Vilniaus mažojo teatro aktorė Gintarė Latvėnaitė ką tik grįžo iš Kinijos, kur profesionaliame teatrų festivalyje Šanchajuje pristatė monospektaklį „Dvasiniai reikalai“. Žinoma aktorė papasakojo, kaip jautėsi viena prieš tūkstantinę žiūrovų auditoriją ir apie pojūčius, kai visas Šanchajus mirgėte mirgėjo jos atvaizdu – atvykus paaiškėjo, jog Gintarė pasirinkta festivalio veidu.
Žinau, kad prieš spektaklį su režisieriumi Kirilu Glušajevu daug diskutavote apie užgniaužtus, sulaikytus, neišreikštus kinų jausmus. O apie ką kalbėjai savo monospektaklyje „Dvasiniai reikalai“, kurį ką tik pristatei Šanchajaus publikai?
Spektaklio dieną mačiau vieną vaizdą. Važiuodami metro mes išgirdome muziką. Dainavo vyras, jo balsas artėjo link mūsų. Mes pamatėme moterį, einančią su geležiniu puodeliu ir prašančią išmaldos, dėkojančią ir paskui save už virvutės vedančią aklą sūnų. Jis ėjo ir dainavo. O aš pagalvojau: mama veda sūnų per gyvenimą – nesvarbu, kad jis yra aklas. Ji veda, o jis savo jėgomis, savo sugebėjimais uždirba. Ji jam padeda. Todėl aš žinojau, apie ką aš noriu kalbėti Kinijos publikai.
Ir apie ką gi?
Apie nerealizuotą motinystę. Arba apie negautą motinišką meilę ir supratimą, apie kurį kalba mano personažas. Aš baiminausi, kad žiūrovai Kinijoje nesupras šio spektaklio, kuriame labai daug teksto. Labai sunku skaityt titrus – žiūrėt, žiūrėt – skaityt. Bet kai aš įėjau į sceną ir išgirdau absoliučią tylą, buvo labai gera. Jutau, kaip jie seka kiekvieną mano judesį, jie viską spėja: ir skaityt, ir žiūrėt. Jie kvėpuoja kartu.
Kaip Tave priėmė kinų publika?
Vieną sceną vaidinau nusileidusi į žiūrovų salę. Ir tą akimirką vienai pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei iš rankų iškrito telefonas. Aš pamačiau, kaip nejaukiai ji pasijuto. Priėjau ir ramiai padaviau jai telefoną. Žiūrovai atgijo. Švelnus juokas nuvilnijo per salę. Jis buvo toks trapus, mielas. Atrodė, tarsi jie atsiduso, kad aktorius yra tikras, gyvas, viską matantis žmogus. O kai išgirdau verkiančias moteris, tai supratau, kad spektaklis kalba visomis kalbomis. Byrančio moters gyvenimo tema visose pasaulio šalyse yra aktuali ir mes visos ir visi, jei būna labai sunku, išgyvename taip pat. Tokiomis akimirkomis jauti prasmę vaidinti, jauti prasmę gyventi, prasmę toliau kurti, eiti, matyti, žiūrėti, nes jauti, kad čia esi ne veltui. Nes teatras, pasirodo, tai apie tave, mane, apie mus. O tai labai svarbu. Teatras ir turi toks būti, kad žmogus čia atėjęs galėtų susitapatinti.
Su kuo gi jis galėjo susitapatinti žiūrėdamas Tavo monospektaklį?
Spektaklio tema yra moters krizė, jos reakcija į byrantį jos pasaulį. Čia kalbame apie moterį – žmoną, dukrą, nerealizavusią savęs profesiniame gyvenime, netapusia mama. Šiomis temomis kalbu spektaklyje, ieškau šių temų atspindžių realiame gyvenime, kad į spektaklį neateičiau tuščiomis.
Tavo spektaklis vadinasi „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atradai Kinijoje?
Jų atradau tikrai nemažai: gėrėme arbatą, mėgavomės nuostabiais kinų masažais, klausėmės puikios jų muzikos. Ta miesto atmosfera, ta įvairovė, kurią matėme kiekvieną dieną, ir ta lengva žmonių masė leido jaustis lengvai ir, nepaisant to, kad ne kiekvienas galėjo ištverti tokį karštį, visi tie potyriai sukūrė ypatingą lengvumo jausmą.
O koks jausmas būti šių metų „Modernios dramos slėnis“ festivalio veidu: matyti save daugybėje Šanchajaus lauko reklamų, festivalio ekranuose, stambiu planu ant teatro fasado ir kitur, kur nepaliaujamu srautu juda 24 milijonų gyventojų minia?
Labai nustebino. Bandžiau analizuoti kodėl. Bet tik organizatoriai žino, kodėl jie pasirinko mūsų spektaklio nuotrauką. O aš labiausiai džiaugiuosi, kad susirinko pilna salė ir kad išgirdau, jog po spektaklio pasipylė nuostabūs atsiliepimai. Žmonės dalijasi patirtais įspūdžiais. Vadinasi, mes atlikome savo misiją. Mes reikalingi. Lietuva, palyginti su Kinija, tokia maža, bet kaip yra gera, kad mes turime kuo pasidalinti. Kad galime juos nustebinti. Gera.
Rūta Jakimauskienė
