VDU botanikos sode didžiuliais, švelniai gelsvos spalvos tulpes primenančiais žiedais pasipuošė tulpmedžiai. Iš trijų sodo parke augančių tulpmedžių šiuo metu žydi du, išauginti iš sėklų, surinktų 1950 m. nuo Veliuonos parke augančio tulpmedžio.
„Gelsvažiedžiai tulpmedžiai laikomi vienais seniausių žiedinių augalų pasaulyje. Pagal fenologinius stebėjimus, tulpmedis paprastai žydi 3–4 savaites“,– pasakojo jaunesnioji mokslo darbuotoja, dendrologė dr. Asta Malakauskienė.
Pirmasis gelsvažiedį tulpmedį prieš pustrečio šimto metų aprašė švedų botanikas Karlas Linėjus. Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis. Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja tuopa. Augalas paplitęs Š. Amerikos rytinėje dalyje (nuo Masačusetso iki Floridos ir Misisipės), Apalačų kalnų miškuose. Tai – greitai augantis vasaržalis medis, užaugantis net iki 60 m aukščio. Jo gyvenimo trukmė gali siekti 400 metų. Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, neskali, puikiai tinka statyboms, faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai. Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame pusrutulyje (šiauriausiai jis auginamas Norvegijoje), bet ir pietiniame pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Urugvajuje. Dar XVII a. pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, vėliau prancūzai, austrai. Yra sukurta gelsvažiedžio tulpmedžio veislių, besiskiriančių lapų spalva, lajos forma: ‘Aureomarginatum’, ‘Compactum’, ‘Crispum’, ‘Fastigiatum’, ‘Integrifolium’, ‘Medio-pictum’, ‘Obtusilobum’.
VDU botanikos sodo nuotr.