Ar jau aplankėte Ramygalą – miestelį, įsikūrusį apie 25 km į pietus nuo Panevėžio, šalia magistralės „Via Baltica“, prie Nevėžio intako Upytės, vienintelį miestą Panevėžio rajone? Ar žinote, kad Ramygalos vardas istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., kad šiame miestelyje pirmoji bažnyčia pastatyta dar tarp 1431 ir 1500 metų? O kad XVI a. pradžioje jau minimas dvaras ir miestelis, kuriame buvo ir parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas ir kurį keliai jungė su Kėdainiais, Raguva, Šeduva, Panevėžiu ir Ukmerge? Ir ar žinote, kad Ramygalos bendruomenės žmonės moka džiaugtis ir šventes švęsti? Štai mes apsilankėme jų organizuotoje Oninių šventėje ir tikrai labai smagiai praleidome laiką. Bet apie viską – nuo pradžių.
Trumpa miestelio istorija
Ko jau ko, bet gaisrų Ramygaloje būta nemažai. Miestelis pergyveno jų net septynis (1616, 1702, 1846, 1883, 1901, 1902 ir 1930 metais). Visas nelaimes iškentusi, dabar Ramygala yra gražus, besipuikuojantis miestietiška išvaizda seniūnijos centras. Galbūt dėl tiek daug patirtų negandų miestelio gyventojai geba būti linksmi ir draugiški? Juk ne veltui sakoma, kad nelaimės užgrūdina ir sustiprina.
Yra ką pamatyti
Ramygaloje yra vaistinė, dirbanti nuo 1888 m., paštas, pradėjęs veiklą 1895 m., vienintelis rajone knygynas, biblioteka, kurioje įsikūręs ir Ramygalos miesto-Garuckų kaimo bendruomenės centras, palaikomojo gydymo ligoninė, ambulatorija, vidurinė mokykla ir krašto istorijos muziejus, muzikos mokykla, sporto aikštynas, vaikų darželis. Mieste yra nemažai parduotuvių, kirpykla, konditerijos cechų, gaisrinė, pirtis. Tebeveikia tarpukariu statytas unikalus motorinis malūnas.
Ramygaliečiai
Kaip jau minėjome, šiame miestelyje gyvena darbštūs ir kultūringi žmonės. Jie noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose: miesto šventėse, parodose, susitikimuose su įdomiais žmonėmis, organizuojamuose kultūros centre, etnografinėje klėtelėje, seniūnijos galerijoje „Voras“, miesto parke. Kasmet Ramygaloje vyksta rajoninis konkursas „Keturiese“, kas antrus metus mokykloje rengiamas „Palėpės“ teatro festivalis.
Ramygaloje gyvena, dirba ir kuria skulptorius V. Tallat-Kelpša, tautodailininkė D. Ulienė. Ramygaliečių gerove rūpinasi seniūnas V. Chirv, klebonas E. Rinkevičius, vidurinės mokyklos direktorius A. Adašiūnas ir kitų įstaigų vadovai, verslininkai.
Bendruomeniškumas trykšta per kraštus
Puikiausias įrodymas, kad ramygaliečiai labai darbštūs, linksmi ir sumanūs žmonės, yra tas, jog Aukštadvario bendruomenė gavo finansavimą projektui „Aktyvi bendruomenė – gyvybingas kaimas“ vykdyti. Dėl šio projekto Aukštadvario parke atsirado puiki aikštelė – scenos pakyla ir trys eilės ąžuolinių suolų. O Ramygalos kultūros centras laimėjo konkursą surengti bendruomenei penkis renginius: šventę „Ant plataus Europos kelio nepamirškim papročių“, Jonines, šventę „Šventa Ona – duonos ponia“, Gandrų palydėtuves ir Užgavėnes. Buvo surengtos išvykos į Europos Sąjungos lėšomis atnaujintas vietoves, atšvęstos Joninės, o rugiapjūtės pradžia paminėta gražia Oninių švente „Šventa Ona – duonos ponia“.
Sovietiniais laikais Aukštadvaryje buvo pastatyti kultūros namai, dirbo biblioteka. Tuometis kolūkio pirmininkas a. a. Virmantas Velikonis labai puoselėjo kultūrą, todėl kultūros namuose buvo organizuojami įvairūs susitikimai, poezijos vakarai, kiti kultūriniai renginiai. Iškovojus šalies laisvę, kartu su ja atėjo ir privatizacija. Taip Aukštadvario kultūros centras buvo nugriautas, jo vietoje liko tik pamatų likučiai. Visa laimė, parkas liko valstybės, o Aukštadvario bendrovė ir savivaldybė neleido jam sunykti. Ir štai dabar jau Europos Sąjungos dėka parkas atgijo, kartu prikeldamas bendruomenę. „Kaip kultūros centro atstovė, galiu pasakyti, kad tokių šiltų, bendruomeniškų renginių turbūt reikėtų paieškoti. Visada džiaugdavausi žmonių pagalba, geranoriškumu, bet Aukštadvaris pranoko visus. Žmonės neprašyti puldavo į pagalbą: statydavo palapines, šiukšliadėžes, pynė vainikus, vežė stalus, o šventėse būdavo ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai. Kiekviena šventė tiesiog pranokdavo buvusias. Projektas tikrai parodė, kad kaimas gyvybingas“, – pasakojo Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė.
Kaip sakė bendruomenės pirmininkas Sigitas Čiplys, tarybiniais laikais buvo tradicija rengti palydėtuves į laukus, vėliau ši tradicija nunyko, bet juk geros tradicijos vertos būti atgaivintos. Į šventę buvo sukviesti aplinkui gyvenantys ūkininkai, Aukštadvario bendrovės darbuotojai. Bendrovės pirmininkas Mindaugas Petrauskas atnešė simbolinę rugių pėdą, linkėdamas visiems gero derliaus ir palankaus oro. Duonos kepaliukais buvo apdovanoti per metus gimę nauji bendruomenės nariai; Onos ir kombainininkai papuošti skrybėlėmis. Net dvylika vyrų varžėsi, kuris greičiau šaukštais pripils aruodus, stalai buvo nukrauti suneštinėmis vaišėmis, Broniaus ir Vido Ruzų padarytu alumi. Visi putą braukė, šoko, dalyvavo įvairiuose smagiuose užsiėmimuose, malūnininkų Vitalijos ir Jono Plučių girnas suko, blynus valgė. Kad linksmiau būtų, kapelos „Nevėžis“ ir „Kukalis“ grojo, dainininkai Romas Dambrauskas ir Henrikas Balčiūnas dainavo, šokių grupė „Miestelėnai“ šokdino, fejerverkai nušvietė dangų. Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm, per barzdas varvėjo, tai blaivūs parėjom. Dėkojame Sigitui Čipliui, Zigmui Bezoraičiui, Stančikų šeimynai, Aukštadvario bendrovei ir visiems, visiems, kurie kartu buvo.
Ramygalos bendruomenė kviečia visas šventes švęsti kartu. Būtinai juos aplankykite ir Jūs!
Parengė Loreta Kubiliūnienė ir Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
Nuotraukos – Loretos K. ir Karolinos R.