2014 metais, kurie buvo paskelbti Teatro metais, pasirodė teatro ir televizijos aktorės Nijolės Narmontaitės knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Į jos pristatymus įvairiuose Lietuvos miestuose suplūdo daugybė žmonių – pati autorė prisipažįsta nesitikėjusi tokio susidomėjimo. Šiuo metu ji nekantriai laukia susitikimo su išeivijos lietuviais: sausio pabaigoje ketina įdomiais pasakojimais ir puikia nuotaika dalytis su tautiečiais Lietuvos ambasadoje Londone ir „Knygnešio“ knygyne, o vėliau – Liuksemburge. Su ambasadų svečiais bendraus ne tik ji, bet ir jos vyras – buriuotojas, keliautojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ idėjos bendraautoris ir laivo kapitonas Paulius Kovas, išleidęs knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“. Ta proga garsi aktorė papasakojo apie savo knygą, vieną didžiausių pačios iškrėstų pokštų ir atskleidė, kas ją labiausiai įkvepia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.
Paklausta, kokie motyvai skatino imtis knygos rašymo, N. Narmontaitė teigė Teatro metams norėjusi kažko išskirtinio, ko iki šiol nebuvo dariusi. „Norėjosi ne vaidmens, ne spektaklio, ne dainos, o kažko, kas sujungtų viską: aktorius, režisierius, o gal net ir kasininkes. Ir tas kažkas išsirutuliojo į knygą.“
Pasak N. Narmontaitės, ši knyga skirta norintiesiems sau arba kitiems pakelti nuotaiką. Čia sudėtos smagios, keistos, kartais mistiškos istorijos, kurios nutiko aktoriams, režisieriams ir kasininkėms. Užrašytos ir teatrinės legendos, keliaujančios iš lūpų į lūpas. Aktorės Nijolės Narmontaitės kalbinti kolegos papasakojo savo nuotykius scenoje, filmavimo aikštelėse, gastrolėse. „Klausydamasi tų istorijų tiek juokiausi… Kaip niekada gyvenime“, – sakė knygos autorė.
Aktorė pasakojo, kad kuriozų teatre pasitaiko beveik kiekvieną kartą vaidinant, tik ne visi juos pastebi ar sureikšmina. „Vienam kokia nors situacija gali pasirodyti visai nereikšminga, o kitas iš mažiausios smulkmenos gali tiek malkų priskaldyti…“ Nors N. Narmontaitės knygoje pasakojamos istorijos skaitytojus dažnai privers juoktis, tačiau tada, kai aprašomi įvykiai vyko, patiems jų dalyviams anaiptol nebuvo juokinga, dažniau jiems tai netgi atrodydavo tragiška… Vis dėlto dabar jie patys į tiek malonius, tiek nemalonius įvykius žvelgia per humoro prizmę, ir knygoje tai puikiai justi.
Daugiau nei 20 garsių Lietuvos aktorių, režisierių lūpomis papasakotas istorijas savo knygoje sudėjusi N. Narmontaitė teigia pati labai praturtinusi savo gyvenimą ir prisiminusi, kaip gera kurį laiką pamiršti tą skubėjimą, tokį būdingą šiandienos žmonėms: „Buvau išsiilgusi bendravimo, bičiulystės, pasėdėjimo kartu, prisiminimų. Bet, pasirodo, ne tik aš. Vos ne visi mano kalbinti kolegos prisipažino neprisimenantys, kada galėjo taip stabtelti, su kažkuo pabūti, išsikalbėti, pavakarieniauti, pakelti taurę vyno. Visi tik lekia, bėga, skuba. Ta sustabdyta akimirka buvo užvis žaviausia.“
Į knygą sudėti ir teatro asmenybių pasakojimai apie pokštus savo kolegoms. Kam jau kam, bet teatro žmonėms išradingumo tikrai netrūksta! O kaipgi pati autorė – ar mėgo krėsti išdaigas kolegoms? „Aš nuolat visiems prigalvodavau visokių pokštų, bet jie visada būdavo daugiau nepiktybiški. Tiesiog galvodavau, kaip įdomiai pasveikinti, kaip maloniai nustebinti. Tai dažniausiai žmonėms sukeldavo gerų emocijų. Gal išskirti galėčiau tik vieną pokštą, kuris nebuvo malonus. Bet ne aš buvau jo iniciatorė. O buvo taip, kad vienas Italijos milijonierius kėlė vestuves Milane. Mano gera pažįstama iš Šveicarijos, jaunųjų bičiulė, nutarė juos nustebinti padovanodama jiems tikrai išskirtinę „dovaną“ – mane. Paprašė manęs, kaip artistės, atlikti tokią užduotį – įsiveržti į vestuves ir suvaidinti pamestą nuotaką: neva jaunikis man „užprogramavo“ vaiką, paliko mane, o aš, sužinojusi apie jo keliamas vestuves, raudu, prašau sugrįžti pas mane. Ta užduotis man pasirodė labai žaisminga ir nekalta. Pramokau itališkai keletą frazių: „Šunsnuki, kaip tu galėjai! Palikai mane! Išdavei su kita! Aš gi laukiuosi tavo vaiko!..“ ir panašiai. Susiradau specialią nėščioms moterims skirtą suknelę, iš pripučiamojo kamuolio pasidariau labai tikrovišką pilvą. Man buvo užsakytas lėktuvo bilietas į Milaną. Atskrendu. Laukia automobilis. Veža į vestuves. Ir kai priveža prie pilies, labai panašios į mūsų Trakų pilį, ir kai pro pravirus vartus pamatau degančią ugnį, gėlių mišką ir išsipusčiusius svečius – ponias su prabangiomis vakarinėmis suknelėmis iki žemės, šleifais ir diademomis – suvokiu, kad man amen. Dingo visa žaismė, ėmė tirtėti kojos, užmiršau visus tekstus, kokius tik buvau išmokusi. Prakeikiau tą dieną, kai sutikau veltis į tokią avantiūrą ir leidausi į tokią nesąmonę. Bet kitos išeities neturiu, todėl neriu stačia galva į užduotį. Įpuolu į dvaro kiemą. Jaunavedžiai stovi jaukiai apsikabinę, apsupti prabangos, giminių, dovanų ir gėlių. Kaip beprotė pasikabinu jaunikiui ant kaklo. Verkiu ne tiek dėl aktorinių savo sugebėjimų, kiek iš nevilties, į kokią padėtį esu pakliuvusi. Ir, žinoma, pagal scenarijų rėkiu: „Kaip tu galėjai?! Aš tave taip mylėjau! Kodėl mane palikai?! Ir ką tu joje radai?! Grįžk, aš viską tau atleisiu!“
Viena akim stebiu aplinkinius. Jaunikis visiškai suglumęs. Jaunoji iš karto pereina į gynybinę poziciją – sukryžiuoja rankas, tik traukiasi traukiasi atatupsta nuo jaunikio. Stingdanti tyla, nejaukumas, laukimas, persigandimas… Ir toji klykianti jaunikio palikta nėščia moteris, tiksliau, aš… Jau tokia nejauki ta moteris, kad net savo balso neatpažįstu. Meldžiu, Dieve, duok stiprybės iškęsti visą tą nesąmonę. Jaunikis bando kažką aiškintis jaunajai, ta nesileidžia į kalbas. Įtampa tik auga. Toj nežmoniškai nejaukioj tyloj jaunikis akimis ima ieškoti pagalbos – keliauja žvilgsniu per visus svečius, lyg ieškotų užtarimo, pritarimo, palaikymo, kad to negali būti, jis tikrai nekaltas, jis to nedarė, nė vienos nepametė… Ir tuo metu jo žvilgsnis sustoja ties mano užsakovais, šveicarais, kurie raitosi iš juoko, padovanoję vestuvėms tokią išskirtinę, netikėtą „dovaną“, matydami, jog išgavo tokią reakciją, apie kokią ir svajojo. Tada jaunasis ima kvatotis kartu su jais taip desperatiškai ir kartu su tokiu palengvėjimu, kaip koks pamišėlis. Staiga mano „pilvas“ subliūkšta – atseit jau nebe nėščia. Paaiškinu, kad tai buvo tik smagus pokštas. Ištraukiu didžiulį krepšį dovanų iš Lietuvos: dešrų, sūrio, gėrimo… Visi atsikvėpė, lyg galvodami: „Ačiū dievui, kad tas nežinios košmaras baigėsi.“ Šventė tęsėsi, bet jaučiausi labai nejaukiai, nedrąsiai, nors visi gyrė už gerai atliktą paliktos nėščiosios vaidmenį. Tikrai daugiau nebenorėčiau tokių staigmenų. O juo labiau jei kas taip pajuokautų su manimi.“
N. Narmontaitės pasakojimo apie šį nuotykį gyvumas, reikėtų paminėti, puikiai atspindi ir pačios knygos pasakojimo stilių: jis gyvas, žaismingas; stengtasi išsaugoti kuo autentiškesnę pasakotojų kalbą.
