangės dangaus šviesulių – Saulės ir Mėnulio – įtaka Žemei ir jose vykstantiems reiškiniams yra neabejotina. Saulė yra svarbiausias gyvybei Žemėje palaikyti reikiamos šilumos ir šviesos šaltinis. Ji palaiko visus pagrindinius gamtinius ir gyvybinius vyksmus mūsų planetoje. Mėnulis taip pat atlieka nemažą vaidmenį. Dėl jo traukos vyksta potvyniai ir atoslūgiai. Manoma, kad jo trauka daro įtaką ir tektoniniams Žemės vyksmams, dėl kurių vyksta žemės drebėjimai. Tačiau vienu iš svarbiausių Mėnulio veiksnių yra jo švytėjimas. Dėl Saulės švytėjimo periodiškumo gyvojoje gamtoje įsivyravo paros periodinis ciklas, o dėl Mėnulio šviesos – mėnesinis ciklas. Daugybę tūkstančių metų, kai Žemėje nebuvo dirbtinio apšvietimo, gyvybinius vyksmus veikė tik pilno Mėnulio nakties šviesa. O Mėnuliui sudilus pasaulis paskęsdavo aklinoje tamsoje. Manau, kad šie ritmai ir dabar banguoja mūsų kūnuose, štai kodėl taip romantiškai, viltingai, o kartais ir neramiai žvelgiame į pilnatį.“
Jonas Vaiškūnas