Pastaruoju metu įsibėgėjęs kainų augimas lėtėja, tačiau bendroji infliacija yra kur kas didesnė nei prieš metus – ji siekia 4,4 proc. Kurį laiką infliaciją didino naftos bei kai kurių maisto žaliavų kainų pokyčiai, o vėliau ir su vidaus ekonomine raida susiję veiksniai, pvz., atlyginimų augimas ir mokestiniai pokyčiai.
Šiemet matome kur kas spartesnį pieno produktų kainų augimą, jis siekia daugiau nei 10 proc. 2014–2015 m. Rusijai įvedus prekybos apribojimus ir ES panaikinus pieno gamybos kvotas, žaliavinio pieno kainos Lietuvoje krito kur kas daugiau nei kitose ES šalyse. Nemenkai kritus žaliavinio pieno kainoms, jo pasiūla taip pat reikšmingai sumažėjo. Dėl to pastaruoju metu išryškėjo priešinga kainų tendencija – pakilus žaliavinio pieno kainoms, kilo ir galutinės pieno produktų kainos. Vis dėlto pasiūlos gausėjimas turėtų riboti pieno supirkimo kainų augimą ir tuo pat metu – vartotojų kainų augimą.
Nemaža dalis dabar stebimos infliacijos yra susijusi su vienkartiniais veiksniais – akcizais ir PVM centralizuotai tiekiamai šilumai. Nuo kovo mėn. buvo padidinti akcizai alkoholiniams gėrimams ir tabako gaminiams, birželį buvo pakeltas PVM tarifas šilumos energijai (nuo 9 iki 21 proc.). Šie mokestiniai sprendimai apie ketvirtadalį padidino metinę infliaciją. Tiesa, spalio mėn. PVM tarifas šilumos energijai vėl buvo sumažintas iki 9 proc. ir tai prisidėjo prie dabartinės infliacijos sulėtėjimo.
Apskritai šiųmetis kainų kilimas Lietuvoje yra nemenkai susijęs su vidaus ekonomikos veiksniais. Sparčiai kylantis darbo užmokestis leidžia paaiškinti, kodėl Lietuvoje daugiau nei įprastai auga su vidaus ekonomine raida susijusios paslaugų (pavyzdžiui, restoranų ir kavinių, būsto priežiūros) kainos. Dabartinė atlyginimų dinamika paslaugų sektoriui sukuria akstiną didinti kainas. Savo ruožtu kylantis darbo užmokestis gyventojams sudaro galimybes daugiau pirkti prekių ir paslaugų, o didesnė paklausa taip pat prisideda prie spaudimo kainoms.
Kalbant apie perkamąją galią, pasakytina, kad artimiausiu metu kainos nepasivys darbo užmokesčio augimo. Pastaruoju metu atlyginimai kilo vidutiniškai maždaug 8–9 proc. per metus, o produktų ir paslaugų kainų augimas buvo perpus mažesnis. Vis dėlto, infliacijai pasiekus aukščiausią tašką per 6 metus, jos raida turi toliau būti įdėmiai stebima. Nemenka infliacija pirmiausia apriboja pažeidžiamiausių visuomenės socialinių grupių galimybes pirkti prekes ir paslaugas. Tiesa, naujausiais sprendimais socialinėje srityje siekiama gerinti pažeidžiamiausių gyventojų grupių situaciją. Kitais metais įsigalios pensijų indeksavimas, pagal kurį pensijos didės apie 7 proc., taip pat ketinama minimaliąją algą kitąmet didinti 5,3 proc. Šios priemonės turėtų iš dalies kompensuoti neigiamas kainų augimo pasekmes. Lietuvos bankas vertina, kad šios priemonės nesukels naujos infliacijos bangos, nors nedidelių svyravimų gali būti.
Apskritai, jei neįvyks netikėtumų, kitąmet infliacijos tempai slops, nes turėtų išblėsti tų veiksnių, kurie šiemet skatino kilti kainas, poveikis. Pirma, prognozuojama, kad pasaulinės naftos ir maisto žaliavų kainos kitąmet augs gerokai mažiau nei šiemet. Nenumatoma tiek daug, kiek šiemet, didinti akcizų tarifų, kurie nemažai kėlė kai kurių prekių kainas. Tiesa, esama planų padidinti akcizą dyzelinui (dėl to šie degalai galėtų brangti 2 proc.), tačiau šio sprendimo poveikis infliacijai būtų nedidelis. Galiausiai, nors darbo užmokestis turėtų didėti ir ateityje, kitąmet jis kils ne tiek daug, kiek dabar. Jau kurį laiką dėl darbuotojų trūkumo Lietuvoje darbo užmokestis auga gerokai sparčiau nei darbo našumas. Tokia padėtis nėra tvari, nes verslas privalo išlaikyti konkurencingumą.
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistė Ieva Skačkauskaitė