Kovo 1 d. Lietuva pirmoji, o po jos ir kitos kelios dešimtys valstybių (tarp kurių ir Japonija) kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą Hagoje ir jame buvo pradėtas tyrimas dėl Ukrainos teritorijoje Rusijos vykdomų veiksmų – karo nusikaltimų, genocido nusikaltimo ir nusikaltimų žmogiškumui įvertinimo. Pati Ukraina taip pat yra pateikusi ieškinį Rusijai Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ VU Teisės fakulteto docentė Indrė Isokaitė-Valužė pasakoja, kaip Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme vyksta bylų tyrimo procesas, kodėl jis trunka taip ilgai, kiek karo nusikaltėlių jau yra jame nuteista ir kokia bausmė galėtų grėsti Rusijai ir jos vadovui.
Bylų tyrimai gali trukti iki keliolikos metų
Teisininkės aiškinimu, karo nusikaltimas yra vienas iš keturių tarptautinių nusikaltimų, kuris reiškia Ženevos ir Hagos teisės, t. y. tų principų ir normų, kurios reguliuoja civilių ir karo aukų apsaugą, kariavimo būdų ir karinės jėgos naudojimo proporcingumą ir mastą, pažeidimus.
Karo nusikaltimas apima ir tam tikrų draudžiamų ginklų panaudojimą.
„Dėl ginkluotės naudojimo yra įvairių tarptautinių sutarčių, kuriomis draudžiamos konkrečios ginklų kategorijos, draudžiami tie ginklai, kurie negeba skirti karo ir civilinio objekto ir veikia labai plačiai, pavyzdžiui, masinio naikinimo – cheminiai, biologiniai, toksiniai, branduoliniai – ginklai“, – sako pašnekovė.
Pasak teisininkės, renkant įrodymus byloje prieš Rusiją Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme dirba jo prokuroras, bendradarbiaudamas su Romos statuto valstybėmis dalyvėmis (kurios taip pat yra pradėjusios tyrimus pagal nacionalinę teisę), taip pat pati Ukraina.
„Tarp įrodymų gali būti įvairūs įrašai ir videomedžiaga iš ukrainiečių, rūsiuose kenčiančių be maisto ir vandens, telefonų, liudytojų parodymai. Tų įrodymų esama, jie yra ryškūs, nes kasdien matome tikrai ne per klaidą bombarduojamus civilinius taikinius: ligonines, darželius, mokyklas“, – sako tinklalaidės pašnekovė.
Jos teigimu, įrodymų pakankamumas tiriant šiuo atveju kraštutinės atviros agresijos atvejį Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme yra tik vienas iš elementų, taip pat vertinamas teisinių pažeidimų mastas, poreikis vykdyti tarptautinį teisingumą, jurisdikcija.
Nors nėra reglamentuota konkrečių terminų, kiek laiko gali vykti įrodymų rinkimo procedūros, tačiau iš praktikos galima teigti, kad šie procesai užtrunka nuo kelerių iki keliolikos metų. Kaip pavyzdį tarptautinės teisės ekspertė pateikė nuo 2014 m. Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme pradėtą tyrimą dėl Rusijos veiksmų Ukrainos teritorijoje.
„Prieš kelerius metus buvo baigtas to tyrimo pirmasis etapas, pagal jo duomenis buvo nustatyta, kad galėjo būti įvykdyta nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų. Bet po šio etapo laukia dar ikiteisminio, teisminio nagrinėjimo etapas, arešto išdavimas ir asmens atvesdinimas į teismą, paskui – apeliacijos galimybė ir nuosprendžio vykdymas“, – sako doc. I. Isokaitė-Valužė.
Ar kada nors sulaukiama realios bausmės?
Teisininkės teigimu, baudžiamuosius tribunolus ir individualių asmenų baudžiamąją atsakomybę turime kaip įrankį, skirtą ne tik papildyti nebaudžiamumo spragai tarptautinėje teisėje, bet ir įgyvendinti teisingumui, užtikrinti žmogaus teisėms ir atlyginti žalai žiaurių nusikaltimų aukoms. Niurnbergo procesas buvo pirmas atvejis istorijoje, kai aukščiausiems valstybės atstovams teko atsakyti už savo nusikaltimus specialiai įsteigtame tarptautiniame teisme.
„Jame buvo nuteisti buvusios nacių Vokietijos vadovai ir apie pusantro šimto žmonių, kurie buvo atsakingi ar prisidėjo prie baisių represijų, prie milijoninių žmonių žūčių koncentracijos stovyklose. Tiesa, ne visiems nuteistiesiems ta bausmė buvo įgyvendinta, nes kai kurie jų pasirinko savižudybę. Kita dalis kaltinamųjų buvo teisiami nacionaliniuose teismuose“, – primena teisininkė.
