Po to, kai Kėdainiuose artimieji iki mirties sumušė ketverių metų berniuką, vis daugiau kalbama apie tai, kad Lietuva galėtų perimti skandinaviškąjį vaikų teisių apsaugos modelį. LRT televizijos laidos „Emigrantai“ komanda lankėsi Malmės mieste Švedijoje ir susitiko su šios šalies vaikų teisių apsaugos sistemoje dirbančia lietuve Orinta Mazrimaite-Prasčeviče. „Švedijoje jau net nebeįsivaizduojama, kad tėvai pakeltų ranką prieš vaiką“, – pradeda pokalbį moteris.
Švedijos vaikų teisių apsaugos sistemoje Orinta dirba jau šešerius metus. Ji – šeimos terapeutė, padedanti problemiškoms šeimoms atrasti geriausius vaikų auklėjimo būdus. Kaip būtų pasibaigusi ketverių metų berniuko istorija, jei pas mus veiktų švediškas vaikų teisių apsaugos modelis? Moteris tikina, kad istorijų, panašių į ką tik nutikusią pas mus, Švedijoje tiesiog nepamena. Išskyrus vieną, bet vaiko tėvai buvo ne švedai, o imigrantai iš musulmoniškų kraštų. „Tas pats atsitikti galėjo bet kur, tačiau turime būti tikri, jog padarėme viską, kad tam užkirstume kelią“, – sako ji.
Švedijoje susirūpinimas vaiku prasideda jau darželyje. Pastebėjusios smurto žymes ar tiesiog įtariančios, kad šeimoje smurtaujama, auklėtojos kreipiasi į socialinius darbuotojus. Jie pasirūpina, kad vaikui bent kol kas nereikėtų grįžti į, kaip įtariama, nesaugią aplinką. Dažniausiai vaikas laikinai apgyvendinamas kitoje šeimoje. Tuo metu policija tėvus kviečia į apklausą. Smurto prieš vaikus įstatymą Švedija priėmė dar 1979-aisiais. Vaikų teisių apsaugos ekspertė O. Mazrimaitė-Prasčevičė viliasi, kad netrukus šioje srityje pasistūmėsime ir mes, tačiau įstatymai nėra viskas. Vaikų auklėjimo tradicijos net labiau negu teisiniai sprendimai lemia, ar vaikai auga laimingi ir saugūs.
Įstaigai, kurioje darbuojasi emigrantė, geriausiai tiktų šeimos pagalbos centro pavadinimas. Šeimos apsigyvena specialiai joms įrengtuose butuose ir gauna visokeriopą socialinių darbuotojų pagalbą. Šeimos centre tėvams ir jų vaikams suteikiama absoliučiai viskas. Dirbti niekam nereikia, tiesiog gyventi: gamintis maistą, pirkti produktus, tvarkytis ir leisti laiką su vaikais – tarytum gyventum pasaulyje, kur niekas daugiau neegzistuoja – tik tavo šeima. Šeimos terapeutas stebi šeimos narių santykius, įpročius. Žiūri, kaip tėvai yra linkę išnaudoti laiką. Kai kurios šeimos, specialiai prižiūrimos, ten praleidžia iki metų. Švedijai tai kainuoja milijonus. „Švedai supranta, kad vaikas – tai mažas žmogus, asmenybė, kurio norų reikia paisyti“, – sako Orinta ir priduria: tai tikrai nereiškia, jog vaikams Švedijoje leidžiama viskas.
Šeimos, kuriomis jai tenka rūpintis, dažnai čia apgyvendinamos dėl priežasčių, kurios gal Lietuvoje daug kam atrodytų juokingos. Tačiau švedų socialiniai darbuotojai žino: jeigu vaikas jaučiasi negerai, jei jo elgesys pakitęs, neatitinka normų, jokia priežastis nėra per maža. Ją reikia kuo greičiau eliminuoti iš šeimos kasdienybės. Tam, kad galėtų apsigyventi šeimos centre, dirbantys tėvai dažniausiai išeina nemokamų atostogų. Švedijos darbdaviai tokias aplinkybes supranta, netgi skatina tėvus labiau rūpintis savo atžalomis. Švedijos vaikų teisių apsaugos specialistės Orintos Mazrimaitės Prasčevičės istorija laidoje „Emigrantai“ – antradienio vakarą per LRT televiziją.
LRT nuotr.