Kasmet Lietuvoje švenčiama Jorės, Ganiklio, arba Jurginių, šventė šiemet buvo kaip niekada žalia, šilta ir saulėta. Tikra Jorės diena. Retai kada pasitaiko, kad šią dieną į ganyklas išgenami gyvuliai jau nebešąla ir gali skanauti šviežią žolę. Apie šią gražią senovės lietuvių šventę byloja daugybė tradicijų. Tiesa, įsigalėjus krikščionybei, Ganiklio diena imta vadinti Jurginėmis, mat švenčiama ir minima ne tik žemės, bet ir šv. Jurgio, gyvulių globėjo, diena. Beje, šią dieną šeimininkės, mylinčios žemę, dar ir šiais laikais stengiasi sodinti jurginus, kad šie savo žydėjimu džiugintų šv. Jurgį.
Apie šv. Jurgį
Šv. Jurgis vaizduojamas ant balto žirgo kovojantis su drakonu dėl pavergtos karalaitės. Kaip pasakojama legendoje, drakonas, pavergęs visą šalį, nuodingu kvapu sunaikindavęs kiekvieną, kuris prie jo prisiartindavęs. Jis reikalavo kiekvieną dieną dviejų avių, o kai šalis jų pritrūko, pradėjo kasdien ryti po žmogų. Daugybė šalies gyventojų žuvo. Galiausiai priešais jį stojo nuotakos drabužiais vilkinti karalaitė. Tą lemtingą akimirką ant balto žirgo atšuoliavo šv. Jurgis, ryžtingai ietimi pervėrė drakoną, surišo jį jaunosios juosta, atvesdino į karaliaus pilį ir įkalino. Išvaduoto krašto žmonėms šv. Jurgis paskelbė, kad drakonas jiems daugiau nebekenks, jei jie įtikės Jėzų Kristų ir pasikrikštys. Karalius ir žmonės su tuo sutiko: Jurgis užmušė drakoną, pasikrikštijo 15 000 žmonių. Valdovas norėjęs Jurgį dosniai apdovanoti, bet šis atsisakęs ir vietoj užmokesčio paprašęs remti bažnyčių statybą, gerbti kunigus, globoti neturtinguosius.
Šv. Jurgio kultas labai išplito Kryžiaus karų metu. Lietuvoje šv. Jurgį žmonės laiko dar ir naminių gyvulių saugotoju nuo ligų. Tai krikščionybės skleidėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Ne veltui Jurgio vardas, kilęs iš žydų kalbos, reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.
Jorė, arba Joris, – pavasario Perkūnas
Šis Perkūnas žadina gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Nuo seno tikima, kad, sugriaudėjus Perkūnui tris kartus iš eilės, jau galima eiti maudytis vandens telkiniuose ir vesti prie jų girdyti gyvulius, mat išsigandusios Perkūno griaustinio visos piktosios dvasios išnyksta ir nebegali nieko blogo padaryti: nei nuskandinti, nei į pelkę įtraukti ar kitaip pakenkti. Jorė taip pat valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų, globoja žirgus, kitus gyvulius, žvėrelius.
Poilsio diena
Kaip ir per visas šventes, per Jurgines būdavo draudžiama dirbti. Ilsėdavosi visi: ir šeimininkės, ir piemenys, ir gyvuliai. Įvairūs gąsdinimai padėdavo žmonėms susilaikyti nuo darbų. Būdavo sakoma, kad jeigu dirbsi, tai gyvuliai susirgs, išmirs arba laukiniai žvėrys juos išpjaus.
Itin didelė pagarba per Jorę būdavo skiriama žirgui. Šią dieną ypač linksmindavosi arkliaganiai. Žinoma, kad Tauragės apylinkėse per Jurgines jie, iš viso kaimo prisirinkę kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai būdavo skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Žemaitijoje jis itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daug vyresnių žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.
Jorės šventėje gausu burtų ir magijos
Nė viena lietuvių liaudies šventė neapsieina be papročių, ritualų. Šie senovėje buvo labai glaudžiai susiję su magine pasaulėjauta. Žmonės šventai tikėjo, kad jeigu atliks visus reikiamus ritualus, juos saugos dievai, jų nepuls piktosios dvasios, neveiks dvasių kerai. Tad ir ši pavasario šventė jų turi apsčiai.
Per Jorę ūkininkai jau drąsiai išgindavo gyvulius į ganyklas, nes tikėjo, jog nuo tada piktosios dvasios jų nekerės, karvių neužkalbės, kad šios pieno neduotų. Taip pat buvo svarbu su arkliais išjoti naktigonėn, nes su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai. Iš jų bene svarbiausias – gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos laukan, kol šeimininkas neapėjęs sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, savo dalį!“ Tikriausiai dabar ne vienas, nusimanantis apie krikščionybę, išgirdęs apie šį aukojimą tik susiimtų už galvos – kam jau kam, bet Dievui tikrai mažiausiai rūpėdavo ir būdavo reikalingos tikros aukos. Tuo labiau gaidžio kraujas. Vis dėlto papročių iš pasakojimo neišmesi.
Esama ir kitokių papročių, kuriuose galima įžvelgti ir šiokią tokią asmeninę vyrų naudą, poreikį: nuo seno ūkininkai darydavę alų, pjaudavę juodą gaidį su devyniomis skiauterėmis, kraują nešdavę į tvartą ir kryžmai ištepdavę juo duris. Tada troboje tik vyrai gerdavę alų. Dalis alaus būdavo išpilstyta ir padėta ant stalo, dalis – ąsotyje. Išgėrę ant stalo pastatytą alų, visi sėsdavo šeimininkės paruoštų gardumynų valgyti.
