Domanto Razausko ilgai pristatinėti nebereikia. Daugiau nei dešimtmetį koncertuojančio dainų autoriaus ir atlikėjo, gitaristo, kompozitoriaus vardą turbūt teko girdėti visiems muzikos, ypač dainuojamosios poezijos, gerbėjams. Kaip po tiek metų jis jaučiasi lipdamas į sceną? Ogi vis dar kiekvieną koncertą išgyvena tarsi sapną. „Kai nulipu nuo scenos – sapnas baigiasi. Man sunku paaiškinti, kas vyksta tame sapne, nes tai neturi nieko bendra su ta tikrove, į kurią sugrįžtu nulipęs nuo scenos“, – kaip visada įdomiomis mintimis dalijasi D. Razauskas, šiuo metu laukiantis susitikimo su Kauno publika festivalio „Senamiesčio žiogas“ baigiamajame koncerte.
Baigėsi vasara, prasidėjo naujas metų laikas – ruduo. Kokius lūkesčius tikitės įgyvendinti šį sezoną?
Užbaigti albumo darbus, repetuoti su atsinaujinusia grupe, pasiruošti koncertų turui. Taip pat toliau viliuosi tęsti savo savaitines muzikos apžvalgas „Bernardinuose“. Man tai labai patinka.
Neretai žmonės rudenį laiko niūriu. Kur Jūs šį metų laiką ieškote įkvėpimo?
Tai ne aš ieškau įkvėpimo, tai jis mane suradęs daro, ką nori. Ir tai nepriklauso nuo metų laikų.
Scenoje spinduliuojate pasitikėjimu savimi ir gera nuotaika. Kas yra Jūsų energijos šaltinis?
Kai užlipu ant scenos, prasideda sapnas. Kai nulipu – sapnas baigiasi. Man sunku paaiškinti, kas vyksta tame sapne, nes tai neturi nieko bendra su ta tikrove, į kurią sugrįžtu nulipęs nuo scenos, ir su žodžiais, kuriais galėčiau bandyti jums ką nors paaiškinti. Antra vertus, gali būti, jog yra kaip tik atvirkščiai: sapnas yra būtent tai, ką dabar darau, ir tos kelios retos akimirkos ant scenos – nubudimo akimirkos.
Jūs ir gitara, rodos, neišskiriamas duetas. Bet ar būna dienų, kai į šį instrumentą nesinori net pažvelgti?
Būna. Aš ir gitara – pora, kuri vertina liberalius santykius. Vienas kitam leidžiame pailsėti, nekvaršiname galvos ir susitinkame tik tada, kai ateina laikas intymiems santykiams. Dar daugiau – ji man leidžia turėti daugiau nei vien ją. Turiu iš ko rinktis, kai nusibosta.
Koncertuojate daugiau negu dešimtmetį. Kuris Jūsų muzikinės karjeros laikotarpis buvo įsimintiniausias?
Tai nuostabus klausimas, senokai laukiau, kol kas nors man jį užduos. Ketvirtasis laikotarpis man įsiminė labiausiai. Kai užsimerkiu, visada regiu ketvirtąjį laikotarpį. Trečias taip pat buvo neblogas, bet neįsiminė taip, kaip ketvirtasis. O ką jau kalbėti apie kokį nors absurdišką penktąjį laikotarpį… Fu. Todėl, sakyčiau, ketvirtasis. Be abejo, taip.
Kartu su Sauliumi Petreikiu ant scenos grįžtate po ilgo laiko tarpo. Kas judu suveda vėl ir vėl?
Mes mus suvedame vėl ir vėl.
Rugsėjo 11 d. koncertuosite festivalio „Senamiesčio žiogas“ uždarymo renginyje. Ką galite pažadėti klausytojams?
Nieko negaliu pažadėti. Žada tie, kurie kelia minimalias algas, šaudosi, taiso kelius. Aš nežadu. Visai gali būti, kad jums nepatiks. Jūs sušalsite. Jums norėsis greičiau grįžti namo. Visai gali būti, kad mes siaubingai nusigrosime, kad nederės instrumentai, o garsas bus tiesiog siaubingas. Ir štai tada, tą akimirką, aš būsiu ypač ramus, nes nieko jums nepažadėjau.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolis Rakauskas
Nuotraukos iš asmeninio D. Razausko archyvo