Panašūs procesai vyko ir Tarptautiniame Kariniame Tolimųjų Rytų Tribunole (Tokijo procesas), kuriame buvo teisiami Japonijos imperijos lyderiai už nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui Antrojo pasaulinio karo metais.
Tarp realiai nuteistų asmenų teisininkė mini ir buvusį Bosnijos karo laikų serbų lyderį Radovaną Karadžičių, taip pat politiką, buvusį Serbijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, kuris mirė 2006 m. kalėjime, karo vadą Slobodaną Praljaką, kuris išgirdęs nuosprendį nusižudė.
Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme – 30 bylų, bet realiai nuteisti tik 4 asmenys.
Paklausus, kodėl tiek mažai agresorių sulaukia bausmės, mokslininkė sako, kad sunkumų kyla įrodinėjant, pavyzdžiui, genocido nusikaltimus, kuriuose reikia sąmoningo tyčinio ketinimo įrodymo, taip pat dėl teisiamųjų asmenų dalyvavimo šiame teisme, nes jų radimas ir atvesdinimas į teismą yra didžiulė problema.
Pasak pašnekovės, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo efektyvumas labai priklauso nuo Romos statuto šalių dalyvių bendradarbiavimo sėkmės.
„Todėl, net jeigu tarptautiniame teisme jau būtų priimtas sprendimas sulaikyti, niekas V. Putino nesuimtų ir neatvesdintų į teismo salę, nes be pačios Rusijos, be kitų valstybių teisėsaugos institucijų įsitraukimo Tarptautinis Baudžiamasis Teismas neturi tokių galių suvereniose valstybėse, kaip ir „tarptautinės policijos“ pajėgumų, atvykti į kitą valstybę ir sulaikyti asmens“, – sako teisininkė.
Žvelgiant istoriškai nėra daug pavyzdžių, kada valstybių vadovams buvo išduoti arešto orderiai Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme. Tarp tokių atvejų galima įvardyti Dramblio Kaulo Kranto prezidentą, Sudano valstybės ir Libijos vadovus.
Griežčiausia sankcija – kalėjimas iki gyvos galvos
Žmonių, kurie dėl karo Ukrainoje galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, sąrašas yra ilgas. Atsižvelgiant į Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą, atsakomybė kyla fiziniams asmenims, kurie nurodė vykdyti ar kurstė tarptautinius nusikaltimus, prisidėjo prie jų vykdymo. Todėl atsakingi žmonės gali būti nuo prezidento, karinių pajėgų vado, generolų iki vyriausybės, parlamento narių ir kitų asmenų.
„Reikia nepamiršti ir Baltarusijos atsakingų asmenų, nes yra labai aiškus agresijos apibrėžimas, pagal kurį jos vykdytoja laikoma ir ta valstybė, iš kurios teritorijos yra vykdomos atakos, jėgos prieš kitą valstybę naudojimas ir joje teikiamos pajėgos agresorei. Todėl netiesioginės agresijos vykdytojai irgi nusipelno individualios baudžiamosios atsakomybės“, – tikina doc. I. Isokaitė-Valužė.
Pasak teisininkės, griežčiausia sankcija, taikoma fiziniams asmenims šiame teisme, yra nuteisimas iki gyvos galvos, tam tikrais atvejais taikomas laisvės atėmimas trumpesniais terminais.
Be individualių bausmių už padarytą žalą, numatoma ir finansinė atsakomybė visos valstybės mastu. Po Antrojo pasaulinio karo, pavyzdžiui, Vokietija ir Japonija mokėjo reparacijas. Tarpvalstybinė atsakomybė turėtų būti ir karo Ukrainoje atveju, tačiau, pasak pašnekovės, esama problemų dėl jos realizavimo, nes ir Lietuva okupacijos žalos atlyginimo prašo jau ne vieną dešimtmetį.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad pateikta iniciatyva steigti specialųjį baudžiamąjį tribunolą už agresijos nusikaltimą kaltų asmenų atsakomybei įgyvendinti, o bylos svarstymas galėtų vykti Ukrainoje, kurioje yra daugiausia tų veiksmų aukų.
„Vis dėlto neužtenka kalbėti ir tikėtis tų asmenų nuteisimo, sulaikymo, nes tai yra sudėtingi, ilgalaikiai ir gal ne visuomet realiai įvykstantys procesai. Tai nėra ta priemonė, kuri sustabdytų žmogiškąją tragediją čia ir dabar. Todėl labai svarbu veikti įvairiais lygmenimis, vieningai, taikyti ir palaikyti ekonomines sankcijas, nutraukti energetinės priklausomybės saitus, mokslinius tyrimus, pašalinti valstybę agresorę iš įvairių tarptautinių asociacijų, netgi teisės požiūriu nieko neteisėto nebūtų, jei Ukrainai būtų užtikrinta saugi oro erdvė ar padedama įgyvendinti savigynos teisę“, – įsitikinusi teisininkė.