Ir nuo piktųjų dvasių apsaugoti, ir gerųjų prisišaukti
Kraujas buvo aukojamas ne vien gerosioms dvasioms prisišaukti – siekta taip apsisaugoti nuo piktųjų. Pavyzdžiui, kad arkliams ko bloga neatsitiktų, kad jų nejodytų slogutis (piktoji dvasia), Jorės rytą būdavo papjaunamas gaidys. Paimtu už kojų paukščiu būdavo perbraukiama arkliui per nugarą arba gaidžio krauju ant tvarto durų būdavo nupiešiamas slogučio kryžius.
Būta ritualų ir su kurmio krauju, šešku. Kurmio krauju patepdavo arklius, kad šie visus metus būtų riebūs. Šešką sudegindavo krosnyje, pelenų įmaišydavo į duoną, avižas – jų per Jorę duodavo arkliams, kad šie su vežimu klusniai eitų ten, kur varomi. Šie ritualai skamba gana kraupiai, būtų tikrai įdomu sužinoti, ar juos iš tiesų kas vykdydavo. Vis dėlto tikriausiai kažkada jie buvo populiarūs, nes juk net ir pasakos atskleidžia dalį tiesos…
Grožiui ir sveikatai
Pasirodo, kad moterys ne tik dabar labiau susirūpina savo grožiu būtent pavasarį. Jorės rytą šeimininkės skubėdavo sniegu nusiprausti, nes tikėjo, kad tas sniegas stebuklingas – nuo jo veido oda visada išlieka tyra ir skaisti. Kitos, priešingai, manydavo, jog reikia nesiprausti ir saugoti savo veidą nuo saulės spindulių, kad šis neįdegtų. Mat anksčiau įdegęs veidas buvo nemadingas ir prastos šeimos ženklas. Ne taip, kaip mūsų laikais…
Kaip ir aukojimo, taip ir grožio ritualai pasižymėjo daugybe keistenybių (bet ko gi dėl grožio nepadarysi): prieš Jorės šventę reikėdavo nusiprausti varlių kurkulais, kad oda išliktų stangri; nusiprausti sula ir tik tada ją gerti – tada visas kūnas taps gyvybingas; spjauti į skruzdėlyną, kad skruzdės užpurkštų rūgšties ant veido – taip panaikinti raukšleles. Et, tos moterys – jos visais laikais prisigalvodavo kuo sudėtingesnių grožio procedūrų…
Palankiausias metas kraustynėms
Ne paslaptis, kad kraustytis iš gyvenamosios vietos ypač patogu pavasarį: tada ir oras geras, ir saulės daugiau, ir viskas vyksta paprasčiau. Tikriausiai todėl ir Jorės metas buvo laikomas tinkamiausiu keisti gyvenamąją vietą – tai žinoma daugeliui tautų. Tiesa, persikeliant reikia paliekamas patalpas iššluoti, išvalyti, kad visa sėkmė neliktų jose. Svarbu saują dulkių pasiimti į naują vietą – atnešti dalelę savęs. Atėjus į naują vietą, į vidų pirmiausia reikia nešti duonos kepalą – turėsi perteklių ir alkanam sėdėti niekada neteks. Anksčiau į naują vietą pirmiausia reikėdavo įleisti katę: esą katė išgaudo užsilikusius bildukus ir išgąsdina piktąsias dvasias, kad šios netrukdytų gyventi naujakuriams. Katė buvo laikoma laimės simboliu – tikėta, kad ji neša laimę savo šeimininkams. Dar manyta, kad senojoje vietoje reikia palikti visus šaukštus – tada ten liks visas badas. Išeinant į kitą vietą būdavo negalima atsigręžti atgal – kad bėdos iš paskos neatsektų.
Laikantis seno papročio, per Jurgines negalima net ir medžio šakelės nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiesiems.
Ir dar keletas tradicijų
Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną įprasta suptis sūpynėmis. Jorės dieną seniau daug kur vykdavo gyvulių prekymečiai, jaunimas rengdavo pasilinksminimus. Yra išlikę labai daug senų Jurginių dainų, šokių, žaidimų, kuriuos žaisdavo visas kaimas, ne tik jaunimas.
Šeimininkės buvo įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei višta bus patupdyta perėti Jurginių dieną, o jurginai, pasodinti šią dieną, gražiai žydės ir nevys.
Per Jorę būdavo sodinami medeliai ir garbinama augmenija. Daug kur dar yra išlikęs paprotys Jurginių rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą ir laukti atjojančio savojo jaunikio, dėl kurio ir sėja, prižiūri rūtų darželį.
Spėjimai Jorės dieną
- Tam, kas šią dieną išgirsta parlėkusią gegutę kukuojant, labai pasiseka –metai bus labai sėkmingi ir pinigingi.
- Klausomasi žemės kalbos. Pridėk ausį prie žemės – išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.
- Pargintus iš laukų gyvulius šeimininkė turi laistyti šaltu vandeniu, kad karvės būtų pieningos.
- Jei Ganiklio dieną gegutės kukuoja lapuočiuose medžiuose – karvės duos daug pieno, jei spygliuočiuose – mažai.
- Jei gegutė daugiau kukuoja vakarais, gali kristi daug gyvulių.
- Jei piemuo pirmą varlę pamato vandenyje, metai bus lietingi.
- Jei kuris gyvulys labai šokinėja pirmąją ganiavos dieną – jį vilkas papjaus. Tokiam gyvuliui pririšdavo skambaliuką ar raudoną kaspiną, kad vilkus atbaidytų.
Skubėkime ir mes švęsti Ganiklio dienos!
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė