Drabužių dizainerė, „Nadin Smo design“ prekės ženklo kūrėja Nadežda Smoriginienė puikiai įrodo, kad klysta tie, kurie mano, jog drabužiai iš vilnos – neįdomu ar senamadiška. Jos kurta išskirtinių, ryškių ir itin patrauklių veltų paltų kolekcija „City“ šių metų renginyje „Kūrybos podiumas“ sužavėjo mados srities žinovus, garsius pramogų pasaulio žmones ir pelnė kūrybiškiausios kolekcijos nominaciją. O praėjusiais metais dizainerė laimėjo apdovanojimą konkurse „PISA Fashion Days 2016“ Italijoje.
Įdomi ne tik N. Smoriginienės kūryba, bet ir jos kelio į sėkmę istorija, kuria ji dalijasi su mūsų skaitytojais.
Kaip atradote savo kūrybinį kelią ir kaip ėjote link to, kuo galite džiaugtis dabar?
Meilė vilnai gimė ir mano karjera sėkmingai prasidėjo, kai dar gyvenau Didžiojoje Britanijoje, beveik prieš 7–8 metus. Vieną dieną mane aplankė mano pažįstama, pasipuošusi labai gražiais, įdomiais karoliais iš tuo metu man buvusios visai nepažįstamos medžiagos – vilnos. Nuo gimimo esu labai smalsi, todėl pradėjau žiūrinėti, čiupinėti tuos karolius, bandydama suvokti, kokiu būdu jie sukurti. Man taip patiko ši mintis, kad iš karto pradėjau ieškoti informacijos internete ir ryžausi pabandyti. Kaip pirmąjį gaminį iš vilnos, kaip turbūt ir dauguma, pasirinkau šaliką (nors, kaip vėliau supratau, pavadinti jį šaliku būtų per skambu). Po pirmo mažiau vykusio gaminio buvo antras, trečias, ketvirtas… Kaskart sekėsi vis geriau, pastebėjau, kad mano darbai pamažu ima patikti žmonėms, atsirado paklausa. Su ja ėmė didėti ir pasiūla. Atsirado pirmieji pirkėjai. Tada aš supratau, kad einu tinkamu keliu. Pajutau, kad nieko kito daryti nenoriu, kad manyje gimė aistra vilnai, aistra savo darbui. Visiškai atsidaviau šiai veiklai.
Dalyvavau ir užėmiau antrąją geriausios dizainerės vietą konkurse „PISA Fashion Days 2016“ Italijoje. Sėkmingai atlikau stažuotę geriausiame mados institute Milane – „Istituto di moda BURGO“.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybos braižą?
Visada kuriu ne tai, kas yra „ant bangos“, madinga, o tik tai, ką norėčiau vilkėti pati, kas man yra gražu. Neįžiūriu savo kūryboje kokių nors specifinių bruožų, nors kone kasdien iš savo nuolatinių klienčių sulaukiu komentarų, kad jos, vos pamačiusios mano darbų nuotraukas, iš karto atspėja, jog tai mano kūryba, nes ji turi savo išskirtinį bruožą, raštą.
Visus paltus darau be jokių brėžinių, piešinių, tik taip, kaip susidėlioja mano galvoje. Prieš pradėdama naują darbą, aš iš anksto žinau, kaip jis atrodys, kokios bus spalvos, koks bus palto charakteris, nuotaika. Daugumą savo kūrinių aš susapnuoju naktį ir atsikėlusi iš pat ryto jau tiksliai žinau, kas tai bus, koks bus raštas. Tačiau pradėjusi darbą nuo pradinio vaizdinio nutolstu ir galiausiai gimsta visai kitas paltas, nes kartais galva mąsto savaip, o rankos, lyg gyvendamos savo atskirą gyvenimą, piešia ir dėlioja visai kitaip. Bet tai ir yra mano rankų darbo kūrinių privalumai – kiekvienas paltas niekada nesikartoja antrą kartą, kiekvienas yra kaip naujas sukurtas, išgyventas ir pagimdytas kūdikis. Nes nė viena moteris nenori atrodyti taip pat, kaip šalia einanti kita moteris. Išskirtinumas – tai mano klienčių teisėtas noras ir privilegija.
Ar kasdienybėje pakanka įkvėpimo kūrybai, ar kartais tenka labiau pasistengti jo ieškant?
Man nereikia kažkur specialiai ieškoti įkvėpimo. Neturėdama jo tą minutę, kai pradedu darbą, aš tiesiog net neprieinu prie darbo stalo, nes žinau, kad be jo nieko gero nesukursiu. Aš nedirbu per prievartą, darau tai tik tada, kada noriu, kada jaučiu, kad tuoj gims naujas mano „vaikas“.
Įkvėpimą randu visur. Jaučiu jį eidama žiemą sniegu užpustytu arba rudenį medžių labais užbarstytu keliu, skaitydama knygas, žiūrėdama į įžymių dailininkų paveikslus. Aš niekada nepradedu darbo neįsijungusi muzikos, nes tada man lyg kažko trūksta.
Kas dar, be kūrybos, yra svarbiausi Jūsų gyvenimo prieskoniai?
Nors savo darbui, savo aistrai aš atiduodu beveik 24 val. per parą (šypsosi), labai svarbi mano gyvenimo dalis, mano paspirtis ir stimulas yra mano šeima – trys vaikai ir vyras, kuris yra tikras mano sielos draugas ir padėjėjas. Be jo aš nebūčiau tokia, kokia esu dabar, nes už kiekvienos sėkmės lydimos moters stovi ja pasitikintis vyras!
Be galo mėgstu keliauti, nes tai man atneša daug emocijų, daug naujų spalvų. Jas parsivežusi aš įdedu į savo darbus.
Jeigu Jums tektų dirbti nekūrybišką darbą, kokią alternatyvą pasirinktumėte? Kodėl?
Tiesą sakant, aš net neįsivaizduoju savęs, dirbančios kokį nors kitą, o ne kūrybišką darbą, nes tai jau būčiau ne aš, o kažkoks kitas man nepažįstamas žmogus. Tada jau geriau išvis nedirbti negu dirbti tai, ko tu nenori, nes, mano nuomone, reikia daryti tik tai, ką myli, ir mylėti tai, ką darai. Kitaip kokia tavo gyvenimo prasmė?
Su Jūsų darbais jau yra susipažinę ne vien Lietuvos gyventojai. Kur dar, be Italijos, tekę juos pristatyti?
Per pastaruosius metus susidarė nemažas būrys klienčių iš viso pasaulio. Daugelis jų yra iš Anglijos, Airijos, Amerikos, Italijos, Rusijos. Ypač po dalyvavimo ir laimėjimo „Pisa Fashion Days 2016“ konkurse Italijoje klienčių padvigubėjo, o gal ir patrigubėjo.
Dalyvauti parodose Londone, Dubline ėmiau dar prieš maždaug 5 metus – tai man nėra naujovė. Mano kūrinių dabar galima matyti ir įsigyti Čikagos centre, viename iš prestižinių butikų, kur pristatomi žinomų lietuvių dizainerių darbai iš viso pasaulio. Neseniai praėjo mano paroda Lietuvių dailės muziejuje (Lithuanian Museum of Art) Lemonte, Čikagos priemiestyje.
Kas, Jūsų nuomone, lemia kūrėjo, prekės ženklo sėkmę?
Kūrėjo sėkmę lemia visiškas atsidavimas savo darbui, tikėjimas tuo, ką darai, savo vizija, tuo, kuo būsi po 5 ar 10 metų.
Kokių iššūkių kyla Jūsų veikloje? Ar kuriate pagal individualius užsakymus?
Labai mėgstu tiesiog kurti, daryti tai, ką noriu, visiškai atpalaidavusi savo mintis ir rankas, nestumdama ar nesprausdama savęs į kokius nors rėmus. Bet pastaruosius 3–4 metus dirbu vien pagal individualius užsakymus, nes jų vis daugėja ir daugėja. Bet, kita vertus, tai mane labai motyvuoja, verčia tobulėti, domėtis naujovėmis.
Kaip jaučiatės pelniusi „Kūrybos podiumo“ apdovanojimą už kūrybiškiausią kolekciją? Ar tikėjotės? Kokių apskritai įspūdžių paliko ši mados, grožio ir kūrybos šventė?
Priėmiau pasiūlymą dalyvauti „Kūrybos podiume“ nė kiek nedvejodama, nors galėjau nespėti jam pasiruošti fiziškai, nes vos po savaitės turėjo vykti kitas mano kolekcijos pristatymas Čikagoje. Kiekvienas konkursas, podiumas – tai dar vienas mano gyvenimo etapas, suteikiantis naują adrenalino dozę. Be šio adrenalino aš jau seniai neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai kaip šuolis parašiutu: pirmąkart baisu dėl nežinomybės, o po to jau negali be to kvėpuoti, negali gyventi.
Galbūt aš jums pasirodysiu per daug savimi pasitikinti, bet važiuodama į konkursą viduje jaučiau ir žinojau, kad turiu laimėti. Ne dėl to, kad nematau sau konkurentų, o dėl to, kad aš gyvenu savo darbu ir visapusiškai tikiu tuo, ką darau.
Tuo metu, kai mane paskelbė nominacijos laimėtoja, aš net ne iš karto išgirdau savo vardą. Mane buvo užvaldę fantastiški jausmai, nes ką tik baigėsi, o galbūt prasidėjo dar vienas mano gyvenimo etapas. Aš nuostabiai praleidau dieną tarp puikių ir labai kūrybingų asmenybių sau artimoje atmosferoje, susipažinau su nuostabiais kūrėjais, kitais žmonėmis. Aš tikiu, kad kiekvienas tavo kelyje sutiktas žmogus yra tau atsiųstas iš viršaus, nes tau to reikia. Viskas, kas atsitinka mano gyvenime, turi prasmę.
Kodėl pasirinkote būtent tokią kolekcijos koncepciją? Kas tapo jos įkvėpimo šaltiniu?
Sakoma, kad kiekvieną žmogų sutinka pagal išvaizdą, aprangą. Sąmoningai ar nesąmoningai mūsų pasirinktas stilius – tai mūsų laiškas pasauliui, mūsų vizitinė kortelė. Kolekcija „City“ sukurta galvojant apie šiuolaikišką, energingą, nepriklausomą moterį, kuri nebijo pasirodyti drąsi, ryški ir savimi patenkinta. Ji nevaržoma ir visiškai nepanaši į pro šalį einančius žmones. Ji gyvena tik pagal savo pačios nustatytas taisykles. „City“ – tai jos motyvacinis laiškas naujam, šiuolaikiškam pasauliui. Ši moteris turbūt ir esu aš pati.
Ar skatintumėte kitus kūrėjus savo darbus pristatyti ant podiumo? Kokių patarimų turite galbūt būsimiems podiumo kolekcijų kūrėjams?
Tikrai nereikia bijoti tokių konkursų, podiumo, pristatymų, nes jie padeda realizuoti savo kūrybinį potencialą, suteikia galimybę pristatyti save kaip kūrėją, savo darbus, padidina pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Tai puiki galimybė išsiaiškinti, ar einate tinkamu keliu. Nebijokite dalyvauti, tikėkite savimi ir savo svajone.
Kokią kūrybinę svajonę puoselėjate?
Kaip sakoma, nori prajuokinti Dievą – pasakyk jam savo planus (šypsosi). Todėl nieko dabar nesakysiu, nes turiu minčių, norų, galimybių visa tai įgyvendinti, o tai svarbiausia. Tad sakau, kad tai tik pradžia ir mes su jumis susitiksime tikrai dar ne kartą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Ačiū už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Fotografai Donatas Zaščiurinskas ir „PHOTOMoment“ / Anastasija Kachovič