„Per bakalauro studijas vykau į Laplandiją tobulinti žinių, ten atlikome paukščių mokslinius tyrimus. O Bulgarijoje prisidėjau prie Egipto maitvanagių apsaugos programos. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) šiuo metu sudaro puikias sąlygas studentams tobulintis užsienyje“, – teigia Žymantas Čekas, pagal dvišalių mainų programą studijuojantis Indonezijoje ir dirbantis su žymiausia orangutanų tyrinėtoja – profesore Birute Galdikas.
Papasakokite šiek tiek apie save. Kas Jus labiausiai domina gyvenime?
Domiuosi daugybe dalykų, niekad nenustygstu vietoje, vis išbandau ką nors nauja. Tačiau daugiausia laiko skiriu veikloms, kurios vienaip ar kitaip susijusios su gamta. Mano profesija ir pašaukimas yra gamtininkystė, tai žinojau jau nuo mažų dienų. Pamenu, kai pradinėje mokykloje auklėtoja klausė, kuo būsime, kai užaugsime, – žinoma, pasididžiuodamas atsakiau, jog būsiu gamtininkas. Turbūt dėl meilės gamtai turiu būti dėkingas savo tėčiui, kuris buvo biologas ir nuo mažens mane tampydavosi į įvairias gamtininkų išvykas. Tačiau užtrukau, kol galutinai suvokiau savo tikrąjį kelią: baigęs mokyklą nusprendžiau studijuoti mediciną tuometiniame Kauno medicinos universitete. Vis dėlto, pasimokęs keletą metų, supratau, kad tai ne man: norint būti geru gydytoju, reikia turėti pašaukimą. Nusprendžiau grįžti ten, kur vedė širdies balsas, tad perstojau į VDU aplinkotyros ir ekologijos studijų programą. O medicina ir dabar tebėra vienas iš mano pomėgių.
Kas paskatino Jus išvykti pagal studijų mainų programą? Kuo naudingos studijos užsienyje?
Keletą metų ieškojau kelių, galinčių nuvesti pas profesorę Birutę Galdikas, kurią pelnytai galima vadinti žymiausia orangutanų tyrinėtoja ir viena garsiausių gamtosaugininkių. Sakyčiau, kad tai buvo mano vaikystės svajonė. Viskas taip dėsningai susiklostė, jog, įstojęs į VDU magistrantūros studijas, sužinojau apie galimybę išvykti pagal dvišalių mainų studijų programą į Indoneziją, į labai gerą Azijos aukštąją mokyklą – Bandungo technologijos institutą. Jame kaupiau žinias apie atogrąžų kraštų biologinę įvairovę. Tai buvo tarsi pasiruošimas prieš išvykstant dirbti su orangutanais. Kodėl naudingos tokios studijos? Manau, kad tai neįkainojama patirtis, padėjusi pamatą tolesnei mano karjerai.
Pagal VDU dvišalių mainų programą išvykote į Indoneziją. Kodėl būtent ten?
Pagrindinė priežastis yra ta, jog norėjau vykti pas profesorę B. Galdikas atlikti praktikos Borneo saloje. Norėjau čia apsilankyti dėl unikalios gamtos: atogrąžų klimato juostoje gyvūnų ir augalų gausa yra neapsakomai didelė, vien išėjęs į miesto parką negali atitraukti akių nuo keisčiausių augalų formų, o kur dar įvairiausios gyvatės, milžiniški driežai, komodo varanai, begalės beždžionių, vorai, didžiausia paukščių įvairovė… Man, kaip gamtininkui, tai tarsi rojaus kampelis.
Ko gali tikėtis studentai, vykstantys studijuoti į Indonezijos universitetą? Kokia studijų ten pridėtinė vertė, nekalbant apie įgyjamas profesines žinias ir gebėjimus?
Studijos kokybiškos, tačiau reikia įdėti nemažai pastangų, kad pasiektum gerų rezultatų. Kadangi Azijos universitetuose studijuoja labai nedaug žmonių, kolegos itin darbštūs ir gabūs, tad nenustebkite, kad teks dirbti kur kas daugiau nei studijuojant Lietuvoje. Tiek teoriniai, tiek praktiniai užsiėmimai skiriasi nuo vykstančių VDU, taip pat ne visi kolegos gerai kalba angliškai, tad gali kilti sunkumų organizuojant grupinius darbus.
Ar akademinė kultūra Indonezijoje labai skiriasi nuo lietuviškosios?
Taip, akademinė kultūra gerokai skiriasi. Indonezijoje tenka pamatyti neįtikėtiną pagarbą dėstytojams ir „privalomą mandagumą“. Į dėstytojus kreipiamasi „ponas“ arba „pone“. Nesilaikant šių mandagumo taisyklių užtrunkama ilgiau, kol susitariama dėl įvairių dalykų, taip pat visi reikalai tvarkomi kur kas ilgiau nei Lietuvoje, daugybė popierizmo, niekas nevyksta be valdžios patvirtinimo. Kartais net juokinga: norint atlikti menkiausią pakeitimą studijų programoje, tenka nueiti kryžiaus kelius. Važiuojantiems studijuoti ten patariu apsišarvuoti kantrybe ir pradėti visus reikalus tvarkyti likus mažiausiai pusmečiui iki išvykimo.
Papasakokite apie Indonezijos kultūros ypatybes. Daugeliui mūsų Indonezija atrodo tarsi kitas pasaulis, kurio galbūt niekada nepamatysime.
Žmonės labai paslaugūs ir draugiški, visada maloniai bendrauja su baltaodžiais, kuriuos vadina „bulie“. Kultūra yra persismelkusi islamo tradicijų: kiekvieną rytą 5 valandą visi miestai ir kaimai skamba nuo musulmonų maldų, kiekviena mečetė turi garsiakalbius ir nesibodi kuo garsiau išdainuoti giesmės. Jau tapo įprasta, kad atėjus maldos laikui kolegos tiesiog atsiprašo ir išeina į maldos namus pasimelsti. Taip pat ir keliaujant: draugai atėjus maldos metui sustoja ir eina melstis. Kalbant apie religiją, įsimintiniausias nuotykis buvo tada, kai su kolegomis kopėme į Papandayano ugnikalnį. Įkūrėme stovyklavietę kraterio pakraštyje, ir vakarop užklupo itin stipri atogrąžų liūtis, tad draugai vienas po kito tiesiog ėmė melstis palapinėje: apsigobė specialiu dvasiniu drabužiu ir atliko visas „apeigas“. Mane apėmė tikrai labai įdomus jausmas, tiesiog sėdėjau ir galvojau: „Oho, kokių įdomybių pasaulyje būna.“
O kaip dėl aprangos? Galbūt teko susidurti su kokiomis nors taisyklėmis?
Taip, svarbus dalykas Indonezijoje yra aprangos taisyklės. Į universitetą, maldos namus, valdžios institucijas negalima eiti su šortais ar sandalais – būtina mūvėti ilgas kelnes, nes kitaip tiesiog būsite išvaryti arba sulauksite daugybės nemalonių žvilgsnių.
Taip pat, kalbant apie įvairias taisykles, svarbu paminėti, jog alkoholio vartojimas daug kur yra uždraustas. Bandungo miesto baruose ir keliose parduotuvėse galima įsigyti alkoholio, tačiau tarp studentų indoneziečių 99 proc. alkoholio griežtai nevartoja, tik europiečiai ir iš budistinių šalių atvykę studentai kartais lepinasi alumi. Vyno mėgėjų išvis reta, nes paprasčiausias vynas kainuoja apie 400 000 rupijų (30 eurų), o tokia suma Indonezijoje sudaro trečdalį minimalaus atlyginimo. Ją vietos gyventojams būtų per daug skaudu mokėti, todėl vietiniai turi tokį pigų šlykštaus skonio vyną „Angromera“, kurio net vynu nepavadinsi, – retas jį mėgo.
Viena iš kasdienybės realijų svečioje šalyje yra judėjimas iš vienos vietos į kitą – transporto sistema. Kokia ji Indonezijoje?
Motoroleriai – tai pagrindinė transporto priemonė, kurių tūkstančiai pasipila į gatves kiekvieną rytą. Nors dauguma ir renkasi motorolerius, transporto kamščiai čia normalus dalykas, kuris sunkiai suvokiamas europiečiams. Atstumą, kurį galima nueiti pėsčiomis per 15 minučių, su automobiliu gali tekti važiuoti valandą, o kartais net ir dvi. Kadangi Javos sala yra tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, transporto kamščiai dienos metu būna ir keliuose tarp miestų. Visada prisiminsiu vieną kelionę, kai vykome kopti į ugnikalnį. Nors ugnikalnis yra tik už 60 kilometrų, tačiau kamščiuose išstovėjome net septynias valandas, kol iki jo nusigavome.
Indonezijos gyventojai ir lietuviai – kuo jie labiausiai skiriasi? Ką būtinai reikėtų žinoti užsieniečiui, nuvykusiam ten?
Indonezijos gyventojai yra kur kas karštesnio kraujo nei lietuviai, gali greitai įsižeisti ar supykti, tačiau dažniausiai yra labai mandagūs ir paslaugūs. Indoneziečiai yra mažiausiai dešimt kartų mandagesni ir paslaugesni už lietuvius, tad vykstantiems ten patariu išmokti pagrindines mandagumo frazes, kad nesusidarytų nemalonių situacijų nuvykus.
Ar Indonezijoje Lietuva žinoma? Galbūt teko pristatyti tėvynę?
Dauguma indoneziečių net neįsivaizduoja, kas ta Lietuva. Teko sutikti tik vieną keliautoją indonezietį, turintį draugą lietuvį, su kuriuo susipažino Tailande. Apie tėvynę teko pasakoti, visiems net atsibodo.
Koks Indonezijos skonis? Kokia ten tradicinė virtuvė?
Bandungo miestas laikomas Indonezijos maisto sostine: pilnos gatvės virėjų ir kepėjų, sulčių gamintojų, saldumynų pardavėjų. Rytais ir vakarais maisto gamintojai tiesiog vaikšto gatvėmis ir šaukia: „Kas norit valgyti?!“ Arba stuksena tokį medinį skambalą ir laukia, kol kas išbėgs iš namų ir nupirks jų maisto. Maisto pardavėjų tiek daug, kad net sunku įsivaizduoti. Man Bandungo miesto gatvės yra tarsi nuolat šurmuliuojanti Kaziuko mugė, pilna žmonių ir pardavėjų, siūlančių begalę patiekalų. Tačiau nenustebkite, kad indoneziečiai nevalgo tokių keistenybių, kaip varlės, vikšrai, šunų ar kačių mėsa, vabzdžiai ir gyvatės, – jų reikėtų vykti ieškoti į kitas šalis, kurios čia pat, tik už valandos ar kitos skrydžio. Pagrindinis maistas: ryžiai, vištiena, sojos gaminiai, žuvis ir keptos ar virtos daržovės, taip pat pilna įvairiausių egzotinių vaisių – papajų, kertuočių, gvajavų ir daug kitokių.
Ką veikiate laisvalaikiu būdamas Indonezijoje? Turbūt ten visai kitokios galimybės nei tėvynėje…
Indonezijoje stengiuosi keliauti ir aplankyti kuo daugiau visokių vietų – nuo ugnikalnių, iš kurių atsiveria neišpasakyto grožio kraštovaizdžiai, iki įspūdingų paplūdimių. Daug laiko leidžiu gamtoje, stebėdamas gyvūnus ir augalus. Jau atlikdamas praktiką Borneo saloje įsigijau žvejybos įrangą, tad laisvu laiku vykstu į upes gaudyti šamų. Jų čia pilna visur, tačiau didesnių egzempliorių ne taip lengva sugauti. Smagu dėl to, kad nereikia jokių leidimų, tiesiog žvejoji bet kur ir nesuki sau galvos.
Kokie Jūsų ateities planai? Ar siejate savo ateitį su Indonezija?
Borneo saloje pas profesorę Birutę Galdikas atlieku mokslinius tyrimus. Bendradarbiaudami su tarptautiniu orangutanų fondu „Orangutan Foundation International“ ir VDU atliksime genetinius orangutanų populiacijos tyrimus. Planuojame atsivežti genetinės medžiagos į Lietuvą ir su partnerių pagalba atlikti genominę mėginių analizę. Tad su Indonezija palaikysiu ryšius dar metus, kol apsiginsiu baigiamąjį magistro darbą. O dėl tolesnės ateities bus matyti, būtų tikrai smagu ir toliau sieti ateitį su Indonezija.
Teksto autorė Gabrielė Gugytė
Žymanto Čeko nuotraukos