Sėkminga karjera, pavydėtinas talentas, puikūs santykiai. Visi apie tai svajojame. Ne mažiau trokštame, kad ir mūsų atžalas lydėtų sėkmė. Nuo ko tai priklauso? Nuo proto, išsilavinimo? Gausėja įrodymų, kad ne tik. Vis dažniau kalbama, jog ne mažiau reikšmingas, o gal net ir svarbesnis yra emocinis intelektas. Vienas svarbiausių emocinio intelekto bruožų – pasitikėjimas savimi. Tai veikiausiai ir yra pagrindinis raktas į sėkmę. Tik ne visi šį raktą turime. Kaipgi užauginti vaiką, kuris ne nuvertintų save, o tikėdamas savo jėgomis įgyvendintų ambicingiausius tikslus?
Kada pagyrimai žalingi?
Neretai tėvai mano, kad jei dažnai girs savo vaiką, jis pradės savimi tikėti. Deja, tai mitas – pagyros už menkniekius neturi tokios didelės galios. Atvirkščiai, nereikalingai girdami galime padaryti daugiau žalos nei naudos. Turbūt dabar suglumote ir klausiate savęs, kuo gi žalingas nuoširdus vaiko darbų, talentų gyrimas? Pasirodo, girdami vaiką dėl kiekvieno visai nesunkaus darbo slopiname jo ambicingumą, norą tobulėti mokantis iš savo klaidų. Kiekvienas mūsų galime daugiau, nei manome, niekada neįdedame šimto procentų pastangų. Už pastangas vaiką girti būtina, tačiau jeigu matote, kad jam dar yra kur pasitempti, kad jis darbą atliko atmestinai, – nepersistenkite girdami. Pasakykite: „Esi šaunuolis, kad stengeisi, kitą kartą, pasistengęs dar labiau, įdėjęs dar daugiau darbo, pasieksi dar geresnių rezultatų.“ Leiskime jam augti ir suvokti – visada galima geriau. Žinoma, svarbu suprasti, kada atžalą girti būtina, kada jis tikrai buvo nuostabus. Riba tarp skatinimo siekti geresnio rezultato ir nuvertinimo labai slidi. Tačiau visi tėvai pažįsta savo vaikus, žino, ar jie jautrūs, kam gabūs mažiau, o kam daugiau, tad jauskite savo mažuosius, girkite juos, bet ne per daug ir ne per dažnai.
Kita priežastis, kodėl nereiktų persistengti žarstant atžalai komplimentus, – vietoj pasitikėjimo savimi gali išsivystyti arogancija. Juk nenorite, kad jūsų vaikas būtų pasipūtęs, kitus nuvertinantis žmogus? Tad giriant niekada nereikėtų jo lyginti su kitais. Apskritai tiek pozityvus (išaukštinant), tiek negatyvus (sumenkinant) savojo vaiko lyginimas su kitais yra šiurkšti auklėjimo klaida. Mes, suaugusieji, esame įpratę savo gyvenimą, pasiekimus matuoti pagal tai, kas vyksta aplinkui, tačiau juk nenorime tokį spaudimą sukelti mažam žmogučiui. Niekada nesakykite: „Tu pats geriausias, nėra geresnių už tave (pavyzdžiui, šokėjų), kiti, palyginti su tavimi, šoka baisiai.“ Tokiais žodžiais ne tik nusiųsite vaikui žinutę: „Kiti blogesni už tave, tu geriausias, gali daugiau nebesistengti“, bet ir leisite arogancijai vešėti. Dar blogiau leisti jam manyti, kad visi viskuo geresni už jį. Net jei vaikas nusižengia, pasielgia nemandagiai, neklauso jūsų, nelyginkite jo su bendraamžiais, nesmukdykite jo tikėjimo savimi ir jūsų meile.
Yra ir trečia priežastis, kodėl ugdant vaiko pasitikėjimą savimi neverta pasikliauti vien pagyrimais. Nuolatos už bet kokį poelgį giriamas, jis įpras laukti komplimentų, nuomonės ir taip įsišaknys suvokimas: „Aš geras tada, kai mane giria, vertas tiek, kiek mane įvertina.“ Tokiu atveju tėvai, o vėliau aplinkiniai žmonės vaikui virs savotiškais komisijos nariais. Jis kaskart lauks kitų įvertinimo, nebemokės pats savęs vertinti.
Pasaulis nėra rožėmis klotas, ne visada kritika būna pagrįsta, ne visuomet sulaukiame pelnytų komplimentų – turite paruošti savo atžalą tokiam pasauliui. Vertėtų ugdyti vaiko savivertę – gebėjimą pačiam save vertinti ir gerbti. Tik toks žmogus nenuleis rankų ištikus nesėkmėms. Užuot nuolat gyrę vaiko darbus, paklauskite, ką jis pats apie tai mano. Jeigu jam patinka tai, ką nuveikė, ką sukūrė, – šaunu, tegul taip ir galvoja, tegul leidžia sau manyti, kad ir pats gali save įvertinti. Jeigu pamąstęs supranta, jog gali ir geriau, paskatinkite, padrąsinkite jį siekti geresnių rezultatų, pamokykite, duokite reikiamus įrankius tikslams įgyvendinti.
Saikingų pagyrimų nauda
Nors vaiko gyrimas ne visada išeina į naudą, vis dėlto jį girti būtina. Pastebėkite, kai mažasis nuoširdžiai nori jūsų įvertinimo, kai stengiasi būti pastebėtas, pagirtas. Komplimentų reikia, bet jų neturi būti per daug. Tai it druska patiekale: įberdami jos pakankamai, suteiksime maistui skonį, padaugindami – sugadinsime jį. Kai giriate vaiką, svarbu orientuotis ne į rezultatą, o į patį procesą. Ne visada gyvenime pavyksta laimėti, pasirodyti geriausiai, bet svarbu džiaugtis tuo, ką padarei, ko išmokai siekdamas tikslo. Girkite vaiką, kai jis stengiasi. Pabrėžkite pastangų ir darbo svarbą. Tik taip jis nesijaus beviltiškai, kai ištiks nesėkmė, kai nepavyks laimėti.
Dažnai kritikuoti ar barti vaiką tėvams sekasi geriau nei girti. Pykčio emocija labiau linkusi veržtis per kraštus it vulkanas. Ja užliejame vaiką labai jį nuliūdindami, o kai atžala padaro ką nors puikaus, deja, nepastebime arba neišsakome to, ką pastebėjome. Kartais tėvai būna tokie užsiėmę savais reikalais, kad pamiršta atkreipti dėmesį į savo mažuosius, išsakyti jiems gerus žodžius, paskatinti ar padėkoti. Galvokime apie vaikus, girkime juos už pastangas, darbus. Jei jaus, kad nėra įvertinami, pastebėti, jie nebenorės stengtis.
Į vaiką dėmesį atkreipiate tik tuomet, kai jis neklauso, nusižengia taisyklėms ar gauna blogą pažymį mokykloje? Tokiu atveju jis pasąmoningai, siekdamas paprasčiausio jūsų dėmesio, elgsis blogai. Vaikams reikia dėmesio ir, net jei jis pasireiškia šiurkščia kritika, jie geriau rinksis tai, o ne ignoravimą.
Ne mažiau svarbu tai, kaip išsakote pagyrimus. Jei burbate panosėj ar atmestinai pažeriate kelias išmoktas frazes, kai vaikas nusipelno pagyrimo, – jis to neįvertins ir nesupras, ypač jei peikdami elgiatės daug emocingiau. Tad atkreipkite dėmesį į save – pykdami valdykitės, nepersistenkite reikšdami emocijas, o girdami, atvirkščiai – pasistenkite šiltus žodžius išsakyti kuo emocionaliau, kiek įmanoma pakilesne nuotaika, su meile. Vaikai labai stipriai jaučia emocijas. Jausmų kalba jiems suprantamesnė nei žodžių.