Paklausta, kokių įspūdžių paliko knygos pristatymai Lietuvos miestuose, N. Narmontaitė netramdė džiaugsmo ir dėkojo savo įkvėpėjams – ją palaikantiems žmonėms: „Kad tiek daug žmonių ateis į susitikimus su manimi, nė sapnuoti negalėjau. Ne kartą nutiko taip, kad didelė dalis žmonių tiesiog nepakliuvo į salę, liko lauke arba turėjo įsikurti scenoje, nes salėje tiesiog neužteko vietos. Man tai didžiausias įkvėpimas ir paskatinimas kitiems darbams, kitoms knygoms – supranti, kad tai tikrai reikalinga, kad to laukiama. Esu be galo dėkinga savo gerbėjams, savo žiūrovams, savo skaitytojams. Jie – mano įkvėpėjai.“
Pirmasis, kuris skaitė ir įvertino Nijolės knygą, buvo jos vyras Paulius Kovas. „Labiausiai bijojau jo vertinimo, nes Paulius yra labai reiklus, puikiai jaučia netikrumą… – pasakojo autorė. – Daviau jam rankraštį, jis dažniausiai skaitydavo jį kelionėse. Kartą aš vairuoju, o Paulius skaito. Ir staiga girdžiu jį kvatojantis. Atrodo, imsiu ir paleisiu vairą – mano santūrusis žmogus taip reaguoja! Sulaukiau tik pritarimo ir paskatinimo žodžių. Esu labai dėkinga Pauliui, nes jis mano didysis įkvėpėjas ir skatintojas.“
Kaip jau buvo užsiminta, pabendrauti su Nijole Narmontaite ir Pauliumi Kovu Jungtinės Karalystės lietuviai galės sausio 28 dieną 18.30 val. Lietuvos ambasadoje Londone. „Per vieną susitikimo dalį P. Kovas pristatys knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“. Žinau viena – neliks nė vieno abejingo. Pati ne kartą girdėjau jo pristatymus Jie niekad nebūna vienodi ir kiekvieną kartą jaudina taip, lyg pirmą kartą juos girdėčiau. Tai – ir verslo pamokos, ir kelionių įspūdžiai, nuotykiai. O mano susitikimo dalis – tai knygos „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ pristatymas. Ir per ją tikrai galėsite atsipalaiduoti, pasijuokti (pažadu), nes iki šiol per pristatymus žmonės juokėsi iki nukritimo“, – puikias emocijas žada aktorė ir knygos autorė.
Nespėjusieji į pirmąjį susitikimą galės atvykti sausio 30 d. 18.30 val. į „Knygnešio“ knygyną. Čia garsi lietuvių aktorė taip pat pristatys savo knygą. „Nuoširdžiai kviečiu visus atsipalaiduoti, pabūti kartu, pasimėgauti įdomiais pasakojimais. Žinoma, laukia ir autografai su dedikacijomis“, – į susitikimą tautiečius kviečia N. Narmontaitė.
Smalsu, kuo Nijolė ir Paulius vienas kitą papildo, kuo yra panašūs (kad abu rašo, turi daug įdomios gyvenimo patirties, jau neabejojame). Aktorė atvirai ir šiltai pasakoja, negailėdama nuostabiausių žodžių savo mylimam vyrui: „Esame daug kuo panašūs, pavyzdžiui, disciplina, tuo, kad mums abiem žodis yra viskas. Net buityje esame panašūs. Jau nekalbu apie pomėgį keliauti, žvejoti – apie tai galime kalbėti be galo, be krašto… Paulius man yra didžiausias autoritetas. Jei jis kam pritaria, žinau, kad tai darau tinkamai ir viskas pavyks. Jis mane dažnai apsaugo nuo nereikalingo streso, nuo netikrų draugų. Būna, aš neperskaitau, nepermatau, o jis iš karto juos kiaurai nuskenuoja. Mano vyras – mano geriausias draugas, mano brangiausias žmogus ir didžioji mano gyvenimo meilė.“
Londono ir jo apylinkių lietuvius kviečiame į šiltą, jaukų ir nuotaikingą vakarą su N. Narmontaite ir P. Kovu sausio 28 d. (trečiadienį) Lietuvos ambasadoje Londone (2 Bessborough Gardens, Westminster, London SW1V 2JE) ir į susitikimą su viena N. Narmontaite „Knygnešio“ knygyne sausio 30 d. (penktadienį) 18.30 val.
Liuksemburgo lietuviai laukiami sausio 31 d. (šeštadienį) 18 val. adresu Brasserie Le Neumunster, 28 rue Munster, L 2160.
Nutikimus iš savo gyvenimo N. Narmontaitės knygoje „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ pasakoja Vytautas Anužis, Gražina Balandytė, Andrius Bialobžeskis, Juozas Budraitis, Olita Dautartaitė, Eglė Gabrėnaitė, Sergejus Gamovas, Vytautas Juozapaitis, Jurgita Jurkutė, Rimgaudas Antanas Karvelis, Dainius Kazlauskas, Albinas Keleris, Virginija Kochanskytė, Oskaras Koršunovas, „Liūdni slibinai“, Nijolė Narmontaitė, Jūratė Onaitytė, Gytis Padegimas, Algirdas Paulavičius, Algimantas Puipa, Nelė Savičenko, Vytautas Tomkus, Rimas Tuminas, Viktoras Valašinas. Nuo jų neatsilieka ir kasininkės. Visos istorijos šmaikščiai iliustruotos dailininko Rimo Valeikio.
Parengė Inga Nanartonytė, „Lietuvės“ redakcija
Knygos viršelio nuotrauka – leidyklos „Alma littera“
Kitos nuotraukos – iš N. Narmontaitės asmeninio archyvo