Tatjana Vasiljeva
Gimė: Vilniuje
Gyvena: 36 m. Dniepropetrovske, Ukrainoje
Psichologė
LIETUVA. Šis trumpas kelių raidžių žodis vaizduotėje kuria ypatingą vaizdą, piešia tėvynės paveikslą. Žmonėms, kurie nors kartą apsilankė šioje nuostabioje šalyje per trumpą ekskursiją arba praleido čia atostogas, neabejotinai išliko šiltų prisiminimų. Lietuva palieka žymę kiekvieno joje apsilankiusiojo širdyje. O gimusiems ir užaugusiems čia Lietuva tapo pagrindu, gija, ant kurios bus suverti tolesnio gyvenimo perlai.
Meilė tarsi kvėpavimas
Šiais laikais sentimentali, romantiška meilė nebemadinga. Ją išstumia racionalumas ir pelno siekimas. Ypač meilę, kuriai nėra nei sąlygų, nei priežasčių. Meilę, kuri yra kaip kvėpavimas. Būtent tokią meilę jaučiu Lietuvai.
Penkiolika pirmųjų mano gyvenimo metų praėjo mielame širdžiai Vilniuje. Čia gimė pirmosios mano gyvenimo vertybės: teisingumas ir draugystė, sąžinė, vaikiškai naivi tarpusavio pasitikėjimo ir paramos samprata. Būtent čia, Vilniuje, iki penkioliktų gyvenimo metų buvo sukauptas visko, kas reikalinga tolesnei gyvenimo kelionei, bagažas.
Gyvenimo pokyčiai
Persikėlimas su visa šeima į Dniepropetrovską (Ukrainoje) buvo džiaugsmingas įvykis. Tai kėlė smalsumą: ko galiu tikėtis iš šito naujo, nežinomo gyvenimo? Džiugesį trikdė tik viena mintis: aš išvažiuoju iš Lietuvos, palieku savo namus ir niekada nebegrįšiu. Tai buvo tarsi atsisveikinimas su savo meile visiems laikams. Toks likimas, ir reikia jį priimti.
Prasidėjo naujas gyvenimas: mokyklos baigimas, nauji draugai, darbas projektavimo institute ir mokymasis vakariniame institute, santuoka ir dukros gimimas, paaukštinimas darbe. Gyvenimas kasmet pateikdavo vis sudėtingesnių užduočių.
Vis stiprėjantis noras aplankyti tėvynę
Kiekvienais metais gaudavau vis daugiau draugų laiškų iš Vilniaus. Juos rinkau kaip brangius meilės spindulėlius, kruopščiai saugojau ir vežiausi iš vieno buto į kitą. Didėjant laiškų ryšuliui, kartu didėjo ir noras nuvažiuoti į tėvynę, pamatyti, kaip gyvena mylimas Vilnius, vėl širdimi prisiliesti prie to, kas miela ir brangu nuo vaikystės.
Vis dėlto laikas nusprendė kitaip. Atėjo veržlieji 1990 metai. Naujagimė šalis ir naujos jos ribos. Nauji gyvenimo iššūkiai, kurie turėjo būti įveikti dėl šalies nepriklausomybės. Savo nepriklausomybę gynė kiekvienas Ukrainos gyventojas.
Vėl nutolo susitikimo su Lietuva galimybė. Atrodo, kad pats gyvenimas atitolino mane nuo pasimatymo su viso gyvenimo meile. Prireikė dar kelerių gyvenimo metų, kad tvirtai atsistotume ant kojų, rastume nepriklausomybę. Ir vėl mokymasis antrame institute, daug visokių kursų siekiant gauti naują specialybę ir pradėti savo verslą. Kiekvieną dieną reikėjo mokytis, lavintis, norint išgyventi šitame naujame pasaulyje. Buvo neįmanoma galvoti apie kelionę arba poilsį. Bet štai vieną dieną gatvėje susidūriau su sporto komanda iš Lietuvos. Jos nariai tarpusavyje šnekėjo lietuviškai. Tas pokalbis nukėlė mano mintis į praeitį. Šis susitikimas pertraukė kasdienių mano užduočių ir pareigų ciklą. Vėl atgijo kančia, skausmas. Norėjau lėkti su šiais žmonėmis, kad nors truputį priartėčiau prie Lietuvos, palaikyčiau bent iliuzinį ryšį su tėvyne.
Dar viena šeima
Vėliau – dar viena staigmena. Gimtadienio proga draugai, žinodami mano pagarbų požiūrį į Lietuvą, padovanojo man laikraštį, kuriame buvo skelbimas apie tai, kad lietuvių bendruomenė „Gintaras“ kviečia naujus narius. Geresnės dovanos tikriausiai ir negalėjo būti. Nauji pažįstami iš bendruomenės tapo tarsi dar viena brangia šeima. Vėl atsirado galimybė girdėti gimtąją kalbą, kalbėti ja ir netgi dainuoti ansamblyje „Ramunėlė“ lietuvių liaudies dainas. Nors mes visi esame labai skirtingo amžiaus, interesų ir kitų bruožų, bet turime ir kai ką bendra – mus visus vienija meilė Lietuvai, jos kultūrai ir tradicijoms.
Po 35 metų…
Ir štai atėjo 2013 metai. Buvo prabėgę jau 35 metai nuo mano išvykimo iš Lietuvos. Nors Ukraina yra mano antra tėvynė, davusi man nuostabią šeimą – vyrą ir dukrą, gerą išsilavinimą, įdomų psichologo darbą ir dar daugybę kitų stebuklingų dovanų, už kurias esu labai dėkinga, bet save vis tiek laikau atvykėle iš Lietuvos.
Po 35 metų atsiskyrimo tėvynė vėl mane pakvietė… Vilniaus oro uoste mane pasitiko pažįstamas smulkus lietus. Tai buvo džiaugsmo ašaros susitikus po daugybės metų.
Ir vėl likimo ranka surinko kartu klasės ir kitus draugus, giminaičius, prarastus dėl įvairių gyvenimo aplinkybių.
Likimo ranka
Vilnius man pateikė daugybę netikėtumų. Atsitiktinai atsidūriau šalia namo, kur labai seniai gyveno mano giminaičiai. Nors ir nežinojau, ar jie dar gyvi, ar tebegyvena tame pačiame bute, nusprendžiau užeiti. Ir jie kaip tik tada vienai dienai grįžo namo iš savo sodo. Keista, bet ir durys su kodine spyna nebuvo užrakintos. Dėl taip netikėtai susiklosčiusių aplinkybių radau savo giminaičius, ir vėl užsimezgė kadaise nutrūkęs mūsų ryšių siūlas.
Prieš susitikimą su klasės draugais taip pat neturėjau jokios vilties, kad mūsų buvusi draugystė galės tęstis toliau. Gerai supratau, kad 35 metai galėjo pakeisti mus visus. Galbūt po tiek laiko nebegalėsime rasti nieko bendra? Tačiau viskas buvo kitaip. Susitikimo diena buvo laimingesnė, nei galėjau įsivaizduoti. Iki vėlyvo vakaro negalėjome atsisveikinti. Ištarę vieni kitiems „sudie“, negalėjome susitaikyti, kad vėl prarasime vienas kitą. Vėliau dar keletą dienų likimas „netyčia“ suvedė mus, vaikštančius Vilniaus gatvėmis, pratęsė mūsų bendravimą. Tarsi globojantis Angelas džiugino mus mažais „netyčiniais“ įvykiais, šildė širdį ir sielą, lyg kompensuodamas tą daugybę atskirties metų.
Susitikimai su senais draugais, su gatvėmis, namais ir aikštėmis, nauji pažįstami, nuostabūs sutapimai… Jaučiausi, tarsi Vilnius norėtų man pasakyti, kaip mane myli. Pasivaikščiojimas po šį miestą tarsi pripildė mane gyvenimo jėgų. Vilnius man buvo ramus ir švelnus. Kaip tėvas – rūpestingas, griežtas, teisingas, mylintis, besididžiuojantis tais, kuriuos išleido į pasaulį.
Brangi dovana
Atsisveikinant viena draugė padovanojo man mažą sidabrinį angelėlį, rankose laikantį gintaro gabalėlį. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad gimtoji žemė savo vaikams visada atiduoda savo šilumą, suteikia jiems brangiausia, ką turi, – savo nesavanaudišką meilę.
Dėkoju tau, Lietuva. Dėkoju tau, Vilniau, už maitinimą nuo tėvynės šaknų. Dėkoju visiems, kurie padėjo įgyvendinti svajonę vėl susitikti su gimtaisiais namais.
Tatjana Vasiljeva