Leiskite vaikui būti savarankiškam
Kuo pasitikintis savimi žmogus skiriasi nuo šios savybės stokojančio? Visų pirma tuo, kad gebantis save vertinti gebės ir atsitiesti po ištikusių nesėkmių. Gyvenimas – it vingiuotas ir kalnuotas kelias, kuriame nutinka įvairių dalykų. Net ir labiausiai savimi pasitikintys žmonės kartais suklumpa, tik suklupę jie geba lengviau atsistoti ant kojų. Ką daryti, kad jūsų vaikui atsitiesti po nesėkmių būtų lengviau? Leiskite jam klysti! Nedarykite visko už jį. Kiekvienąkart vaiką ribodami, drausdami jam elgtis savarankiškai, siunčiame jam žinutę: „Tu nesugebėsi, aš dėl tavęs bijau, abejoju, ar tau pavyks.“ Nesvarbu, kaip saugote savo mažąjį šeimos narį, nesaugokite jo nuo nesėkmių, neleiskite jam gyventi baimės burbule. Vaikas nori pats maišyti tešlą, kai kepate pyragą? Žinoma, jis dar mažas, viską aptaškys, padarys netvarką, bet leiskite jam. Suteikite progą pasireikšti, pasitikėkite juo. Kai vaikas mokosi ko nors naujo ir jam nepavyksta – neskubėkite visko daryti už jį, geriau pamokykite, paskatinkite. Net jei graudžiu žvilgsniu jus veikdamas prašo pagalbos, neskubėkite iš karto jam padėti. Kaip galima nepadėti pagalbos prašančiam vaikui? Kartais nepadėti reikia. Jei matote, kad jis tikrai sugebės, pavyzdžiui, užsirišti batų raištelius, apsišarvuokite kantrybe, pasitelkite palaikymo žodžius, bet nepulkite visko daryti už vaiką, kitaip jis ims galvoti: „Aš nesugebu, dėl to man visada reikia pagalbos.“
Jūsų mažylis mokosi važinėti dviračiu, tačiau niekaip jo nepaleidžiate, nors pats to prašo? Net jei vaikas nukris – nenutiks nieko tragiško, juk visada galima apsaugoti jo fizinę sveikatą įvairiomis kūno apsaugomis. Fizinę sveikatą apsaugoti, tiesą sakant, yra netgi lengviau nei emocinę. Tad suteikite vaikui apsisprendimo laisvę ir, jei jo pasiryžimas nuves prie nesėkmės, nebauskite ir nepeikite jo, tik priminkite: „Tu pats taip nusprendei, tad tai, kas nutiko, yra tavo atsakomybė.“
Atsakomybę ugdyti reikia nuo mažų dienų. Ji neatsiejama nuo pasitikėjimo savimi. Atsakingas vaikas labiau savimi pasikliaus, suvoks: „Jeigu man patikėta atsakomybė, vadinasi, manimi pasitiki.“ Jeigu savimi pasitikės, jam bus lengviau priimti ant jo pečių krintančią atsakomybę, ši mažiau jį slėgs. Tad žiūrėkime į vaikus ne kaip į mažas trapias ar neįgalias būtybes, o kaip į žmones, kurie kartais gali būti savarankiški, kuriems kartais gali būti patikėti sprendimai ir atsakomybė.
Ne per seniausiai atsirado terminas „tėvai-sraigtasparniai“. Taip vadinami tėvai, kurie pernelyg įsitraukę į savo atžalos gyvenimą. Tokie tėvai dažniausiai būna įsibaiminę, perdėtai saugo savo vaikus, it sraigtasparniai sekioja paskui juos, nuolat stebėdami, kad šie nepakliūtų į bėdą. Nieko blogo saugoti savo mylimuosius, tačiau vaikai jaučia jūsų baimę, kuri gali asocijuotis su netikėjimu, nepasitikėjimu.
Kitas aspektas – tėvai-sraigtasparniai kartais taip įsijaučia į vaiko gyvenimą, kad imasi jį kurti už savo atžalą. Išrenka jam būrelius, knygas, sukuria jam žaidimus, nuolatos užima jį kokia nors veikla. Įsprausdami vaiką į savo pačių sukaltus rėmus, tėvai neleidžia jam pačiam tobulėti, pažinti pasaulį, skleistis, atrasti savo stipriąsias savybes. Galbūt norite, kad vaikas būtų sportininkas, o jis labai muzikalus ir ne tik nesijaučia gerai užsiimdamas veikla, kurią jam suradote, bet ir jaučia, kad jo norai ignoruojami. Širdgėla dėl to vystysis į nepasitikėjimą savimi. Nekurkite vaiko pasaulio už jį. Leiskite jam pačiam pasirinkti pomėgį, suteikite laisvę bandyti ir ieškoti savęs. Net jei jam maloniausia veikla jums pasirodys per daug sudėtinga, kelianti pernelyg daug iššūkių, neparodykite to, tegul jūsų vaikas pats renkasi savo kelią. Mes pasaulį jau pažįstame, žinoma, netobulai, bet tikrai geriau nei mažieji, tad leiskime ir jiems sužinoti, kokia įdomi mūsų aplinka.
Svarbu ugdyti ir vaiko vaizduotę. Kūrybingumas labai susijęs su pasitikėjimu savimi. Nebijokite palikti atžalų be užsiėmimų, be žaislų, be gairių, kaip reikia elgtis, kuo užsiimti, kokį žaidimą žaisti. Tegul vaiko fantazija dirba, tegul jis pats mokosi susirasti veiklos, galvoti žaidimus, išgyventi nuobodulį. Gairės, taisyklės, kaip elgtis, ką veikti, gyvenime nuolatos nelydės jūsų vaiko. Tad ugdykite jo gebėjimą kūrybiškai žvelgti į gyvenimą. Kitaip būdamas suaugęs, patekęs į situaciją, kai reikės panaudoti savo kūrybines išgales, jis sutriks, nepasitikės savimi, nes nebus nieko, kas jam pasakys, kaip reikia elgtis.
Autoriteto svarba
Vaiko pasitikėjimas savimi geriausiai ugdomas šeimoje, kur vyrauja darnūs, taikūs santykiai, o tėvai už kiekvieną menką nusižengimą savo vaikų perdėtai nebaudžia, nekritikuoja, nepuola į kraštutinumus. Mažasis turi jausti tvirtą ryšį su tėvais, palaikymą, jam tiesiog gyvybiškai svarbus suvokimas – jei ištiks bėda, tėvai atskubės į pagalbą. Kai vaikas pasitiki aplinka, kurioje gyvena, kai joje jaučiasi saugus, mylimas – labiau pasitiki ir savimi. Vaikai dažnai bijo įvairiausių dalykų, ir tai yra natūralu, bet baimė bus lengviau įveikiama, jei lydės saugumo jausmas.
Vaikystėje tėvai yra savotiški didvyriai savo atžaloms. Be visų superherojų, knygų bei animacinių filmų personažų, mažyliai dažniausiai tiki ir savo tėvų supergaliomis. Tyrimais įrodyta, kad vaikai geriau mokosi iš tėvų. Tad bendraukite su savo mažaisiais, rodykite jiems pavyzdį. Matydami, kaip kas nors pavyksta jums (jų herojams), jie sieks išbandyti įvairius dalykus patys, noriai mokysis ir tobulės.
Norite, kad vaikas pasitikėtų savimi, nebijotų, eitų į priekį aukštyn iškelta galva, nuolat bandytų, kol jam pasiseks, o nepasisekus neprarastų vilties? Patys taip elkitės! Matydamas, kaip jo tėvai, jo autoritetai, pasitiki savimi, nepalūžta sunkiose situacijose, jis natūraliai to išmoks, perims šią teigiamą jūsų savybę. Galite augti kartu su savo vaikais. Mums visiems kartais stinga pasitikėjimo savimi, bet jei pasistengsite tai nuslėpti, siekdami atžalai rodyti tik tinkamą pavyzdį, patys imsite savimi tikėti labiau, gausite pasitikėjimo savimi pliūpsnį, nes mintimis, veiksmais ir žodžiais palengva prisijaukinsite šį jausmą.
Pozityvus požiūris
Svarbiausia – išlikite pozityvūs. Žvelgdami tiek į save, tiek į vaiką, tiek į aplinką. Tai svarbu, jei norite, kad mažasis jaustųsi saugiai. Saugumas veda link didesnio pasitikėjimo savimi. Jei kritikuojate, kritikuokite ne patį vaiką, o tik tam tikrus jo poelgius. Vaikas turi suprasti – pats savaime jis nėra nei blogas, nei netvarkingas, nei muštukas. Neklijuokite jam etikečių. Keiskite šias frazes, pavyzdžiui, taip: „Pasielgei nemandagiai, aš žinau, kad gali bendrauti kitaip“; „Tavo kambarys netvarkingas, juk esi tvarkingas vaikas“; „Muštis negalima, įskaudinai draugą, nemanau, kad norėjai jį sužeisti, tiesa?“ Leiskite vaikui suvokti, jog tikite jo gerumu. Net jei abejojate tuo, vis vien turėtumėte kalbėti pozityviai, visur ieškoti gėrio grūdo. Jei vaikas jaus tikėjimą, meilę ir atlaidumą, norės keistis.
Kuo pozityvus požiūris į aplinką gali pasitarnauti ugdant vaiko pasitikėjimą savimi? Jau buvo minėta, kaip mažuosius veikia tėvų elgesys, jų pačių gebėjimas save vertinti, savimi džiaugtis ir pasitikėti. Ne mažiau svarbu, kad tėvai rodytų vaikams, kaip jie pasitiki aplinka. Jei mažylis nuolatos jaus, kaip jo tėvai baiminasi dėl kitų poelgių, nepasitiki aplinkiniais žmonėmis, netiki, jog jiems pavyks, – jis priims tai kaip nesaugumo ženklą. „Pasaulis nesaugus, niekas niekuo nepasitiki, galbūt tėvai nepasitiki ir manimi“, – galvos jis. Taip pat nekritikuokite kitų, nesišaipykite ir nesityčiokite iš jų vaiko akivaizdoje (geriausia to vengti apskritai), nes tai vers jį jaustis nesaugiai, neužtikrintai, vystysis baimė, jog aplinka prieš jį nusiteikusi.
Taisyklės būtinos
Taisyklės – dar vienas raktas į pasitikėjimą savimi. Kodėl? Nes jos, jų laikymasis suteikia saugumo jausmą. Egzistuoja taisyklės, vadinasi, nėra chaoso, nėra vietos sutrikimui, baimei ir nežinomybei. Sukūrę vaikams taisykles, neribosite jų saviraiškos ar kūrybingumo, tik suteiksite savisaugos ir komforto jausmus. Be taisyklių augantis vaikas gali būti sutrikęs, įsibaiminęs ir nerimastingas. Taisyklės suteikia pamatą, leidžia tvirtai stovėti ant žemės. Gyvenimą be taisyklių būtų galima sulyginti su stovėjimu ant lavos. Tad pastatykime vaikus ant žemės. Gyvename taisyklių pasaulyje ir toks modelis veikia, taisyklės reiškia atsakomybę, atsakomybė – pasitikėjimą.
Adekvačios užduotys
Nekelkite savo vaikams kosminių tikslų. Užduotys, kurias jiems skiriate, neturi būti nei per daug lengvos, nei per daug sunkios. Per lengvos užduotys neskatins augimo, o savo vaikui iškeldami pernelyg sudėtingus tikslus galime menkinti jo savivertę, nes neįveikęs užduoties mažasis jausis nuvylęs tiek jus, tiek save. Nereikalaukite iš jo per daug, būkite atlaidūs, supratingi, empatiški. Ką gali kiti vaikai, nebūtinai turi sugebėti (ar bent tokio amžiaus) jūsiškis. Ir, atvirkščiai, galbūt jūsų vaikas gabus unikaliems dalykams, galbūt bendraamžius jis lenkia srityse, kurių nepastebite. Pastebėkite jas, suteikite jam progą parodyti, ką moka, o dėl nemokėjimo nepeikite ir nekritikuokite. Žinoma, vaikas ir pats gali save nubausti, nesvarbu, ką besakysite, tad geriau, suvokdami jo galimybes, talentus, leiskite jam pasireikšti tose srityse, kur užduotys leidžia tobulėti, tačiau yra adekvačios, nesmukdo savivertės.
Visų svarbiausia yra meilė ir ryšys su vaiku. Pajuskite, kas jūsų atžalai tinka labiausiai. Vaikas itin jautrus – dažniau jį girkite, jis labai ambicingas ir nori viską išbandyti – leiskite. Saugokite, bet ne per daug, stumkite į priekį, bet ne per stipriai, suteikite laisvės kurti, pažinti, bet nepamirškite taisyklių. Nepamirškite ir savęs, augindami vaikus, aukite patys. Pasitikėdami savimi įkvėpsite šį jausmą ir savo mažiesiems.
Ieva Bosaitė