Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Teisė užleido vietą dailei: tapytoja Vaida Mikliušienė atsiskleidė Šveicarijoje

Teisė užleido vietą dailei: tapytoja Vaida Mikliušienė atsiskleidė Šveicarijoje

Žvelgiant į nepaprastai įdomius iš Kėdainių kilusios ir Šveicarijoje gyvenančios Vaidos Mikliušienės paveikslus, sunku patikėti, kad teptukas ir drobė jos geriausiais draugais tapo vos prieš kelerius metus. Iki tol talentingos moters mintys sukosi ne apie kūrybą, o apie teisinius reikalus…

Vaida Mikliušienė

Teisės profesionalė su meniniu talentu

V. Mikliušienė dešimt metų specializavosi intelektinės nuosavybės ir konkurencijos teisės srityje, bylinėjosi teismuose, konsultavo įvairiais verslo teisės klausimais. Sekėsi gerai, tačiau visada svajojo tapti dailininke. Kodėl iš pradžių nepasuko norima linkme? „Galbūt pritrūko drąsos pasirinkti menininkės kelią, – atvirauja pašnekovė. – Be to, šeima skatino įgyti praktišką profesiją.“

Teisininko darbą Vaida matė kaip galimybę padėti žmonėms. Pavyzdys jai buvo sesuo prokurorė, kuri kovojo su nusikaltėliais. „Teisininko profesija atrodė prasmingesnė, todėl pasirinkau ją. Vis dėlto visą laiką norėjau kurti, – prisipažįsta. – Deja, tam nebuvo nei laiko, nei galimybių. Kai su vyru nusprendėme išvykti į Šveicariją, vienas iš mano tikslų buvo pakeisti savo profesiją ir rasti laiko kūrybai.“

Vaida su vyru mediku ir dviem dukromis 2015-aisiais įsikūrė Tuno miestelyje šalia Berno. Ėmė tapyti ir savarankiškai studijuoti meną. Vėliau praktinius įgūdžius pradėjo lavinti Berno dizaino mokyklos rengiamuose akto piešimo ir tapybos programose. „Paaiškėjo, kad tapti dailininku reikia tiek pat laiko, kiek ir tapti gydytoju, – šypteli. – Dar daugiau – supratau, jog dailininko veikla reikalauja ne tik puikių techninių įgūdžių, teorinių žinių, bet ir ypatingo darbo su savimi, savęs įjautrinimo, susikaupimo, kad sugebėtum visiškai naujai pažvelgti į savo vidų ir pasaulį. Tai būtina, kad galėtum sukurti kažką naujo, gilaus, nepaprasto.“

Pastarieji penkeri metai, kaip sako Vaida, buvo juodo darbo ir mokymosi metai. Šiemet ji turėjo baigti studijas Berno dizaino mokykloje, tačiau dėl pandemijos nežinomam terminui teko perkelti savo baigiamąją parodą ir baigiamojo darbo gynimą.

Parodos – dailininko įvertinimas

Per pastaruosius dvejus metus V. Mikliušienė dalyvavo grupinėse parodose įvairiuose Šveicarijos miestuose. Kūrėją ypač nudžiugino priėmimas į Bazelio regiono dailininkų organizaciją „Frontofbicycle“, kuri padeda atvykusiems menininkams integruotis į Šveicarijos meno rinką. „Bazelis yra menininkų svajonių miestas. Ši organizacija organizuoja parodas Bazelyje. Norint dalyvauti šiose parodose menininkams kiekvieną kartą reikia dalyvauti konkurse. Man pavyko laimėti atranką ir dalyvauti net trijose parodose. Parodos buvo gana trumpos, jas labiau tiktų vadinti meno šou. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis susipažinau su įvairiais žmonėmis, o keletas paveikslų jau iškeliavo į savo naujus namus“, – džiaugiasi Vaida.

Šiemet dvi savo parodas ji pristatė žinomo menininko Vilmanto Dambrausko įkurtoje „Facebook’o“ grupėje „Neatšaukti atidarymai“. Šis projektas sukurtas tam, kad pandemijos metu menininkai bent virtualiojoje erdvėje galėtų pristatyti savo kūrybą. Grupė klesti ir toliau, turi daugiau nei 15 tūkstančių sekėjų, joje galima pamatyti daugiau negu pusantro šimto lietuvių menininkų parodų.

