„Šviežia duona parėjo!“

Prapjovos (liepos mėn. 16 d.) – tai šventė, kurią senovės lietuviai švęsdavo gausiomis apeigomis. Šią dieną arba artimiausią kitą, sulaukę pilno mėnulio, žmonės pradėdavo ruoštis javapjūtei. Tai buvo svarbus viso kaimo įvykis: nuo to, kiek javų pripjaudavo, priklausydavo, ar bus soti žiema, – juk duona buvo pagrindinis maisto produktas. Ne veltui sakoma, kad jeigu namie nėra duonos, vadinasi, nėra ko valgyti. Kaip žinoma, duonelei nuo seno buvo skiriamas ypatingas dėmesys ir pagarba. Ir Prapjovų šventėje be jos neapsieinama.

Prapjovos švenčiamos per patį kalendorinės vasaros vidurį. Tai pagoniška šventė, kuri, lietuviams perimant krikščioniškąjį tikėjimą, gavo Škaplierinės pavadinimą. Ilgainiui viena šių švenčių beveik visai išnyko, o kita labai pasikeitė.

Prapjovos Lietuvoje jau mažai kur bešvenčiamos, dažniau girdimas Škaplierinės pavadinimas. Šventė prasideda liepos 16 dieną, o baigiasi šv. Onai skirtais atlaidais – po savaitės. Anksčiau žmonės per Prapjovas džiaugdavosi grūdais. Prasidėjus rugiapjūtei, šeimos galva tėvas ryte apeidavo rugių lauką ir pusryčių stalui parnešdavo šviežių rugių. Visa šeima pirmiausia pasivaišindavo jais, ir tik tada būdavo valgomi paruošti patiekalai.

Anksčiau visi, prisidėję prie talkos, būdavo vienodai gerbiami. Pirmiausia šviežių rugių duona būdavo vaišinami pjovėjai, taip reiškiant jiems padėką. Visi darbai senovėje vykdavo smagiai – nepamirštant dainų, atokvėpio pertraukėlių. Per jas būdavo dėkojama saulei – mat per lietų rugių pjauti negalima. Šiais laikais viskas kitaip, nes žmonių rankų darbą pakeitė moderni technika. Gal todėl ir šventės įgavo visai kitokią prasmę. Ir švenčiamos jos kitaip nei senovėje. Džiugu, kad vis dėlto atsiranda senovės papročių entuziastų, kurie stengiasi atgaivinti baltų laikų tradicijas.

Visi darbai senovėje būdavo pradedami ir baigiami įvairiais ritualais – žmonės taip bandė užsitikrinti dievų apsaugą ir pagalbą. Etnografai yra užrašę įvairių pasakojimų apie Prapjovos metu vykstančias apeigas. Dažniausiai pasakojama, kad šalia rugių lauko kaip auka Žemynai būdavo pakasama duona, šiai deivei pagarbinti ant aukuro būdavo deginamos pirmosios nupjautos rugių varpos. Žmonės, apėję laukus, nupjaudavo rugių saują ir saugodavo ją, kad kitąmet jos grūdais pradėtų sėją. Gal ir keista, bet Prapjovos negalėdavo vykti savaitės viduryje ir tą dieną nebuvo galima dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Be to, rugius reikėjo pradėti pjauti būtinai per pilnatį, kad derlius būtų gausus. Būtinai reikėdavo pabarstyti grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų. Ir, žinoma, vienas svarbiausių ritualų buvo vaišės.

Škaplierinė, krikščioniškoji Prapjovos šventės alternatyva, pradėta minėti Lietuvoje įvedus krikščionybę. Džiugu, kad dar iki šiol ši šventė minima Šv. Mergelės Marijos atlaidais visose jos vardo bažnyčiose. Nors krikščionybė ir prietarai – niekaip tarpusavyje nesuderinami dalykai, tačiau daug kaimo žmonių tiki, kad per Škaplierinę savo gailestingumu ir maloningumu Mergelė Marija išvaduoja iš skaistyklos visas sielas.

Tikriausiai skaitant kyla klausimas, kodėl Mergelės Marijos šventė dar vadinama Škaplierinėmis? Taip yra todėl, kad pagal Bažnyčios liturginį kalendorių liepos 16 d. minima Karmelio kalno šv. Mergelė Marija, liaudiškai vadinama Škaplierine. Ant minėto Karmelio kalno Palestinoje susibūrusioje atsiskyrėlių bendruomenėje, kuri davė pradžią karmelitų ordinui, buvo paplitęs tik jos nariams būdingas atributas – škaplierius. Iš pradžių jis tebuvo kaip skiriamasis ženklas, reiškiantis, kad vienuolis priklauso tai bendruomenei, tačiau vėliau šis audeklo gabaliukas su Kristaus ir šventųjų atvaizdais tapo pasauliečių pamėgtu religiniu atributu. Jį nešiodavo ant pečių: ant krūtinės – Kristaus atvaizdą, o nugaroje – visų šventųjų. Taip buvo tikimasi apsaugos ir palaimos iš Aukščiausiojo.

Lietuvoje škaplierių atsirado XVII amžiuje, čia įsikuriant vienuoliams karmelitams. Beje, lenkiškas škaplieriaus pavadinimas yra kilęs iš lotyniško žodžio „scapula“, kuris reiškia ant pečių nešiojamą audeklo gabalą. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios garsėjo liepos viduryje visą savaitę vykstančiais bažnyčių globėjos atlaidais.

Gaila, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Škaplierinės atlaidai dažniausiai vyksta trumpiau – tris–keturias dienas – ir per juos netrūksta sporto varžybų ir kitų pasaulietinių pramogų. Smagu dėl to, kad dabar Škaplierinių pabaiga laikomi Šv. Onos atlaidai – liepos 26 diena. Tad teoriškai šventė tęsiasi kone pusę mėnesio.

Per minėtąjį laiką soduose prisirpsta vyšnios, o laukuose sunoksta rugiai. Oninėms šeimininkės stengdavosi iškepti duonos iš nupjautų javų. Pjauti pradėdavo per pilnatį, tikėdamiesi, kad tada bus pilni aruodai ir kluonai.

Liepos 26 diena – tai naujojo derliaus ir Onų vardadienio šventė. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv. Joakimas – tėvas. Manoma, kad šv. Ona – Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo, ji ilgai negalėjo susilaukti vaikų, tačiau pagaliau pagimdė dukrą Mariją. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus. Liaudyje ši šventoji (kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv. Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į jas tradiciškai susirenka visa giminė. Šių pamaldų metu meldžiamasi už šeimas, gimines. Motinos, negalinčios susilaukti vaikelio, prašo šv. Onos paramos ir pagalbos – mat šios šventosios pavyzdys suteikia vilties, kad vaikelis gali gimti pačiu netikėčiausiu metu ir kad stiprus tikėjimas daro stebuklus.

Visas šventes anksčiau buvo įprasta švęsti bendruomenėje surengus vaišes. Per jas būdavo prisimenami ir giminės mirusieji. Nedalyvaujantieji šventėje buvo laikomi nusidėjėliais, prasikaltusiais, nes nedalyvavimas joje reiškė, kad jie nėra išvien su visais, kad jiems nerūpi jų gentainiai, nėra svarbios tradicijos. Tikima, kad Dievo palaima lydi tik tuos, kurie gyvena santarvėje ne tik su Dievu, su savimi pačiais, bet ir su savo artimaisiais. Taigi tiek Prapjovos, tiek Škaplierinės, tiek Šv. Onos šventė – tai ne tik tam tikri ritualai, darbai ir apeigos. Tai – ir susipynę tikinčiųjų senovės baltų, šeimos papročiai. Visa tai šiandien daugumos pamiršta, minėtas šventes dažnas laiko vien bažnytinėmis šventėmis, nesusimąsto, kad jos gali būti skirtos šeimai ir giminei, bendruomenei pabūti kartu, paprašyti Dievo globos ir pasidžiaugti vieniems kitais. Akimirkai sustoti ir pailsėti nuo dienos darbų. Pamiršti moderniąsias technologijas ir pasigrožėti gamta, pajausti jos alsavimą…

Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė