Dauguma suaugusiųjų nori būti gerais tėvais, išauginti savo atžalas tinkamai, susikurti puikius santykius su jomis. Auginant bet kokio amžiaus vieną ar kelis vaikus, visada iškyla įvairių abejonių, kaip tinkamai pasielgti, bendrauti, į ką derėtų atkreipti dėmesį ir pan. Šia tema su pasvališkiais nebe pirmą kartą bendravo visuomenės sveikatos biuro pakviestas šeimos santykių psichologas Vaidas Arvasevičius skaitydamas paskaitą „Vaikų ir tėvų santykiai įvairiais amžiaus tarpsniais“.
Esminis etapas – pirmieji metai
Savo paskaitą psichologas pradėjo teiginiu, kad tėvai į savo vaikus projektuoja daug lūkesčių, vilčių, o vaikai turi prie to prisitaikyti. Į suaugusiųjų pasaulį mes visi atsinešame daug ką iš vaikystės: išsiugdytą charakterį, nuomonės raišką, pasitikėjimą savimi ir t. t. Taigi šeimos santykiai itin svarbūs.
Kaip esminį, turintį daug įtakos mūsų gyvenimui etapą V. Arvasevičius įvardijo tarpsnį nuo gimimo iki 1 metų. Šiuo laikotarpiu kūdikis yra bejėgis, negalintis pasirūpinti savimi, visiškai priklausomas nuo tėvų. Save tokio amžiaus atžalos suvokia iš suaugusiųjų elgesio. Kūdikiai verkia dėl poreikių, o tėvai turi būti lyg greitoji pagalba, tenkinanti tuos poreikius. Patenkinant poreikius, suteikiant kūdikiui saugumą, padedami pasitikėjimo savimi pagrindai.
Valios formavimosi laikotarpis
Įdomu yra tai, kad 1–3 m. vaikai suvokia save, tėtį, mamą kaip vieną. 3 m. vaikus ištinka krizė, pasireiškianti pasipriešinimu. Tokio amžiaus vaikui formuojasi valia. Pasak psichologo, jei sutrikdomas šis laikotarpis, tai žmogus subręsta be nuomonės ir valios. Kai tėvai teiravosi, kaip elgtis su krizės ištiktu trimečiu, V. Arvasevičius siūlė vaikams duoti rinktis iš kelių variantų įvairiomis situacijomis ir nenusileisti vaikų reikalavimams. Juokaudamas V. Arvasevičius teigė, kad mažamečiai vaikai tikrai neturi tokių minčių: „Va dabar imsiu ir pašokdinsiu tėvus.“ Tėvai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mažamečiai nesuvokia laiko, pvz., jie nori gerti, prašo to čia ir dabar, ir jiems negalime sakyti, kad reikia pakentėti dar 15 min. Prekybos centrų lankytojai dažnai netgi viešai piktinasi mažamečių verksmais, reikalavimais pirkti vienokių ar kitokių prekių. Viskas paprasta – ikimokyklinukai neturi savikontrolės jausmo, o prekybos centruose pilna dirgiklių mažo vaiko psichikai. Patarimas elementarus – geriausia nevesti vaiko į prekybos centrą. Beje, įdomūs faktai: berniuko savikontrolė susiformuoja iki 20 m., mergaičių – iki 16 m.
Svarbu atžaloms duoti galimybę rinktis, išreikšti save. Kai slopinamos vaikų išraiškos, nuomonė, tada vaikas patiria nemalonių jausmų, vėliau bijoma atvirai reikšti savo nuomonę ir pan. 5–6 m. vaiko psichika jau žymiai stipresnė, jis suvokia, kad svarbu atsižvelgti ir į kitų nuomonę.
Šiuolaikinių vaikų problema – besaikis noras sėdėti prie kompiuterio, televizoriaus. Psichologas patarė technologijų naudojimą apibrėžti griežtu režimu, nustatyti aiškias ribas, kokiomis dienomis ir kiek laiko vaikas gali jomis naudotis. Tėvai turi suvokti, kad vaikai virtualiame pasaulyje patiria daug neigiamai juos veikiančių emocijų, be to, „naikinama“ vaizduotė, menkėja bendravimo įgūdžiai ir t. t.
Kaip elgtis su paaugliais
Į paauglius tėvai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Paaugliui be galo svarbu jausti, žinoti, kad tėvai gali jį tiesiog išklausyti, o ne moralizuoti jam. Vaikai bėga nuo tų, kurie moralizuoja!
Dar vienas reikšmingas vaikų psichikai laikotarpis yra tas, kai vaikai pradeda eiti į pirmą klasę, į gimnaziją, į penktą klasę ir pan. Tuo metu reikia stengtis, kad vaikai bent jau nepatirtų papildomo streso, pvz., dėl persikėlimo į kitą gyvenamąją vietą.
Kalbėdamas apie bendrus vaikų ir tėvų santykių niuansus, psichologas pavyzdžiais įvardijo keletą dalykų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Pirmiausia tai, kad vaiko sąmonėje visi žodžiai nusėda, tad bendraudami su savo atžalomis turite pasverti visus žodžius. Vaikus reikia auginti laisvai, bet viskam turi būti aiškios ribos, kurios sukuria saugumo jausmą. Tėvus gąsdina vaikų emocijos, bet atžalas taip pat gąsdina gimdytojų emocijos. Emocijos susijusios su troškimais, norais. Jei labai ribojami vaikų norai, tai gali kuo nors pasireikšti ateityje. Ir, deja, ne visada teigiamai. Tad vaikus reikia nuolatos mokyti emocinės kompetencijos ir vertybių! Auklėjant vaikus, reikia vengti spaudimo, o auklėjimo procesas neturi siekti rezultatų.
Tėvams prakalbus apie bausmes, V. Arvasevičius teigė, kad jei siekdami nubausti vaiką naudojame fizinę jėgą, pažeminame save, parodome žemą intelektą. Bausmėmis turime vaikams parodyti, kaip, pvz., jaučiasi kitas įskaudintas žmogus. Taigi turime ne bausti, o mokyti vertybių.
Kodėl vaikai tyčiojasi
Kita itin skaudi ir aktuali aptarta problema – patyčios. Pasak psichologo, patyčios – tai besityčiojančiųjų, o ne pačių aukų problema. Dažnai vaikai nežino net tokių elementarių dalykų, jog pajuokavimas yra pajuokavimu iki tol, kol ima žeisti kitą žmogų. Besityčiojantys vaikai tyčiojasi iš kitų, nes per mažai bendrauja su suaugusiaisiais, neturi tvirtų santykių su jais. Mokyklose pagalbą turėtų gauti ir patyčių aukos, ir patys besityčiojantys. Jei vaikas agresyvus, piktas – tai kažkas jam nutiko, o agresija smurtautojas išreiškia savo pyktį. Reikia tiesiog to vaiko klausti: „Kuo galiu padėti?“, o ne pulti moralizuoti.
Turime domėtis savo vaikais
Baigdamas savo paskaitą, V. Arvasevičius tėvams patarė atkreipti didesnį dėmesį į tarpusavio santykius su vaikais. Jie itin svarbūs auklėjimui. „Kam gi gimdome vaikus, jei jiems neturime laiko?.. – klausė susirinkusiųjų žinomas šeimos psichologas. Jei pora nusprendžia turėti vaikų, jie turi suvokti, kad atžaloms reiks skirti daug laiko, bendrauti, mylėti ir t. t. „Mes norime „patogių“ vaikų. Norime, kad, pvz., mums nebūtų gėda, norime, kad vaikai elgtųsi pagal mus, – tokie psichologo teiginiai iš tiesų visus privertė susimąstyti. – Pvz., tėvai gali sakyti vaikams, kad negerai gerti alkoholį, bet jei pats tėvas ar mama vartoja alkoholį, jų žodžiai neturi jokio pagrindo, tvirtumo, o vaikai tai puikiai supranta. Tad koks tai teigiamas pavyzdys? Kiekvienas turi galvoti, ką galėtų pakeisti. Negalime užauginti vaikų taip, kad jie negautų skaudžių gyvenimo pamokų. Tai neįmanoma! Žmogaus esybė auga tada, kai jam blogai, o ne tada, kai jam gerai.
Nesvarbu, ką auginate: sūnų ar dukrą, turite vieną ar kelis vaikus, koks jų amžius, – turite žinoti, kuo dabar gyvena jūsų vaikai, kurti darnią savo šeimos bendravimo kultūrą. Išdėstęs paskaitos pagrindus, atsakęs į daugybę įvairiausių tėvų klausimų savo paskaitą lektorius baigė paprastu padrąsinimu: „Galite žinoti daugybę auklėjimo metodų, bet reikia ne žinoti, o daryti. Jei norite būti geri tėvai, pirmiausia turėkite kantrybės, pakantumo, jėgos, drąsos, tikėjimo – ir pirmyn.“
Pasvalio r. sav. visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė J. Mikalajūnienė, pasvaliovsb.lt.