Visai neseniai kūrėja pradėjo bendradarbiauti su vietine profesionaliojo meno galerija ir planuoti parodą savo gyvenamame Tuno mieste. Tai – vienas labiausiai Vaidą džiuginančių pasiekimų. „Pati iki šiol negaliu patikėti, bet iš lėto judu profesionaliosios dailės link. Dabar turiu pusantrų metų laiko dar labiau pasistengti. Po truputį pradedu matyti savo būsimų kūrinių viziją, esu suplanavusi kelias serijas tapybos darbų. Tikiuosi, kad ranka paklus ir tos vizijos persikels ant drobės“, – šypsosi menininkė.

Vaida ne tik vis drąsiau pristato savo kūrybą meno gerbėjams, bet ir nori padėti pajusti kūrybos džiaugsmą kitiems. Ji pradėjo burti plenerinės tapybos grupę savo regione, nes vis daugiau žmonių, ypač Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių, pageidauja meninių susitikimų gamtoje. „Manau, kad vien buvimas gamtoje matant ir jaučiant gyvus medžius, gėles, kalnus padės labiau įsijausti, atsipalaiduoti ir sukurti kažką netikėto, spontaniško. Tiesa, visi pageidaujantys pirma turės įsigyti reikmenų ir susipažinti su medžiaga, pateikiama mano įkurtoje „Facebook’o“ grupėje, nes tai nebus įprastinės piešimo ar tapybos pamokos“, – pasakoja pašnekovė.

Temų paletė

Prieš porą metų Vaidos kūrybos centre buvo moters branda, gyvenimas šeimoje, visuomenėje ir individualybės išsaugojimo iššūkiai. Kadangi pati yra mama, daugiausia dėmesio skyrė moters transformacijoms susilaukus vaikelio. Šis įvykis, kaip ji teigia, pakeičia kiekvienos moters asmenybę visam laikui: „Kiekviena skirtingais gyvenimo tarpsniais išgyvena tas pačias transformacijas. Ar pastebėjote, kaip pasikeičia moterys, susilaukusios pirmojo kūdikio? Jos tampa be galo atsakingos, atjaučiančios, rūpestingos, atsiranda įvairių baimių.“

V. Mikliušienės pirmųjų kūrinių stiliui nemažai įtakos turėjo baltų kosmologija, tautosaka, tautodailė. Ji savo darbuose dažnai naudodavo baltų, indoeuropiečių simbolius. Menininkė pabrėžia, kad senieji baltiškieji simboliai priklauso ne tik mūsų regionui – tokių pačių ar panašių galima rasti kitose senosiose kultūrose. Šiuose simboliuose yra užkoduota senovinė energija, užkeikimai, apsauga nuo blogio. Jie atėjo kartu su žmonija, su protėviais ir išliko per tūkstančius metų.

Dabar Vaidos kūrybinės vizijos vis labiau linksta į gamtos ir žmogaus ryšio bei bendro likimo klausimus. „Pasaulyje kaupiasi teršalai, skurdas, tamsumas ir neapykanta. Nebegaliu likti prie kažkokių smulkių asmeninių temų, – sako ji. – Moteris, kaip ir anksčiau, yra pagrindinė mano kūrinių veikėja, tačiau dabar ji glaudžiai susijusi su gamta, budi ir stengiasi žydėti kartu.“

Šį pavasarį, izoliacijos metu, kūrėja pirmą kartą iš saugios studijos aplinkos išėjo tapyti į lauką – prieš saulę, vėją, varstoma smalsių praeivių žvilgsnių. „Iš pradžių buvo labai nejauku. Vis dėlto neatsitraukiau ir tiesioginė tapyba iš gamtos ir gamtoje, visų neritmiškų ir organiškų formų narpliojimas ir sprendimas dažais ant drobės man tapo dideliu atradimu. Tapiau kaip apsėsta. Aplink namus nutapiau vos ne visas pakampes, kaimynų tulpes ir vartelius, šalia esančio parko medžius“, – pasakoja Vaida.

Anot jos, tapant lauke didžiausiu iššūkiu tampa besikeičianti šviesa ir oro sąlygos, todėl dailininkas turi ribotą laiką tapyti ir tenka dirbti labai spontaniškai, laviruoti tarp to, kas keičiasi ir kas ne. „Gamta toks pats dinamiškas modelis, kaip ir žmogus. Žmogus gali išsėdėti vienoje pozoje gal 20 minučių, o gamta – kokią valandą, – šypsosi. – Bet tiek gana. Pastebėjau, kad visiškai baigtas darbas tampa statiškas. Ne iki galo ištobulintas kūrinys alsuoja gyvybe.“

„Malonė“, 80×100 cm, aliejus, drobė, 2019

Šios naujos patirtys turėjo lemiamą įtaką visai kūrybai. Vaidos paveiksluose pradėjo dominuoti augalai, ypač gėlės, kurių anksčiau ji vengė. „Anksčiau sakydavau, kad netapau gėlių ir peizažų, bet per pandemijos mėnesius nutapiau jų labai daug ir nesiruošiu sustoti. Vis dėlto žmogus, žmogaus kūnas tiesiog privalo būti kažkur tarp augalų. Jo taip paprastai iš gamtos neišimsi ir neužmirši. Mano kūryboje tas žmogus bus išlaisvinamas, gyvens tarp medžių ir žolių, gal net nuogas lakstys po mišką. Ten žmogus atsigręžęs į tai, kas svarbiausia: į gamtą ir žmoniškumą“, – pasakoja menininkė.

Menininkas plius verslininkas

Dalis V. Mikliušienės paveikslų iškeliauja į įvairius kraštus – nuo JAV iki Lietuvos. Elektroninės prekybos platformomis ji kol kas nesinaudoja, nes pirmiausia siekia darbus demonstruoti ir parduoti parodose. Tačiau ji įsitikinusi, kad jeigu menininkas nori pragyventi iš kūrybos, jis kartu turi būti ir verslininkas. „Būtų labai gera galėti pragyventi iš savo meno, tačiau tai labai sunkus kelias, – sako Vaida. – Pirmas ir sunkiausias etapas – pačiai patikėti savo darbais. Jeigu jau žmogus nusprendžia įsileisti mano darbą į savo gyvenimą, man tai ne šiaip sau įvertinimas. Tai pripažinimas, kad padariau kažką gero. Kitas etapas – tinkamai valdyti savo veiklą ir ieškoti naujų galimybių.“

Tapytoja mielai dirba ir pagal užsakymą. Netgi mano, kad kai kurie geriausi jos darbai buvo sukurti būtent užsakovams, įsigilinant į jų prašymus, poreikius ir asmenybes. „Tai turbūt liko dar nuo advokatūros laikų – labai mėgstu bendrauti ir dirbti su žmonėmis. Dažnai pagalvoju, kad mielai rinkčiausi portretistės kelią“, – sako kūrėja.

„Noriu mėnulio“, 80×100 cm, aliejus, drobė, 2019

Anot Vaidos, nutapyti paveikslą gali užtrukti nuo dvidešimt minučių iki dvejų metų. Didesni daugiasluoksniai aliejiniai darbai reikalauja mažiausiai dviejų savaičių darbo. „Iš tiesų, kol darbas neiškeliauja iš studijos, jis niekada nebaigtas, – su šypsena priduria kūrėja. – Galvoju, ar žmonės susimąsto, kad įsigydami patinkantį originalų meno kūrinį, į kurį įdėta labai daug laiko, išmanumo ir rankų darbo, įsigyja unikumą, tam tikrą vertybę, galbūt net kompanioną visam gyvenimui.“

Į aktualias temas žvelgia per pozityvumo prizmę

Turbūt nėra menininko, kuris nė karto nebuvo paklaustas apie įkvėpimą. Vieniems jis būtina kūrybinio proceso dalis, kitiems neturi didelės svarbos. „Jokio įkvėpimo nėra ir man nereikia. Dirbu kiekvieną dieną, net jeigu kurią nors dieną tik išsisiurbiu savo studiją. Nuolatinis darbas, buvimas kūrybiniame procese pats savaime yra labai galingas variklis“, – teigia Vaida.  

„Prometėjas“, 40×60 cm, aliejus, drobė, 2020

Paklausta, kaip gimsta kūrinių idėjos, tapytoja išsamiai apibūdina šį procesą: „Pykstu dėl pasaulyje tvyrančio blogio, dėl neteisybės, kasdien, kaip ir visi, sužinau visokių blogų naujienų. Tačiau greta viso to visada yra kažkokių labai gražių akimirkų, ar tai būtų saulė ryto rasoje, pakibusioje ant voratinklio, ar per kameros objektyvą nusidriekę spalvoti saulės šviesos lašeliai, ar vaikų akys. Tada supranti, kad yra dėl ko gyventi, kad reikia kovoti ir neprarasti optimizmo. Juk nuo mūsų tiek daug priklauso. Tos akimirkos tampa mano dėmesio centru ir pradžia naujiems siužetams. Stengiuosi jas kažkaip sugaudyti, užsirašyti, tačiau jos juk nepamirštamos. Nors viskas prasideda nuo mažo realybės fragmento, dažniausiai tai yra tik pradžia to, iš ko išauga visas paveikslas. Vieni menininkai kurdami aktualius darbus perteikia pasaulio siaubą ir skausmą, o aš priešinuosi tam skausmui tapydama tai, kas vis dar tyra ir pozityvu.“  

Autoritetai mene – lietuvių dailininkai

Mėgstami menininkai – ta tema, kuria V. Mikliušienė galėtų kalbėti valandų valandas. Labiausiai ją įkvepia trys lietuvių dailininkai: Giedrius Kazimierėnas, Kazimieras Žoromskis ir Dovilė Norkutė. „Kiekvienas iš jų yra labai stiprus, savitas ir originalus. Jų darbai įrodo, kad kūryba yra stebuklas“, – sako pašnekovė.   

G. Kazimierėno kūryba – paveikslų spalvos, siužetai – Vaidą sužavėjo dar vaikystė. Taip sužavėjo, kad ji panoro išmokti kurti kažką panašaus. Šią vasarą vyko į Lietuvą svajodama pagaliau susipažinti su šiuo dailininku. Ir susitikimas įvyko. „Buvau priima šio menininko ir jo žmonos studijose, apžiūrėjau naujausius darbus. Jie mane sužavėjo taip kaip vaikystėje“, – pasakoja kūrėja.

Kitas mėgstamas dailininkas K. Žoromskis, anot V. Mikliušienės, yra pasaulinio lygio menininkas ir turėtų puikuotis Lietuvos dailės istorijoje šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, tačiau net ne visi žino šį dailininką ir yra matę jo darbų. Jo muziejaus sunaikinimą Vaida sako stebėjusi su siaubu. „Labai džiaugiuosi, kad net keletą kartų spėjau apžiūrėti jo darbus, bet dabar jie dulka kažkur saugyklose. Man labai skaudu apie tai net pagalvoti…“ – apgailestauja pašnekovė.

„Dailininkė Dovilė Norkutė yra mano mėgstamiausia dailininkė. Kažkada netyčia su draugais pakliuvau į jos studiją. Ant molberto stovėjo baigiama tapyti milžiniška drobė, kurioje buvo vaizduojama mieganti moteris, apsupta keistų ženklų, grafičio elementų ir nutapyta nesuprantamu būdu. Ten buvo tiek visko… Iki šiol nelabai suvokiu, kaip ir kas ten padaryta, tačiau tas kūrinys mane pritrenkė. Taip pradėjau sekti šios autorės kūrybą“, – prisimena Vaida.

Šveicariško gyvenimo ypatybės

Šveicarija – ne pirmoji šalis, į kurią V. Mikliušienę su vyru nuvedė kelionių, nuotykių troškimas. Prieš tai pagyvenę Vokietijoje, juodu pajuto, kad šios Europos dalies gyvenimo būdas jiems itin artimas. Nusprendę vėl išvykti, tiesiog bedė pirštu žemėlapyje šalia Alpių ir pataikę į Šveicariją ėmė domėtis šia niekada nelankyta šalimi.

Vaidą Šveicarijoje itin žavi kultūra, gamta, vaikų švietimo sistema. Didelei kelionių mėgėjai ne mažiau svarbu ir tai, kad iš čia lengva pasiekti kone visą pasaulį. Lietuvę džiugina vietos žmonių pagarba, jautrumas kitiems, dėmesys ir meilė savo vaikams. Pasak pašnekovės, šveicarai – aktyvaus laisvalaikio mėgėjai, itin besirūpinantys aplinka, besidomintys ekologija.

Vis dėlto prie kai kurių vietos žmonių gyvenimo įpročių Vaidai priprasti sunku. „Viena iš šveicarų gyvenimo būdo ypatybių, kuri iki šiol stebina bei glumina, – masinis rūkymas visur ir visada, netgi šalia vaikų“, – sako ji.

Lietuvei neįprasta ir tai, kad vis dar paplitęs tradicinis šeimos modelis, kai moteris nedirba, tik rūpinasi namais bei šeima arba dirba dalį dienos. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Šveicarijos moterys teisę balsuoti įgijo tik po 1971 metų referendumo.

Vaidos šeima įsikūrusi vaizdingame Tuno miestelyje prie to paties pavadinimo ežero. Aplink Tuno ežerą išsidėstę paplūdimiai, sporto kompleksai, senovinės pilys, bažnyčios. Pasak pašnekovės, Tunas – vartai į pačias aukščiausias Alpių viršukalnes, vasaros kopinėjimo kalnus ir žiemos slidinėjimo kurortus. Kalnuose gausu laukinių gyvūnų. Viena iš vietos gyventojų rudens pramogų – važiuoti į kalnus stebėti laukinių elnių.

Vaikų adaptacija

Vaida teigia augindama vaikus Šveicarijoje su itin dideliais sunkumais nesusidurianti, nes šalies gyvenimo būdas jos šeimai yra labai artimas. „Man patinka, kad vaikai čia gyvena labai panašiai, kaip gyvenome mes vaikystėje: be tėvų palydos eina į mokyklą, žaidžia lauke, yra gana savarankiški. Čia savarankiškumas yra ugdomas nuo pat mažumės, – pabrėžia ji. – Žmonės čia augina vidutiniškai po tris atžalas ir, rodos, turi ypatingą gebėjimą jas auklėti.“

Šveicarijoje, turinčioje keturias valstybines kalbas, daug dėmesio skiriama kitakalbiams vaikams, jų integravimui. V. Mikliušienę iš pradžių nustebino ir vietos vaikų elgesys: „Pastebėjau, kad mažieji yra labai drąsūs, draugiški, atviri. Kai pirmą kartą nuvedžiau dukrą į darželį, kiti darželinukai jai iš karto prisistatė, apsikabino, viską aprodė.“

Vaidos šeimoje puoselėjama lietuvių kultūra, tačiau stengiamasi, kad vaikai augtų plataus akiračio, atviri naujoms žinioms, įvairiai patirčiai. „Mūsų dukros labai gerai kalba lietuviškai, moka liaudies dainų, turi lietuviškus tautinius rūbus. Jaučiame mokyklos ir darželio bendruomenės pagarbą mūsų kultūrai. Beveik visi žino, kas ta Lietuva, kur ji yra, o mūsų dukrų draugai netgi mokosi lietuviškų žodžių. Tačiau jos taip pat jau moka vokiečių bei šveicarų kalbas, pažįsta vietos kultūrą ir tampa jos dalimi“, – pasakoja V. Mikliušienė.

Nenutolti nuo lietuviškų šaknų padeda ne tik apsilankymai Lietuvoje, susitikimai su artimaisiais, bet ir glaudūs ryšiai su vietos lietuviais. Šeima džiaugiasi gražia draugyste su Berne gyvenančiais tautiečiais. Vaida su vyru taip pat priklauso Šveicarijos lietuvių bendruomenei, dalyvauja jos renginiuose.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Vaidos Mikliušienės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top